D. Greičiūnas. Gyvenimas Didžiojo sprogimo metu

Dar niekada žmonijos istorijoje nebuvo akimirkos, panašios į šią. Aplinkos, visuomenės ir technologijų kaita ne tik vyksta neįtikėtinu tempu – ji pati save spartina, plėsdamasi lyg grandininė reakcija. Tai, kas šimtmečiais atrodė tvirta ir patikima, dabar akyse praranda formą, skyla ir byra.

Valstybinės ir demokratinės sistemos, kurios atlaikė ištisus istorijos tarpsnius, ima svyruoti. Ledynai, gyvavę dar iki pirmųjų žmonių, tirpsta. Gyvybės formos, brendusios per milijonus metų, nyksta mūsų akyse.

Tuo pat metu išmanieji įrenginiai, dirbtinis intelektas ir socialiniai tinklai persmelkia kasdienybę taip greitai, kad vos spėjame tai suvokti. Esame pakibę tarp susižavėjimo naujovėmis ir tyliai augančios baimės dėl to, ką negrįžtamai prarandame.

Fizikoje pokytis turi aiškų matą – energiją. Ji nėra mistinė ar neapčiuopiama substancija, o tiesiog būdas nusakyti, kiek ir kaip keičiasi sistema. Kai pokyčiai ima maitinti patys save, išlaisvindami vis daugiau energijos ir stiprindami patį procesą, tai vadiname sprogimu.

Žvelgiant globaliai, būtent tokį procesą ir išgyvena žmonija. Jo pradžia glūdi gilioje praeityje – akimirkoje, kai žmogaus smegenys evoliuciškai persitvarkė ir tapo nepaprastai galingu suvokimo bei kūrybos įrankiu.

Šis intelekto proveržis iš karto išplėtė mūsų gebėjimą išgauti, valdyti ir nukreipti energiją. Žemdirbystė leido drastiškai padidinti maisto kiekį, gyvulių prijaukinimas – pasitelkti kitų būtybių jėgą. Garu varomi mechanizmai paskatino pramonę ir sukėlė neregėto masto pasaulio pertvarką.

Vėliau šios technologijos buvo panaudotos iškastiniam kurui išgauti, dar labiau išplečiant energijos rezervus, tuo pat metu nesuvokiant, kad degimo atliekos taps klimato krizės katalizatoriumi. Galiausiai žmonija įsiskverbė į pačią materijos šerdį, išlaisvindama branduolinę energiją – jėgą, galinčią tiek maitinti miestus, tiek sunaikinti ištisas civilizacijas.

Šiandien mūsų pasaulis tarsi pašiūrė, prikimšta fejerverkų, kai aplinkos temperatūra kyla kiekvieną dieną.

Tokioje tikrovėje senasis klausimas apie prasmingą gyvenimą tampa ne teoriniu, o gyvybiškai svarbiu. Prasmė niekada nebuvo viena ir visiems vienoda. Nors filosofai skirtingais laikotarpiais bandė ją apibrėžti, XX amžiaus egzistencialistai išskyrė keturis žmogaus būklės polius: izoliaciją, laisvę, beprasmybę ir mirtį. Tačiau vis akivaizdžiau, kad šie apibūdinimai nėra amžini – jie atspindi modernią patirtį.

Ankstesnėms visuomenėms izoliacija buvo svetima: žmonės gyveno glaudžiose bendruomenėse, kur vienatvė buvo retenybė. Laisvė reiškė ribotus, bet aiškius pasirinkimus, o ne begalinę galimybių gausą, kuri šiandien slegia.

Prasmę teikė paveldėtos tradicijos ir tikėjimai, todėl egzistencinis tuštumos jausmas buvo menkai pažįstamas. Net mirtis buvo suvokiama kitaip – kaip natūrali ciklo dalis, o ne asmeninės tapatybės katastrofa.

Per didžiąją dalį žmogaus istorijos pokyčiai vyko lėtai, reikšmės struktūros buvo stabilios, o pasirinkimų ribos – aiškios. Dabartinis pasaulis – priešingybė tam. Galimybių perteklius, socialinė izoliacija ir prasmės stoka tapo kasdienybe. Nuolatinis naujumo srautas nebestebina, o vargina.

Nors žmogaus protas pasižymi didžiuliu prisitaikymu, jis nėra beribis. Augantis nerimo ir depresijos mastas tarp jaunų žmonių signalizuoja, kad artėjame prie psichologinės apkrovos ribų.

Troškimas turėti gyvenimo tikslą niekur nedingo. Tačiau tikslui reikalinga ateitis, kurią galėtume įsivaizduoti, o šiandien tas vaizdas vis labiau traukiasi. Jaunų žmonių nerimas nėra atsitiktinis – jų rytojus atrodo trapus.

Klimato krizė, pasitikėjimo institucijomis ir žiniasklaida nykimas, melagingos informacijos ir dirbtinai kuriamų realybių plitimas, dirbtinio intelekto gebėjimas imituoti kalbą, kūrybą ir net sąmonę – visa tai ardo bendrą prasminį audinį, kuris iki šiol laikė žmonių gyvenimus sujungtus.

Gyvybės nykimas planetoje – nuo tirpstančių ledynų iki nykstančių baltųjų lokių – yra ir mūsų pačių likimo atspindys.

Dažnai norisi ieškoti prasmės kažkur anapus pasaulio, suteikti jai didžiąją raidę ir absoliutų pavidalą. Tačiau prasmė nėra transcendentinė. Ji gimsta čia – ryšiuose, santykiuose, kasdieniuose veiksmuose.

Kai Viktoras Franklis rašė apie išlikimą Aušvice, jis pasakojo ne apie didingas idėjas, o apie paprastas svajones: vėl mokytis, atidaryti mažą kepyklą, grįžti į gyvenimą. Būtent šie kuklūs tikslai tapo pasipriešinimu mirčiai ir kančiai – drąsa tęsti gyvenimą net tada, kai pasaulis atrodo jam priešiškas.

Šios drąsos mums reikia ir šiandien, žvelgiant į neapibrėžtą ateitį. Karštis – chaotiškai besiplečianti energija – tiksliai nusako mūsų laikmetį. Kai didysis žmonijos sprogimas pereina į naują, galbūt lemiamą etapą, jo sukelta energija tirpdo senas struktūras, įskaitant bendras prasmės sistemas.

Atsakas į šį karštį turi būti vėsa: ramybė vietoje agresijos, apmąstymas vietoje isterijos, buvimas čia ir dabar vietoje nuolatinio blaškymosi. Mažuose, kasdieniuose ratuose – šeimose, bendruomenėse, draugystėse – galime pinti trapius, bet gyvybingus prasmės tinklus.

Už visų permainų slypi dalykai, kurie nekinta: atjauta, ryšys, sąžiningumas, gerumas ir įkūnyta išmintis. Tai atramos, kuriomis galime remtis net tada, kai visa kita svyruoja.

Pagal Pirzo Niutono Džono (Pierz Newton John) straipsnį „Living in the Great Explosion“ parengė Donatas Greičiūnas