V. Dapkos, A. Guogis. Dar kartą apie Švedijos Riksdago rinkimus: nuotaikos visuomenėje ir numatymai

Europos ir pasaulio akys susmeigtos į Švediją – po mėnesio, rugsėjo 13 dieną, reikšmingai saugumą Europoje įtakojančioje šalyje įvyks Riksdago rinkimai. Dešimtmečiais buvusi šalimi – pavyzdžiu ir reprezentavusi tokias vertybes, kaip tolerancija, modernumas, inovatyvumas, dabar ji kartais atrodo kaip naiviai liberali, nesusitvarkanti savo vidaus reikalų šalis. Matėme tą kitimą iš vidaus – nes Švedijoje ilgesnius laikotarpius teko būti ir 1991, ir 1993 metais, kai šalyje bujojo dar nematyta ekonominė krizė, ir 2004 bei 2008 metais (o straipsnio bendraautorė Švedijoje gyvena nuo 2005-ųjų), kai Švedijos naratyvu buvo stabilumas, ekonominis augimas ir stipri socialinė apsauga,  o akivaizdus gerovės valstybės šalies įvaizdis vis dar nesitraukė iš pasaulinės spaudos puslapių.

Užsienio politikoje ne paskutiniu reikalu Švedijai buvo besivystančiųjų, 3-iojo pasaulio šalių rėmimas – pagal jo dalį Švedija buvo tarp pasaulio lyderių. Imigracijos klausimas, žinoma, irgi egzistavo, bet iki 2015-ųjų atvykėlių, tuo labiau – politinių pabėgėlių integracija Švedijoje tikėta be didesnių klausimų. imigrantų bangų poveikis jautėsi mažai, o pirmųjų, skaitlingesnių suomių ir jugoslavų imigracijos problemos buvo suvaldytos.

Matyt, padėjo šiais atvejais ir kultūrinis europiečių bendrumas ar artimumas. Dabar labai svarbių, o tuomet vos apčiuopiamų Švedijos demokratų (Sverigedemokraterna – SD) buvo kratomasi, kitos politinės partijos nenorėjo su jais turėti jokių reikalų. Ankstyvajame savo vystymosi laikotarpyje Švedijos demokratai buvo siejami su ekstremizmu ir neonacizmu, už ką partija vėliau atsiprašė.

Ši partija reprezentuoja kraštutinės dešinės politiką ir vertybes – nacionalizmą ir antiimigracinę politiką,. Partijos lyderis – Jimmie Åkesson, kuris savo politiką formuluoja ir vykdo griežtai – jis tikrai nėra panašus į vidutiniokišką, švelniai atsiprašinėjantį, kad nieko neįžeistų, lyderį: grįždamas prie nacionalinio identiteto klausimų jis nori įgyvendinti tikrą paradigminį pokytį Švedijos gyvenime.

Kitos, respektabilios konservatyvios pakraipos Moderatų partijos (Moderaterna – M) įtaka visuomenėje išlieka irgi didelė. Nesustojanti parama Ukrainai ir įstojimas į NATO – tai ir jos lyderio Ulfo Kristerssono nuopelnas, kuris dar bent dešimtmetį iki tampant Moderatų vadovu, buvo įtakingu, mėgiamu ir charizmatišku politiku.

Švedijos rinkimų atveju reikėtų ypač pabrėžti nusikalstamumo problemos klausimą, kuris pradėjo kristalizuotis šalyje po 2010-ųjų, kada 2013-aisiais Husby rajone policija nukovė pagyvenusį, su mačete pareigūnams grasinųsį, vyrą. Teisėsauga buvo apkaltinta brutalumu – įvyko didelės riaušės, buvo padeginėjami automobiliai ir garažai, o policininkai ir gaisrininkai užmėtyti akmenimis.

Tai buvo lūžio taškas, po kurio vietiniai ir valdžia suprato, kad dalykai jau yra pasikeitę. Vėliau tai užtvirtino pabėgėlių banga 2015-aisiais, kada per metus į šalį atvyko 163 tūkst. pabėgėlių, kurių didelę dalį sudarė atvykėliai iš Sirijos, Afganistano, Irako, Eritrėjos ir Somalio.

Toks visuomenės augimas urmu paveikė šalį tiek pozityviai (dėl multikultūriškumo teigiamų pusių, darbo jėgos reikalingumo, miestų vystymosi dinamikos, kai daugiausiai atvykėlių nusėdo būtent sostinėje, Geteborge ir Malmėje), tiek ir negatyviai – dėl tik dalinės arba net nulinės atvykėlių integracijos, su būstų trūkumu, mokyklų segregacija, bedarbyste, skurdu, pamažu besivystančia paraleline visuomene.

Nors teigti, kad visi atvykėliai yra keliantys problemas nusikaltėliai, būtų neteisinga, nes kai kurie iš imigrantų sugeba dirbti net labai kvalifikuotus ir ekonomikai  reikalingus darbus, tačiau vietinės, jau anksčiau egzistavusios narkotikų ir ginklų prekyba užsiimančios gaujos savo nešvariems darbams darbina būtent neįsiintegravusį, nepritapusį žmogų.

Reiškia, kuo daugiau tokio tipo imigrantų, tuo daugiau gaujų pagalbininkų galima pasamdyti. Taip pastaraisiais metais ir buvo, gaujoms ypatingą dėmesį skiriant naujų narių užverbavimui, kurių didelę dalį sudarė paaugliai ir nepilnamečiai.

Iš kitos pusės, priemiesčiuose gyvenančiam atvykėliui aktualiausi dalykai yra  išgyvenimo klausimai: darbinių pajamų ar socialinės apsaugos pašalpų užsitikrinimas, važinėjimas į darbą ir kiti kasdieniai reikalai. Todėl neretas imigrantas balsuoja už „sossarna” – Švedijos Socialdemokratų partiją. Jos pirmininkė Magdalena Andersson, taikydama ne tik į jį, bet ir į didžiąją vidutinių švedų sluoksnių dalį, kalba apie „karensdagensavdrag” naikinimą (kai susirgus keletas dienų yra prarandamos biurokratinėje sistemoje – todėl būna neapmokamos).

M. Andersson taip pat žada, teikdama konkrečius siūlymus, mažinti nusikalstamumą, sutvarkyti mokyklas, išspręsti mokytojų trūkumo klausimą, panaikinti pensininkų mokesčius. M. Andersson reprezentuoja paprastą, nekomplikuotą švedišką politiką ir neša rezultatą ten, kur reikalinga paprastam žmogui.

Tačiau būtina suprasti, kad skirtingų socialinių grupių miestai ir šalį patiria kitaip – savaip. Jei tai, ką žada M. Andersson imponuoja Hjulsta rajone gyvenančiai vienišai motinai iš Eritrėjos, kuriai svarbu nepatirti ne tik rasizmo ir diskriminacijos, kad jos sūnaus nenusamdytų vietinės po langais besitrinančios gaujos, bet ir kad neaugtų maisto kainos, tai tokiai afrikietei aktualūs dalykai gali visiškai neimponuoti laisvai samdomam švedui Tommy, kuris gyvena prestižiniame Stokholmo Södermalmo rajone, kasdien dirba iš brangių kavinių, o vakarais besimakaluoja po restoranus.

Jam aktualus yra Švedijos įvaizdis užsienyje, demokratija, klimato klausimai, urbanistinė kultūra, sveikatos apsauga, būstų klausimas (nes dabar nuomuojasi butą iš vadinamų antrų rankų ir už savo miniatiūrinę studiją moka dviejų tūkstančių eurų atitikmenį kronomis per mėnesį). Jis galimai balsuos už Žaliąją partiją (Miljöpartiet), kuri užsiima aplinkosauga ir klimato klausimais, ir kurios pasekėjais yra visi Gretos Tumberg (Thunberg) sekėjai, arba gal net ir už Kairiąją partiją (Vänsterpartiet), kuriai būdingi socialinio teisingumo ir feminizmo klausimai. O dar jis gali balsuoti ir už socialdemokratus – Tommy dar neapsisprendęs.

Ne paskutinį vaidmenį Švedijos Riksdago rinkimuose vaidina ir užsienio politikos klausimai. Švedijos prisijungimas prie NATO, po daugybės metų neutraliteto, turi milžinišką geopolitinį poveikį. Švedija supranta ir savo rytinių kaimynų – Baltijos šalių gynybos bei klestėjimo klausimus.

Švedijos asmenyje Baltijos šalys dabar turi garantuotą užnugarį ne tik Gotlando saloje, o ir  – gerokai paprastesnę karinę logistiką galimos karinės Rusijos agresijos atveju. Tad kaipgi Riksdago rinkimai įtakotų NATO šalių saugumą? – šiuo klausimu nieko drastiško atsitikti negali – visos Švedijos politinės partijos suvokia NATO svarbą. Niekas šalyje negalvoja išstoti iš NATO, ar pataupyti NATO reikalų sąskaita. Net Švedijos demokratai, prieš tai buvę itin skeptiški NATO atžvilgiu, savo poziciją, Rusijai užpuolus Ukrainą, yra pakeitę.

Įdomūs paskutinės reprezentatyvios sociologinės apklausos duomenys, kurie buvo paskelbti rugpjūčio 2 dieną, Švedijos politinių partijų rėmimas pasiskirsto sekančiai – už Švedijos socialdemokratų partiją balsuotų 32,1 proc., už Švedijos demokratus – 19,9 proc., už Moderatus – 17,2 proc., už Kairiąją partiją – 8 proc., už Žaliųjų partiją – 7 proc., už Centro partiją – 6,4 proc., už Krikščionis demokratus – 4,9 proc., už Liberalų partiją – 2 proc., už kitus – 1,5 proc. Politinių partijų patekimo kartelė į Riksdagą yra 4 procentai. Valdančioji kelių partijų koalicija (koaliciniai partneriai) bus bet kokiu atveju būtina.

2022 m. Švedijos Riksdago rinkimų rezultatai

2. Tikėtinos Švedijos Riksdago rinkimų tendencijos 2026 m.

Autorė V. D. yra  Konsultantė verslo vystymo Skandinavijoje klausimais; autorius A. G. yra Mykolo Romerio universiteto profesorius