J. Marcinkevičius. Tautos būtis matuojama laisve (1994)

Šie Justino Marcinkevičiaus žodžiai buvo pasakyti prieš 23 metus, bet didele dalimi, deja, tebetinka iki šiol.

– Koks būtų Jūsų žvilgsnis į dabartinę tautos būtį, kaip ją apibūdintumėte?

– Tautos būtis matuojama laisve. Jos žmonių laisve, tos laisvės kokybe. Niekada dar nebuvo paleista (ar išsiveržę) į laisvę tiek žvėries – kruvina, godi, purvina, šlykšti gyvulio laisvė. Jeigu tu negriebi, neapgaudinėji, neplėši, nevagi, nesidrabstai kuo nors dvokiančiu – tai iš televizijos ekrano, iš spaudos puslapių esi atvirai ir tiesiai išvadinamas kvailiu. Taip tau ir reikia: juk yra laisvė būti kvailiu, žudytis ar žudyti kitą, plėšti ar būti apiplėštam, pastumti ar būti pastumtam. Niekada nemaniau, kad šitokie nasrai atsivers mumyse. Socializmo palikimas. Nejuokinime žmonių, nes prieš kelerius metus (vos prieš kelerius metus!) tą patį (tik nepalyginamai mažesnio masto) reiškinį dar vadinome „buržuazine, kapitalistine atgyvena“.

Nepakeliame išmėginimo laisve? Laisvė yra darbas, o ne laisvė nuo darbo. Gal mes norėtumėm, kad laisve būtų vadinama gerai prikišmtas pilvas, krūva pinigų, saldus plėšrūno gyvenimas? Bet juk tai vergo gyvenimas. Manau, kad Lietuva verta kur kas turiningesnės, dvasingesnės, gilesnės laisvės. Bent jau apie tokią buvo svajota. Mūsų laisvė šiandien labai egoistiška, maža joje aukos, altruizmo, pasišventimo. Tautos būtis, iškylanti tokios laisvės pavidalu, – drumzlina, godi, kerštinga. Susvetimėjusi, tarytum atsiskyrusi nuo žmogaus dvasios, pametusi ją – galutinį, aukščiausią savo tikslą. Atitinkamai formuojasi ir lietuvio tipas: lėkštas, nedvasingas, įžūlus, lakstantis paskui pinigą, mirtinai įsikibęs į lovį arba mirtinai dėl jo besigrumiantis…

Štai kokiais fantomais, kokiais pavidalais šiandien skleidžiasi tautos būtis. Dieve gink, aš nenoriu tepti juodai. Negalima nepastebėti kuriamųjų valstybės, visuomenės pastangų. Bet, po velnių, per toli esame atsidūrę pelkėje: vieną koją kiek ištrauki – kita grimzta. Atrodo, kas būtų paprasčiau: abi kojos susitaria ir kartu šoka iš klampynės. Bet kur tau! Negi taip sunku suprasti, kad viena koja ištrūkti iš pelkės kur kas sunkiau, o gal net neįmanoma. Už savo valstybę, už tai, kaip esu valdomas, dalinuosi atsakomybę su kitais. Berods tai K. Jasperso mintis. Bet aš nesutinku dalytis atsakomybę už įvairiausius politinius žaidimus, už politinių grupuočių ir jų lyderių kaprizus, nevaisingus kivirčus. Pagaliau – tiesiog nusikaltimus. Galima suprasti ir atleisti klaidas, nenusisekusias akcijas ar reformas, bet kaip atleisti begėdišką žaidimą: žinau, kad esu neteisus, bet vis tiek didžiavyriškai pučiu krūtinę, matau, kad juoda, bet tvirtinu: balta. Aš jau nekalbu apie kokią nors santarvę, kalbu apie paprasčiausią padorumą. Būtent padorumo prašau – juk visi matom ir visi esam matomi…

– Sakoma, kad kultūros žmonės sunkiaisiais metais atliko svarbų darbą – užtikrino gimtosios kalbos ir tautinės sąmonės išlikimą. Koks, Jūsų požiūriu, svarbiausias jų uždavinys dabar?

– Ne tik kalbos ir tautinės sąmonės išlikimą užtikrino kultūros žmonės, inteligentija. Sakiau ir sakysiu, kad ir į atgimimą Lietuva atėjo iš kultūros ir per kultūrą. Ne iš kokių politinių ar socialinių struktūrų. Po kultūros sparnu slėpėsi Lietuva, čia jos ugnis kūrenosi. Iš ko būtų susikūrusi Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, jeigu ne kūrybinės sąjungos, ne Mokslų Akademija, ne Universitetas?

Jūs pasakėte: „užtikrino gimtosios kalbos ir tautinės sąmonės išlikimą“. Tai daug, tai labai daug. Nežinau, ar įmanoma padaryti daugiau. Tačiau tautoje ir valstybėje nėra užbaigtų darbų. Argi šiandien neiškyla pavojus „gimtajai kalbai ir tautinei sąmonei“? Sakyčiau, netgi didesnis, nes jis kyla ne iš okupacijos, ne iš tautinės priespaudos – jam, nūdienos pavojui, nesipriešinam, o atsiveriam, galima sakyti, pamaldžiai sudėję rankas sutinkam. O plūsta toli gražu ne pirmarūšiai kultūros ir civilizacijos reiškiniai (žinoma, yra puikių išimčių). Kai po ilgesnio laiko pakeliami, atidaromi šliuzai, pirmiausia plūsteli putos ir šiukšlės. Pasiekia jos ir mūsų geriamuosius vandenis. Lietuvių kalba dar nespėjo nusipurtyti rusicizmų, o jau klumpa po anglicizmų našta.

Taigi į jūsų klausimą „koks svarbiausias jų (kultūros žmonių) uždavinys yra dabar?“ – atsakyčiau: tas pats – „užtikrinti gimtosios kalbos ir tautinės sąmonės išlikimą“. Žinoma, prieš tai apsisprendus, ar tie dalykai dar tebėra svarbūs Lietuvai. Jeigu ne – tai ne.

– Ar Jūsų pasitraukimas ir atsiribojimas nuo politikos, į kurią buvote įklimpęs ar įklampintas, reiškia, kad dabar ja visai nebesidomite?

– Man atgrasus grubus politikavimas, iš po kurio kyšo ne Lietuvos, o politikieriaus ar jo grupės interesai. Mane domina politiko psichologija, jo strategija ir taktika (jeigu jas turi), politiko spekuliacija (arba verslininkystė), taškų „rinkimas“, netikėtas persimetimas nuo vieno kranto prie kito (kokia povandeninė srovė jį nuneša), aktyvumo ir pasyvumo (laukimo) periodai jo veikloje. Žinoma, man rūpi kultūros, švietimo politika. Pagaliau ir pati politika yra kultūros dalis. Deja, ji dažnai išsilieja ir užteršia visą kultūrą.

– Neteko girdėti, kad Jūs „karštai“ ir viešai būtumėte atsakinėjęs savo oponentams. Pavyzdžiui, prof. Tomas Venclova sako, kad Justiną Marcinkevičių tenka priskirti prie režiminių rašytojų, nepaisant tautinių motyvų. Ką tokiais atvejais reiškia Jūsų tyla?

– Ne viską, ką ištaria p. Venclova, aš girdžiu. O jeigu ir išgirdęs nekimbu į atlapus – vadinasi, nelaikau jo ištarmės galutine tiesa. „Žinoma, aš kenčiu dėl kai kurių neteisingų kaltinimų. Tačiau jeigu jie būtų pelnyti, kentėčiau dar labiau“ (André Gide Dienoraštis).

Klausimus pateikė I. Tiškutė. Sutrumpinta iš: Justinas Marcinkevičius. Tekančios upės vienybė. Kaunas: Spindulys, 1995, p. 355–361.