
Lietuvos politikai vis dar mano, kad turtingą ir laimingą ateitį sukurs didesnis BVP (bendras vidaus produktas). Daug kas jais patiki. Todėl retai kada sakoma – svarbiausias politikų uždavinys sukurti kuo daugiau laimės. Taip pasakius būtų nuoseklu prieš priimant sprendimus išsiaiškinti, kas ją suteikia.
Deja, Lietuvoje laimės statistikos vengiama, tokio rodiklio nerasime statistinėse ataskaitose apie padėtį mūsų šalyje. Taigi belieka remtis tarptautiniais laimės lygio, ją lemiančių veiksnių tyrimais. Kone išsamiausiai laimės reikšmę pristato „Raportas apie pasaulio laimę“ (World Happiness Report). Jame yra nemažai moksliškai pagrįstų faktų, kuriuos tikrai praverstų apsvarstyti.
Šiame tyrime atkreiptas dėmesys į psichinę apklaustųjų būklę. Paaiškėjo, kad pasitenkinimas gyvenimu, laimė yra tvirtai susiję su ja, kad bendra subjektyvi gerovė reiškia ir gerą psichinę būklę. O psichinės būklės sutrikimai dažnai sukelia stipresnį nepasitenkinimo, nelaimės jausmą nei nedarbas ar net skurdas. Surinkę ir susisteminę duomenis apie BNL (bendros nacionalinės laimės) indeksą, raporto autoriai galėjo atlikti matematinius skaičiavimus, įvertinti, kuris laimę mažinantis veiksnys (skurdas, nepakankamas išsilavinimas, nedarbas, vienišumas, fizinė ir psichinė sveikata) daro žymiausią poveikį tiriamųjų laimei. Netikėta išvada – didžiausią galią pakeisti žmogaus laimę turi būtent psichinė būklė. O gal ši išvada laukta? Nes net 22 proc. pasaulio žmonių šiandieną galima diagnozuoti stipresnę ar silpnesnę depresiją arba nerimą. Be to, tokių diagnozių skaičius auga.
Vienų numatyta, o kitiems netikėta išvada – norint kurti laimingą visuomenę pirmiausia reikia rūpinti jos psichine sveikata Antai įsivaizdavus ar tiksliau sakant apskaičiavus, kad „panaikinamas“ neturtas JAV bendras nacionalinė laimės indeksas išaugtų 1,7 proc., o pagerinus visuomenės psichinę sveikatą 5,6 proc. Panašūs rezultatai ir apžvelgus Australijos ar Jungtinės Karalystės duomenis. Toks pat rezultatas gautas ir nagrinėjant ekonomiškai silpnesnės šalies Indonezijos duomenis. Ir joje visuomenės psichinė būklė turi didesnį poveikį BNL nei kiti gyvenimo kokybę apibūdinantys rodikliai. Matant išskirtinę psichinės sveikatos įtaką visuomenės laimės lygiui dera užduoti klausimą: „Kiek lėšų reikėtų jai pagerinti?“
Laimės ekonomikos pagrindas – bandymai susieti gyvenimo kokybę (šeimą, išsilavinimą, socialinę apsaugą ir pan.) su kaštais ir nauda. Todėl raporto autoriai pabandė apibendrintai apskaičiuoti, kiek pinigų reikėtų norint pakeisti vieno skurstančio, bedarbio, beraščio ar ligonio padėtį. Jie nurodo, kad siekiant išgelbėti žmogų iš skurdo Jungtinėje Karalystėje reikėtų išleisti 180 tūkst. svarų, nedarbo – 30 tūkst. svarų, suteikti išsilavinimą – 100 tūkst. svarų, o gydyti depresiją ar nerimą reikėtų mažiausių sąnaudų – 10 tūkst. svarų. Tačiau net ir šioje ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje psichinė sveikata nėra nei visuomenės, nei sveikatos apsaugos sistemos prioritetas. Čia tiktų priminti, kad Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) pranešime, skirtame psichikos sveikatai, formuluojama psichikos sveikatos samprata, kuri pabrėžia, kad psichikos sveikata – tai geros savijautos būsena, leidžianti individui realizuoti gebėjimus, įveikti įprastus gyvenimo sunkumus, produktyviai dirbti bei prisidėti prie visuomenės raidos.
Požiūrio, kad teisė į psichinę sveikatą ir gerovę yra svarbi laimės prielaida, niekas neginčija, tačiau modernių šalių sveikatos apsaugos sistemos vis dar orientuotos ne į laimės kūrimą, o į ligų gydymą; ne į priežasčių, o į pasekmių šalinimą. Todėl ligų prevencijai skiriama vos keli procentai sveikatos apsaugos sistemos biudžeto, o dvasinės gerovės, kuri yra būtina laimės sudėtinė dalis, kūrimas ar atkūrimas dažnai net nepaminimas tarp sveikatos politikos tikslų ir suvokiamas kaip išimtinai individuali problema. Toks požiūris ignoruoja akivaizdžius faktus – visuomenės savijauta gali būti išmatuojama, o nuolatiniai matavimai gali tapti ir tikslingesnės pagalbos kenčiantiems nuo psichikos problemų, kurie tikrai nėra laimingi, pagrindu. Deja, Lietuvoje nėra nei matavimų, nei jais pagrįsto veikimo. O tai lemia išskirtinai didelius ekonominius nuostolius.
Aptariant tik ribinius atvejus, kurie susiję su gyvybės praradimu, pastebėtume, kad depresijos, savižudybės, alkoholizmas, narkomanija šiandieną atskleidžia ne vienos šalies padėtį. Aiškiausiai ją parodo požiūris į žmogaus gyvybę ir jos įkainojimas, kuris yra nemažiau, o gal ir labiau tikslus ekonominio išsivystymo rodiklis nei BVP (bendro vidaus produkto) dalis, tenkanti vienam gyventojui. Dažniausiai tokie įkainojimai remiasi teismų praktika ir draudimo bendrovių apskaičiavimais, kai vidutinė vidutinio amžiaus žmogaus gyvybės kaina prilyginama metinių piniginių pajamų sumai ir gretinama su vidutinės mirties tikimybe.
Pagal tokius apskaičiavimus Liuksemburgo piliečio gyvybė vidutiniškai įkainuojama 5 mln. eurų, Švedijos – 2,4 mln., Portugalijos – 1 mln. Lietuvos žmonės dar 2010 m. atliktoje apklausoje patys savo gyvybę įvertino 150-300 tūkst. eurų. Tikslesnių skaičiavimų šioje, kaip ir kitose su laimės ekonomika susijusiose, srityse neturime. Lygindami su panašaus ekonominio lygio šalimis galima manyti, kad Lietuvos piliečio kaina galėtų būti apie 500 tūkst. eurų ar ir daugiau. Sugretinus šiuos skaičius su suicidų skaičiais tenka konstatuoti, kad dėl nepakankamo dėmesio žmonių psichinei sveikatai, jų dvasinei būklei, o apibendrintai – laimei, Lietuvoje pačiais minimaliausiais apskaičiavimais nuo Nepriklausomybės atkūrimo bent vienerių metų valstybės biudžetas prarastas dėl savižudybių.
Pridėjus kitų su psichinės sveikatos stoka – alkoholizmu, narkomanija, depresija, nemiga ir pan. – susijusias bėdas šis skaičius veikiausiai siektų ir kelerių metų valstybės biudžeto dydžius. Išvada – arba esame išskirtinai turtingi ir galime švaistytis lėšomis arba vis dėlto turėtume pripažinti, kad visuomenės laimės lygio, laimės ekonomikos principų nepaisymas sukelia išskirtinai žymius finansinius nuostolius.
Autorius yra K. Simonavičiaus universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras
puikus straipsnis. Brangiai mokame pamirse siela.
O gal to ir siekiama. Kaip kitaip pasieksi savo tikslo, jei ne per tai:
Vytautas Radžvilas. Lukiškių aikštėje – paneuropinio konflikto aidas
– delfi.lt/news/ringas/politics/vytautas-radzvilas-lukiskiu-aiksteje-paneuropinio-konflikto-aidas.d?id=82386371 , ar
ne per Bruverio pastangas – žr. Lietuvos ryte, kaip nenurimstama, kaip ieškoma bet kokių kitų kabliukų, kaip jei apverčiami, suteikiant išvirkščią aiškinimą. O kaip ir sustosi, jei su Vėtra, su Lukiškėm geruoju ir sukčiavimais ne itin sekasi…
Tik K. Simonavičiaus “universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras” Navaitis ,suradęs ką patrioskė laimių klausimu kiti “laimių kūrimo ir laimių kiekybinio ir kokybinio matavimo” pasauliniai pseudo mokslininkai, sugeba “moksliškai pavaryti” apie galimą “dvasinių laimių kūrimo teorijos ir praktikos pritaikymą laimės valstybės kūrimo pavidale” atskirai paimtame lansberginiame durnių laive. Paskaičius Navaičio straipsnelyje pateiktus “mokslinius” pastebėjimus, pagrįstus citavimais kitų laimės srities “mokslininkų”, ir pagal galimą “tautinę laimės statistiką” galima drąsiai pasakyti, kad šiandienio lansberginio durnių laivo atskirose vietose kaip Vasaros gatvėje ar N. Vilnia jau gyvena žmonės pasiekę tikrą “tautinę, dvasinės laimės gerovės būseną”. Šie tautiečiai jau yra be galo ir neišmatuojamai dvasiškai laimingi ir šauniai jaučiasi jiems jau esančioje, lietuviškoje “laimės valstybėje” turėdami kokius nori darbus( “tautiniai”Napoleonai vadovauja armijoms ir karams, enšteinai kuria teorijas, kosmonautai skraidžioja kosmose ir t.t.), arba neturėdami jokių darbų ir leisdami laiką šiaip sau, jų laimingų dvasinių būsenų neveikia nei geras tautinis oras, nei įkyri “stresinė rusiška” dargana ir t.t. Todėl net ir “dvasinės laimės mokslo” diletantas gali šiandiena “moksliškai” konstatuoti, kad daugeliui žmonių nieko nežinant, šiandiena Lietuvoje jau yra vietų, kur žmonių dvasinės “laimės” būsena pasiekė “laimės valstybės lygį”. Šių laimingųjų prieglaudos vietų pacientų pasiektą “tautinį, begalinės ir neišmatuojamos dvasinės laimės pasiekimą”, tokių universitetų kaip K.Simonavičiaus universitetas ir jo “prof-iai” kaip Navaitis, galėtų, esant Lietuvoje laimės mokslams šiandieninėms palankioms sąlygoms,”moksliškai” ir nesunkiai įgyvendinti likusioje Lietuvos teritorijoje. Kiek pajėgia iš savo gyvenimo patyrimo, iš senelių ir tėvų girdėtų pamokymų suvokti išsivaikščiojusio kaimo mažarašti bernas, žmonių dvasinės laimės “moksliniai kiekybės ir kokybės mato vienetai” net ir “susikurtoje tautinėje laimės valstybėje” išliktų tokie patys kokie buvo prieš šimtus metų ir kokie yra jau sukurtų Lietuvoje “dvasinių laimių ir nelaimių vietose”, tai yra: nelaimėlis, šiek tiek turintis laimės, laimingas, labai laimingas, neišmatuojamai laimingas- laimės kūdikis. Ačiū “prof” Navaičiui už straipsnį, jį perskaitęs supratau, kad Lietuvoje jau ne vienas dešimtmetis yra sukurta “tautinė laimės ekonomika ir laimės valstybė” tik,kad tai pamatytum ir pajaustum ir nereiktų laukti “laimės statistikos”duomenų, reikia pačiam truputį “pasistengti” dėl savo “atitinkamų išmatavimų laimingos dvasinės būsenos pasiekimo”. Ką tautiečiai, priklausomai nuo savo piniginių storio ir užimamos socialinės padėties, sėkmingai ir geriausiai iš ES daro traktyruose, smuklėse, darbo vietose, namuose, pakrūmėse ir t.t.
Autoriau,o kai buvai Seimo nariu ir nusipirkai už 2000 litų kavos servyzą už kanceliarinius pinigus
ar pasijutai laimingu?Kiek pamenu, vis tik teko pačiam iš savo lėšų padengti išlaidas už super brangų
pirkinį.Tuomet,matyt,jauteisi nelaimingu?
Nuo tamstos paminėto laiko daug vandens nutekėjo, ir daugelis mūsų jau įgavo stuburą, nebedreba, pinigų krūvą išvydę (kaip man teko matyti, kai buvo atvežti įmonės pinigai. Visų, buvusių darbo kambaryje, veidai, rankos, kūno kalba skirtingai reagavo, pirmą kartą TIEEEEEK jų pamatę).
Kai staiga pats gali nuspręsti, kaip tokią vienam(!!!) mėnesiui skirtą sumą išleisti (anksčiau tavo pusės metų alga tiek nesiekė!) – dėl pakilusios smegenų temperatūros tavo sprendiniai gali būti ir labai neūkiški.
Dar nuo sovietmečio buvo skiepijamas supratimas, jog reikia atvykusiems vakariečiams „nušluostyti nosį” vaišingumu ir… švaistūniškumu. Partijos rajono komitetai Įsivaizdavo, jog taip įrodys, kokia klestinti šalis SSSR yra. Kažkas pasakojo, kaip viename iš turtingiausių kolūkių besisvečiavę, visur apsilankę vokiečiai labai stebėjosi, kad ir vaišėms tiek pinigų švaistoma, ir kad tiek žmonių nedirba, kartu su jais važinėja, puotauja…
O mūsiškiai, iš užsienio sugrįžę, apkalbėdavo juos – kokie skrudžai, visko pertekę: tokiuose turtuose gyvena, o net vaišių „kaip reikiant” neiškelia…
Svarbu, ne kokią klaidą kada kas padarė, o kokia pagrindinė jo gyvenimo kryptis. Jei ji tinkama, klaidos ilgainiui viena po kitos išnyks.
Navaitis pastebimas politikas ir visuomenininkas. O prikisti jam galima tik pagal visas taisykles nupirkyus puodelius. Bandantiems tai daryti siulau pasvarstyti – gal jis angelas?
Kiekvienas Navaičio straipsnis vertas dėmesio. “Alkui” pasisekė turint tokį autorių. Todėl vatnikai jį ir puldinėja
Nenustebsiu, kai Navaitis save Jėzumi skelbs.
Kliedesiai apie gerovę, kai nieko neišmanoma ekonomikoje.
Navaitis raso apie laimingesne Lietuva. O tamstyte bandai is jo saipytis. Kokios Lietuvos noretum? Vis dar vargstancios?
” Deja, Lietuvoje laimės statistikos vengiama, tokio rodiklio nerasime statistinėse ataskaitose apie padėtį mūsų šalyje. ” Tuo tarpu Suomija, turi 1400km bendros sienos su Rusija, gynybai skiria 1.2 procento ir NATO narystės kratosi kaip maro. Korupcijos iš vis nerasta. JT Suomiją paskelbė laimingiausių žmonių šalimi. Ką mano tvartelio vatagalviai ? Kuo skiriasi suomiai nuo lietuvių ?