Vienuolė N. Sadūnaitė paatviravo: buvo įsimylėjusi, turėjo tris perukus, varė siaubą recidyvistams ir KGB (video)

Laisvės kovotoja, Laisvės premijos laureatė, vienuolė Felicija Nijole Sadūnaite pokalbyje su internetinės televizijos „Amarachi tv“ laidos „Meno detektorius“ kūrėjais Ligita Juknevičiūte ir Remigijumi Ruokiu prieš Kalėdas ne tik papasakojo apie savo gyvenimo vingius, patirtus nuotykius, kaip ji  veikė prieš KGB pogrindyje, apie susitikimą su popiežiumi Jonu Pauliumi II bei JAV prezidentu Ronaldu Reiganu, bet ir pasidalino įžvalgomis apie šiandieninę Lietuvos padėtį, plataus atgarsio visuomenėje sulaukusius įvykius, Rusijos karą Ukrainoje ir net atskleidė savo laimės receptus…

„Šiam interviu ruošiausi kelerius metus, vasarą nutapiau N. Sadūnaitės 80-ečio proga jai portretą dovanų. Juk tai herojiškiausia Lietuvos moteris, kuria žavisi visas pasaulis – apie seserį N. Sadūnaitę yra sukurti spektakliai, tv laidos, pernai  italai sukūrė dokumentinį filmą, neseniai pas ją vienuolyne lankėsi filmavimo grupė iš Kanados, jos knygos apie disidentinę veiklą ir KGB dar sovietmečiu buvo išverstos į daugiau nei 7 kalbas. Kolega R. Ruokis po interviu ją taikliai pavadino lietuviškuoju Džeimsu Bondu. Tiesa, ir šiandieninėje Lietuvoje yra tokių, kurie ją mielai užčiauptų.  Mane labiausiai žavi šios moters drąsa ir optimizmas, humoro jausmas. Tardymus KGB kalėjime ji vadina romantika ir laimingiausia savo gyvenimo patirtimi, nes tuomet ypač stipriai jautė Dievo palaikymą ir savo kovos prasmę. Ji niekada neprarado vilties, nepaisydama nieko, gina nuskriaustuosius. Deja,  N. Sadūnaitės kalbos Laisvės premijos įteikimo metu atsirado tokių, kurie ją pasmerkė, o S. Skvernelis jos kalbą pavadino melu, nors vienuolė citavo Šventąjį Raštą.  Interviu metu palietėme įvairias  temas, taip pat ir nepatogias. Tikiuosi, kad N. Sadūnaitė nebus nustumta į žiniasklaidos paraštes, gal net sulauksime meninio filmo ar serialo apie jos gyvenimą, kol to nepadarė Holivudas“, – viliasi  laidos autorė žurnalistė L. Juknevičiūtė.

„Vienuole tapau sulaukusi 18 metų, bet tėveliai, nors ir labai tikintys, netikėjo, kad ilgai išbūsiu vienuolyne, nes buvau labai aktyvi, sportavau, turėjau siuntimą į Kūno kultūros institutą. Bet Dievas mane pasirinko ir pasodino į šiltnamį-vienuolyną. Ar buvau kada nors įsimylėjusi? O taip,  žinoma, juk Dievas mus sukūrė meilei, bet kai esi padaręs skaistybės įžadą, vengi to žmogaus, gali tik melstis už jį. Tad ir man teko vengti to žmogaus. Bet juk ir vedę žmonės įsimyli, tuomet juk irgi reikia išsaugoti skaistybę ir pažadą išrinktajam“, švelniai juokaudama savo istoriją pradeda sesuo N. Sadūnaitė. Ši moteris  sovietmečiu už ,,Katalikų kronikos“(pogrindžio laikraščio, rašiusio apie sovietų nusikaltimus prieš tikinčiuosius ir žmogaus teises), spausdinimą ir platinimą, gavo 6 metus kalėjimo ir tremties. Po suėmimo 1974 metais N. Sadūnaitė buvo 9 mėnesius kalinama KGB kalėjime Vilniuje, sėdėjo toje pačioje kameroje, kurioje buvo nukankintas ir Lietuvos didvyris partizanų vadas Adolfas Ramanauskas Vanagas.

„Kai mane nuteisė, išvežė traukiniu į Mordoviją, vienutėje mane saugojo kareivis su automatu. Tam pačiam vagone vežami kaliniai ėmė klausinėti, ką aš padariau, kad esu taip saugoma? Jie pasakojo, kad yra teisiami šeštą kartą, septintą, bet jų taip nesaugo, o mane už ką su automatais lydi? Tai aš, mėgėja pajuokauti, kad pasikelčiau nuotaiką, sušukau jiems – „Podvodnuju vodku ugnala!“ („Povandeninį laivą nuvariau!“). Mano bendrakeleiviai recidyvistai tuo patikėjo, juk ant mano bylos buvo parašyta, kad esu ypatingai pavojinga nusikaltėlė. Netrukus tapau jų autoritetu, jie man suorganizavo saldainių, popieriaus, pieštuką, ir tuomet aš atkūriau savo paskutinį žodį, pasakytą teisme Vilniuje. Nors tai atrodė neįmanoma, su Dievo pagalba tą kalbą pavyko perduoti kovų draugams ir išplatinti per visą pasaulį,“ – prisimena N. Sadūnaitė.

Net po šešerių metų kalėjimo ir tremties,  N. Sadūnaitei sugrįžus į Lietuvą, ji vėl buvo apkaltinta nusikaltimu, kurio nepadarė. Jaunai moteriai grėsė nelaisvė, tad ji nusprendė slapstytis pogrindyje. Buvo nuolat sekama saugumiečių, bet vis tiek platino „Katalikų kroniką“, o kad nebūtų sugauta, N. Sadūnaitė išmoko slėptis po perukais, neatpažįstamai keisti išvaizdą.

„Turėjau tris perukus, kartais dažydavau baltai plaukus. Iš Vokietijos draugai buvo atvežę paltuką, kurio viena pusė buvo tamsiai mėlyna, kita-žydra. Tai jį išvertusi, galėdavau pabėgti nuo seklių. Kartais užsimaskuodavau  močiute – viena senutė vienuolė po mirties buvo palikusi savo varganus batus, paltą, akinius… Jei reikėdavo, iššokdavau per langą ar kitaip pasprukdavau nuo brolių kgbistų. Kodėl vadinu juos broliais? Nes jie irgi yra Dievo vaikai, bet labai suklydo, linkiu, kad dar spėtų prisipažinti apie savo nusikaltimus ir atgailauti“.

Unikaliu humoro jausmu ir energija trykštanti moteris laidoje prisipažins, kad mėnesiai, praleisti KGB kalėjime, jai buvo patys laimingiausi ir prasmingiausi. Žmogus, kuris tiki, yra nepalaužiamas. Aš KGB kalėjime visiškai pasitikėjau Dievu, žinojau, kad jis man padės ištverti viską. Nepaisant to, kad mane saugumiečiai paslapčia švitino rentgeno spinduliais, netekau jėgų, nuslinko plaukai, aš buvau rami ir linksma – kasdien dariau mankštą, kad padrąsinčiau kitus kalinčiuosius, kartais uždainuodavau savo kūrybos dainą. Broliai kgbistai negalėjo patikėti, kad aš nepalūžtu, neišduodu draugų,  grasindavo, kad uždarys mane į psichiatrinę, nukankins.Tuomet aš atsakydavau – „Ačiū, kokia man garbė būtų ir laimė, jei jūs mane nužudytumėt, juk tuomet aš, kaip kankinė, ekspresu keliaučiau į dangų“. Jie tuomet pasiusdavo iš pykčio ir, pažadėję, kad nedarys iš manęs kankinės, kuriam laikui palikdavo ramybėje.

Vienuolė laidoje „Meno detektorius“ pasidalins savo laimės receptu: „Jei tik atsikeli blogos nuotaikos, skubėk padaryti kam nors gera, ir iškart pralinksmėsi. Net jei esi netikintis, visada gali prašyti Dievo pagalbos ar atgailauti. Mano gyvenime buvo ne vienas stebuklas. Prieš teismą, pamenu, grėsė treji metai kalėjimo, nes buvau labai jauna, neteista, bausmė turėjo būti santykinai nedidelė. Bet kgbistai įspėjo – nedrįsk sakyti teisme jokios ginamosios kalbos, jei tylėsi – paleisim. Pasakiau – aš ne spekuliantė, su nusikaltėliais nesideru. Naktį prieš teismą susapnavau savo jau mirusį tėvelį. Jis atvažiavo šešiais juodais, keistais pakinkytais žirgais ir sako: „Turim laikinai išvažiuoti“. Kitą dieną buvo teismas – be liudininkų ir advokato, už 6 mašinraščius „Katalikų kronikos“ ir tą garsiąją kalbą teisme, kurioje kgbistus išvadinau nusikaltėliais ir žmogžudžiais, gavau 6 metus kalėjimo ir tremties.

Laidoje „Meno detektorius“ žurnalistė L. Juknevičiūtė ne tik kalbino herojiškąją vienuolę, bet ir nutapė jos portretą, o muzikantas ir prodiuseris R. Ruokis uždavė keletą netikėtų humoristinių klausimų. R. Ruokis bandė vienuolę įkalbėti pasidaryti tatuiruotę, klausinėjo apie gėjus vienuolius, netikėjimą Dievu, o laidos finale pasiūlė seseriai N. Sadūnaitei… investuoti jos pernai gautą Laisvės premiją į bitkoinų kasybą, pažadėjęs, kad gautą pelną skirs labdarai. Bet vienuolė nepasimetė ir nuramino smalsų provokatorių, kad jos Laisvės premija jau seniai investuota į „komunizmą“. Taip juokais N. Sadūnaitė vadina Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregaciją, kuriai ir pati tarnauja nuo aštuoniolikos metų.