N. Sadūnaitė: Žmonės bijo liudyti tiesą

Šiandien, kai visa Lietuva mini Baltijos kelio 30-metį, sukanka 13 metų nuo tos dienos, kai 2006 m. Baltarusijoje žuvo Lietuvos saugumo pareigūnas Vytautas Pociūnas, iškritęs pro langą iš 9 viešbučio Breste aukšto. Ne tik jo artimieji, bet ir visa visuomenė iki šiol tikisi vieną dieną išgirsti tiesą apie tai, kas tą vakarą nutiko pareigūnui ir už ką. Valstybė ilgą laiką buvo linkusi manyti, jog tai – nelaimingas atsitikimas ir tik vėliau bylą perkvalifikavo į galimą nužudymą, tačiau taškai taip ir nebuvo sudėti.

„Vakaro žinios“ kalbėjosi su Laisvės premijos laureate, disidente, Lietuvos sąžine vadinama Nijole SADŪNAITE, apie tai, kokia Lietuvoje yra tiesos ir laisvės kaina.

– 2010 m. okupacijos metinių proga kalbėdama prie A.Mickevičiaus paminklo pasakėte, kad „V.Pociūną prieš ketverius metus užmušė.“ Netikite visuomenei pristatyta „nelaimingo atsitikimo“ teorija?

– Tai buvo nužudymas. Esu įsitikinusi 100 proc. Prisimenu, kaip tuomet viename leidinyje buvo publikuotas vienos Baltarusijos žurnalistės straipsnis šia tema. Ta moteris – smulkaus sudėjimo. Ji atsistojo prie to paties lango, pro kurį neva iškrito V.Pociūnas ir buvo aiškiai matyti, kad tas langas plačiai neatsidaro. Galbūt taip apgalvota būtent tam, kad žmonės nepersisvertų. V.Pociūnas buvo aukštas ir tikrai ne kūdesnis už tą smulkią žurnalistę. Tai buvo susidorojimas. Visiškai aiškus. Baltarusių ir mūsų brolių rankomis. O kaip šlykščiai tai buvo padaryta… Sovietmečiu taip šlykščiai stribai partizanų nekoliojo. V.Pociūnas yra šventasis kankinys. Jis labai mylėjo Dievą, rūpinosi savo vaikų ateitimi. Juo ir dvasininkai žavėjosi. Man skaudu, kad tai iki šiol neatitaisyta.

Labai pasitikiu mūsų naujuoju prezidentu. Matau jo pastangas. Gal ne visuomet pakanka galimybių, bet matau jo gerą valią. Kai jis buvo išrinktas, girdėjau, kaip žurnalistai jo klausė apie Garliavos istoriją. Jis tarsi sulygino Garliavos istoriją su mergaite, kuri buvo sumušta Jurbarke. Jis pasakė, kad tokie nusikaltimai, kurie vyksta ir šiuo metu, neturėtų būti stebimi pro pirštus, niekas neturi nieko išsukti, visi turi gauti pagal nuopelnus. „Demokratinės Lietuvos“ teismas Jurbarko atveju pripažino, kad mergaitė buvo lengvai sužalota. Lengvai sužalota, nors reikėjo daugiau kaip 10 operacijų, buvo sulaužyti kaulai. Lietuva vargšė, jos teisėsauga yra pats baisiausias dalykas… Teisėjams nebereikia liudininkų, nebereikia faktų, jiems pakanka intuicijos, jiems nebegalioja Konstitucija. Todėl jie gali priiminėti sprendimus, kaip nori. Dalyvaujant kai kuriose bylose šiaušiasi plaukai, nes teismai vyksta baisiau nei sovietmečiu. Demokratinė Lietuva…

– Gal ne visiems patinka, kad teismo procesai stebimi. Jūs už dalyvavimą Eglės Kusaitės bylos nagrinėjime kartu su bendražygiais žiniasklaidoje buvote pavadinta „terorizmo garbintoja“.

– (Juokiasi.) Aš ir kagėbistė, nes kagėbistus broliais vadinu. Bet Dievui mes visi esame broliai ir seserys. Tardymo metu aš kagėbistus vadindavau broliais, tik jie dirbo šėtonui. Dievas yra tiesa, teisingumas, meilė, džiaugsmas, gerumas. O smurtas, melas, prievarta, teroras yra šėtonas. Žinoma, reikia žmogaus noro gyventi tiesoje. Tiesa padaro mus laisvus.

– Po V.Pociūno žūties Seime buvo sudaryta darbo grupė šiam atvejui ištirti, tačiau 2009 m. Generalinė prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą, vėliau jį vėl atnaujino. V.Pociūno studijų kurso draugas filosofas Kęstutis Masiulis radijuje pasakojo, kad jam V.Pociūnas prisipažino manąs, jog jo, kaip VSD pareigūno, darbas yra nepalankus tam tikroms grupėms ir juo norima atsikratyti, tačiau pats K.Masiulis liudyti atsisakė. Ar čia nepakako tik noro?

– Tai yra didžiulė sistemos baimė. Pasaulį užvaldė abejingumas, materialinis suinteresuotumas: nafta, dujos, pinigai. Tačiau tai prieš moralines vertybes yra nulis. V.Pociūno atveju taip pat daug lėmė pinigai – per Lietuvą Baltarusijos opozicijai siunčiami pinigai, kurių dalį pasisavindavo mūsų broliai. V.Pociūnas buvo pasakęs, kad jis netylės. Per anksti išsidavė. Pirmiausia reikia kalbėti. Kiek yra nužudyta žmonių, kurie tik prasitarė, kad kažką paviešins. Reikia daryti iš karto, niekam neprasitarus. Kitaip geležinė ranka tuojau pat čiups už gerklės ir – tavęs nebėra.

– Jūs esate sakiusi: nesvarbu, kad nevažiuoja tankai, jei nėra teisingumo, nėra ir taikos. Kas yra tiesa ir teisingumas šios dienos Lietuvoje?

– Žmonės bijo, dreba. Juk tuojau pat išlėks iš darbo. Širdimi dauguma žmonių jaučia, kas yra tiesa, tačiau visi bijo. Tik pabandyk paliudyti tiesą, tuojau pat lėksi iš darbo ir nukentės tavo šeima, tavo vaikai. Žmonės priversti rūpintis tik savo gerove. Tai velnio darbas. Šėtonas nesnaudžia. Tie žmonės, kurie pasiduoda melui, mąsto trumparegiškai. Norisi tuos šimtą metų gerai gyventi Žemėje. O jeigu amžinybė? O jeigu ji yra?

Aš jau nuo paauglystės buvau labai suinteresuota sužinoti, kur yra tiesa. Šiandien aš nieko neturiu materialaus, bet esu labai laiminga. Nes aš myliu, o meilė žmogų daro laimingą. Mes laimingi, kai mylime, kai atjaučiame, kai esame už tiesą ir teisingumą. Nebijodami dėl savo kailio. Man patys laimingiausi metai buvo KGB rūsiuose ir tremtyje. Mes esame Dievo rankose. Kai broliai kagėbistai tardydami grasindavo, kad nukankins, atsakydavau: „Broliai, aš jums būsiu labai dėkinga, nes jūs mane ekspresu į dangų išsiųsite.“ Dievas ir juos myli. Jis už kiekvieną mirė ant kryžiaus. Ir už Putiną, ir už Staliną, ir už Leniną, ir už Hitlerį – už kiekvieną. Ir kiekvieno laukia iki paskutinio atokvėpio. Mums Dievo gailestingumas nesuprantamas, nes mes mylime tuos, kurie mums daro gera, o jei kas ant mozolio užmina – pykstame. Šiandien žmonės ieško malonumų, materialinių gėrybių. Tiesa ne visada ir rūpi, nes rūpi verslas.

– Šią savaitę 87-ąjį kartą žmonės atėjo į Simono Daukanto aikštę reikalaudami atskleisti tiesą apie 2012 m. Garliavoje vykusius įvykius. Regis, tai turėtų būti vienos šeimos istorija, bet taip nėra?

– Tai buvo sistemos nusikaltimas. Tikslas pasiektas – visuomenė suskaldyta, ir abi pusės jaučia juodą neapykantą viena kitai. Galime turėti skirtingus supratimus, bet kam tas aršumas, jeigu pats ten nebuvai. Aš savaitę ten buvau, su mergaite kartu melsdavomės, Marijos litaniją giedodavome. Rinkdavosi studentai, mokiniai, Seimo nariai, kunigai, daugybė garbingų žmonių. Man tai buvo šviesesnis laikas nei sausio 13-ąją prie Seimo, kai laukėme tankų.

Aš išvažiavau iš Garliavos gegužės 14 d. vėlai vakare, o jau 17 dienos ryte atvyko pareigūnai. 240 – prieš vaiką. Vėliau mergaitės mamos advokatas prisiekęs uždarame teisme sakė, kad jis nė pirštu neprilietė mergaitės, neva mama viena vaiką išnešė. Bet yra nuotraukos, kuriose aiškiai matyti, kaip advokatas, eidamas mergaitei iš dešinės, laužia klykiančio vaiko koją, mama – kitą. Advokato ranka ant mamos nugaros.

Tokios istorijos visuomenei siunčia žinutę neieškoti tiesos ir už ją nekovoti, nes tuojau pat gaus per galvą. Turbūt ne vienas ir gavo. Garliavos istorija paliko 12 lavonų. Tai yra pedofilų šėtonininkų mafija. Pernai Karolis Venckus inicijavo parašų rinkimą Lietuvoje. Tikėjomės, jeigu surinksime 100 tūkst. parašų, kad N.Venckienės negrąžintų į Lietuvą, tada JAV valdžia atkreips dėmesį. Per savaitę surinkome beveik 40 tūkst., o per kitas dvi – nė vieno parašo. Užblokavo. Tai ne tik Lietuvos, tai pasaulio bėda. Pedofilija yra išplitusi. Olandijoje 2006 m. buvo įkurta politinė pedofilų partija. Toks dabar pasaulis…

– Jūs pati viešu laišku kreipėtės į JAV prezidentą Donaldą Trampą (Donald Trump), prašydama neišduoti korumpuotai Lietuvos teisėsaugai Čikagoje sulaikytos buvusios teisėjos ir Seimo narės Neringos Venckienės. Tačiau sprendimas buvo kitas.

– Meldžiamės. Dievo gailestingumas beribis. Mūsų prezidentas Gitanas Nausėda, manau, yra geros valios žmogus, siekiantis tiesos ir šviesos. Neseniai JAV laikraštyje buvo išspausdinta N.Venckienės kalba, kurioje ji sako, kad nesigaili to, ką darė, nes ji kovojo už tiesą.

– Atsiimdama Laisvės premiją jūs viešai paklausėte, ar mergaitė dar gyva, liudijote apie tai, kaip bendraudavote su ja. Ar išgirdote rūpimus atsakymus?

– Po kalbos, kai jau sėdėjau, prieš išeidama prezidentė Dalia Grybauskaitė mane apglėbė per pečius ir pusbalsiu pasakė, kad ji niekada nežinojo ir nežino, kur yra mergaitė. Tuojau pat bėgau prie garsiakalbio ir pasakiau, kad prezidentė niekada nežinojo ir nežino, kur yra mergaitė. Staiga mikrofonas buvo išjungtas, kad neprikalbėčiau dar ko nors. O eidamas Saulius Skvernelis mestelėjo, kad man ir nepriklauso žinoti.

– Po jūsų kalbos S.Skvernelis žiniasklaidai pasakė, kad nė viename jūsų pasakytame žodyje nebuvo tiesos. Skaudu išgirsti tokį vertinimą?

– Aš kalboje tris kartus citavau Evangeliją, turėdama ją rankoje. Ar tai reiškia, kad Kristus – melagis? Tokie mūsų prezidentai ir premjerai. Dieve, jų pasigailėk. Tai žmonės, kurie tarnauja ne tiesai, o melui. Man jų labai gaila, kiek dieną už juos meldžiuosi Mišiose. Už tuos, kurie prieš tiesą. Jie nelaimingi, nes laimė suteikia teisę pasakyti karčią tiesą į akis.

Dažnai pasikalbu su Neringos Venckienės mama ir pastebiu, kaip ji keitėsi, tapo taip giliai religinga. O juk sūnus nužudytas, dukra kalėjime. Anūkėlė vienas Dievas težino, kur yra. Šalia viso to nesibaigia absurdiškiausi teismai. Kartą ji man sakė, kaip jai gaila tų prokurorų ir teisėjų, kurie, žinodami tiesą, dirba tokį juodą darbą ir gali ramiai miegoti. Ji už juos meldžiasi. Pasakiau, kad ji šventoji, jeigu meldžiasi už savo kankintojus.

Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs, kad Lietuva turi labai daug šventųjų kankinių. Jeigu melsimės į savo šventuosius kankinius ir prašysime jų užtarimo, Lietuva nežus. Tokie šventi kankiniai ir padės Lietuvai išsikapstyti. Nes jeigu už tiesą niekas nekovoja ir nemiršta, miršta tiesa. Ir Tauta miršta. Kas bus, jeigu visi sėdėsime krūmuose galvodami apie skanesnius lašinukus…

–  Kalbamės Baltijos kelio 30-mečio išvakarėse. Ko šia proga palinkėtumėte Lietuvos žmonėms?

– Kad Dievo tiesa ir šviesa būtų mūsų širdyse ir darbuose. Ir džiaugsmo dėl to, kad Dievas mus myli tokius kreivus, šleivus, jį keikiančius. Jis mūsų laukia ištiesęs rankas. Ten visi susitiksime, broliai, ir danguje šlovinsime Dievo gailestingumą.