G. Navaitis. Ką ruošia Lietuvos švietimo sistema?

Prasidėjo mokslo metai.. Valdžios žmonės sveikino mokinius, mokytojus, studentus, dėstytojus ir džiugino įžvalga – švietimas labai, labai svarbus. Jais turėtume patikėti, nes švietimo sistema pradėta reformuoti dar neatkūrus valstybės. Per tris dešimtmečius tikrai buvo galima daug nuveikti. Juolab, kad pasiginčydami dėl detalių – dėl terbelių klasei ar mokiniui, dėl universitetų skaičiaus – politikai, o ne retai ir verslininkai, neblogai sutarė dėl reformų ar bent uždaromų universitetų pastatų.

Aišku, švietimo politikai, kaip ir kiti politikai, kartais pameluodavo, kartais jiems  nesisekdavo, bet daug maž vieningai siekdami kažkokio tikslo prie jo tikrai artėjo. Todėl ir tiktų nors kartą jų laimėjimus pripažinti ir aptarti kas pasiekta.

Čia dera pastebėti, kad atskiri pedagogai ne visada pritarė švietimo politikai, ne kartą bandė sukurti sąlygas ugdyti kūrybingas, laisvas, laimingesnes asmenybes. Tačiau visa švietimo sistema visada vykdė ir vykdo valdančiųjų užsakymą, pagal jų interesus bando konstruoti ateities visuomenę. Neretai ugdytojams tenka apsimetinėti, bet užsakymas lema ugdymo tikslą. Antai sovietinė švietimo sistema tvirtino ugdanti žmogiškumą, bet sėkmingai vykdė tikrąjį, neskelbiamą užsakymą ir parengė milijonus skundikų bei konclagerių prižiūrėtojų.

Šiandieną apie Lietuvos švietimo sistemos tikslus irgi sakoma daug graudulingai gerų žodžių, bet vis mažiau slepiama ugdymo esmė vis pilniau atitinka valstybę užvaldžiusios oligarchijos, didžiųjų korporacijų interesus. Todėl ši sistema ugdo atgyvenusios ekonomikos dalyvį – gebantį agresyviai konkuruoti (taigi žeminti kitus ir tyčiotis iš jų), lojalų korporacijai (taigi didesnė dalis Lietuvos abiturientų nesieja savęs su Tėvyne, viliasi daryti karjerą užsienyje ir nuosekliai vis prasčiau moka lietuvių kalbą, vis menkiau supranta Lietuvos istoriją), godų vartotoją (taigi nuo paauglystės žinanti, kad svajonių svajonė naujausio modelio išmanusis telefonas, o jo neturintys yra nevykėliai).

Oligarchijai, didžiosioms korporacijoms parankus ir skirtingas išsivystymo lygis, leidžiantis naudotis mažiau išsivysčiusių teritorijų ištekliais. Todėl Lietuvai primetinėjamas XIX a. ekonomiką atitinkantis gamybos būdas kai šimtas juodadarbių kontroliuojamų dešimties technikų realizuoja vieno inžinieriaus sumanymą. Suprantama, kad tokiai gamybai nereikia didesnio turinčių universitetinį išsilavinimą žmonių skaičiaus.

XXI amžiuje perspektyvi gamyba remiasi kitokiu dirbančiųjų pasiskirstymu. Šiandieną modernioje šalyje šimtas inžinierių padedami dešimties technikų ir vieno kito įvairiapusių profesinių gebėjimų darbuotojo realizuoja konkurencingų produktų gamybą ar paslaugų teikimą. Regis modernios ekonomikos modelio niekas nebando atmesti, tačiau Lietuvos universitetai, galintys parengti išsilavinusius specialistus, korporacijų interesus atstovaujančioje žiniasklaidoje, metai iš metų niekinami, o žemesnį išsilavinimą teikiančios mokymo institucijos šlovinamos. Jos ir vis geriau finansuojamos. Tuo pat metu „protų (medikų, mokslininkų) nutekėjimas“ iš mažiau pajėgių šalių, taigi ir iš Lietuvos, tapo dar viena jų „pagalbos“ labiau išsivysčiusioms ekonomikoms veiksniu. O klausiantis, kaip „prasti“ universitetai parengią pasaulinėje rinkoje paklausius specialistus, nedelsiant išjuokiamas. Atgyvenusiai ugdymo sistemai nereikalingi ir nacionalinius interesus atitinkantys moksliniai tyrimai. Todėlatliekant mokslines ekspertizes pirmenybė teikiama užsienio specialistams; mokslininkų ir universitetų dėstytojų, ypač dirbančių lituanistikos, Lietuvos istorijos srityse, atlyginimai sparčiai artėja prie „Maximos“ kasininkės atlyginimų, bet jie gali užsidirbti jei darbuosis užsienio reikmėms skirtuose projektuose ar skelbs straipsnius moksliniame žurnale užsienio kalba, kurie bus vertinami labiau nei tas pat tekstas paskelbtas lietuvių kalba.

Taigi, esminė švietimo sistemos problema – orientavimas į vis mažiau efektyvią gamybą, besiremiančia neribojama gamtos išteklių eksplotacija ir finansinio kapitalo kaupimu. Šios sistemos neatikimas tikrą gerovę kuriančiai politikai tapo ypač aiškus, nes XXI a. pagrindiniu ekonomikos klestėjimo postūmiu bus žinios ir socialiniai įgūdžiai, žmones siejančios vertybės, jų tarpusavio santykių kokybė, kuri nedera su oligarchijai mielos neribotos konkurencijos ir vartotojiškumo ugdymu.

Patikimas ir aiškus visuomenės turtėjimo kelias visų nurodytų švietimo sistemos pamatinių trūkumų įveikimas, vargiai įmanomas nekeičiant sistemos tikslo, apsiribojant dalinėmis jos reformomis. Tai nėra priekaištas mokytojams ir dėstytojams, tai jiems primestos užduoties konstatvimas. Lietuvos politikai vis dar svaičioja apie nevaldomą rinką, vis dar skelbia XIX a. idėjas ir kuria užpraeito amžiaus poreikius atitinkančią švietimo sistemą. Jie apsimeta negirdėję apie žiniomis ir socialiniu kapitalu paremtą laimės ekonomiką. Įsiteikinėdami oligarchams „negirdi“, kad norint išeiti iš akligatvio, kuriame atsidūrė Lietuvą būtina moderni ekonomika, kurios svarbiausiu resursu yra laimingi, kūrybingi, gebantys bendradarbiauti žmonės.

Ekonominė ir socialinė raida arba priverčia atskiras šalis, atskiras bendruomenes persitvarkyti arba jos ima sparčiai degraduoti ir galiausiai saugojęs savo intelektines privilegijas elitas žlunga. Lietuvos piliečiai šią tiesą suvokia daug geriau nei apmokami švietimo strategai. Pastarieji gali skirti kelis šimtus milijonų ydingos sistemos gražinimui, nelaimingų vaikų gelbėjimui, bet neskirs keliolikos tūkstančių sužinoti kur ir kiek yra laimingų vaikų. Nes tokia statistika neišvengiamai priverstų aiškinti kas daroma, kad jų būtų daugiau. Jie gali metai iš metų reguliuoti teoremų, kurias turi išmokti moksleivis skaičių, bet nieko nedarys, kad švietimo sistema ugdytų gerai ištirtas laimingo žmogaus savybes. O piliečiai vis labiau domisi psichologinės savireguliacijos, psichohigienos, autotreningo, jogos, meditavimo, įvairių psichologinių savęs pažinimo būdų, bendravimo tobulinimo mokymais. Taip patvirtina tokių žinių ir įgūdžių poreikį, tačiau ji tenkina tik neformalus ugdymas. Formalusis ugdymas – mokyklos, kolegijos, universitetai – šio poreikio tarsi nepastebės. Tai irgi atspindi švietimo sistemos padėtį.

Neatsiribodama nuo XIX a. rinkos ekonomikos tikslų, nepersiorientuodama į laimės ekonomikos tikslus jį vis mažiau ir mažiau atitinka tiek ugdomųjų asmeninius, tiek bendrus visuomenės poreikius. Kelias iš šios padėties aiškus – atsisakyti atgyvenų, svarbiausių ugdymo tikslu pripažinti laimingo žmogaus ugdymą. Deja, klausimas kada Lietuvos švietimo sistema išdrįs juo žengti kol kas lieka be atsakymo.

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras