Liepos 22 d. laisvės gynėjai, politinei kalinei, vienuolei, Laisvės simboliui, 2017-ųjų Laisvės premijos laureatei, Lietuvos Sąžinei – Nijolei Felicijai Sadūnaitei sukanka 80 metų.
Ta proga 12 val. sukaktuvininkė maloniai kviečia bendrai maldai Vilniaus Išganytojo (Joanitų) bažnyčioje (Antakalnio g. 27).
O po apeigų 13 val. N. Sadūnaitė, norinčius ją pasveikinti, pakvies paragauti pyrago ir pabendrauti restorane „Kino studija“ (Nemenčinės pl. 2, IKI parduotuvės pastate).
Nijolė Felicija Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kaune. 1955 m., baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. 1956 m. tapo Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos nare. Nenorėdama išsižadėti religinės praktikos, dirbo sekretore mašininke, gamyklos darbininke, skaičiavimo centro perforuotoja, baigusi medicinos kursus – Vilniaus kūdikių namuose.
1974 m. suimta, 1975 m. nuteista už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą. Šešerius metus kalėjo Mordovijoje, ištremta gyveno Rytų Sibire. 1980 m. grįžusi į Lietuvą vėl įsitraukė į „Kronikos“ leidybą: rinko žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redagavo, daugino, gabeno leidinį į Maskvą, iš kur jis pasiekdavo Vakarus. Dėl KGB persekiojimo vienuolė nuolat slapstėsi, ne kartą buvo suimta ir tardoma.
„KGB Nijolę Sadūnaitę vadino viena didžiausių sovietinės santvarkos priešų. Buvo išbandyti įvairūs būdai ją palaužti: įkalinimas, grasinimai, švitinimas, apdorojimas cheminiais preparatais, smurtas, tačiau ji atsilaikė, daugeliui kitų žmonių įkvėpė stiprybės ir tapo pasipriešinimo melo režimui simboliu“, – rašoma knygoje „Laisvė ir tikėjimas. Krikščioniški trileriai sovietmečiu“, 2013 m.).
1987 m. rugpjūčio 23 d. su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku surengė valdžios nesankcionuotą mitingą Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Mitingas buvo skirtas paminėti sovietinei Lietuvos okupacijai kelią atvėrusiam Ribentropo-Molotovo paktui. Pirmą kartą po ilgų priespaudos dešimtmečių buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas. N. Sadūnaitės kalba šiame mitinge buvo pirmoji vieša nepaklusnumo sovietinei okupantų valdžiai demonstracija padrąsinusi Lietuvos šviesuomenę prabilti apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo galimybę ir davė pradžią plačiam tautos pakilimui peraugusiam į Sąjūdį. 1988 m. rugpjūčio 23 d. Sąjūdžio mitinge Vingio parke jau susirinko šimtai tūkstančių žmonių.
Už šią kalbą N. Sadūnaitė buvo užpulta ir primušta, jai ir kitiems mitingo rengėjams buvo paskirti namų areštai. N. Sadūnaitė buvo tardoma KGB rūmuose ir, manoma, kad buvo kažkuo apnuodyta, nes po to sunkiai susirgo.
Nuo 1988 m. N. Sadūnaitė buvo Lietuvos Helsinkio grupės narė. Ji yra išleidusi knygų apie KGB metodus ir kovą už tikinčiųjų pamintas teises Lietuvoje. 1989 m. ji buvo viena iš Lietuvos katalikiškojo moterų sambūrio „Caritas“ steigėjų.
Ir nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje N. Sadūnaitė tebekovoja už žmogaus teises, slaugo ligonius, dirba labdaringus darbus. Neliko ji abejinga ir 2012 m. Lietuvą drebinusiems Garliavos įvykiams – nuolat rūpinosi Garliavos mergaitės likimu.
2017-aisiais Lietuvos Respublikos Seime iškilmingai minint Sausio 13 d. 27-ąsias Laisvės gynėjų dienos metines ir atsiimdama jai valdžios paskirtą 2017 m. Laisvės premiją, N. Sadūnaitė pasakė dabar jau nepriklausomos Lietuvos valdžią išgąsdinusią antrą savo istorinę kalbą.
Priėmusi laisvės statulėlę, N. Sadūnaitė į susirinkusius prabilo apie šių dienų Lietuvos laisvės skaudulius, tiksliau apie vieną iš jų, tapusį simboliniu visų Lietuvos valdžios ir Tautos galių ir negalių išraiška – Valstybės smurtą prieš Garliavos mergaitę Deimantę Kedytę ir jos gynėjus.
„Buvau tiesos pusėje slogiais okupacijos metais, ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje tiesos pusėje. Siekdama tiesos ir teisingumo kovoju už laisvę nuo melo, nuo baimės, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo prisitaikėliškumo ir veidmainystės“, – gavusi apdovanojimą sakė N. Sadūnaitė.
„Dabar su jumis pasidalinsiu ne džiaugsmais, o tuo kas man neduoda ramybės, neleidžia visa širdimi džiaugtis Lietuvos laisve. Tikriausiai nujaučiate, kad kalbėsiu apie tragišką laisvoje Lietuvoje gimusios Deimantės Kedytės likimą, kuriame kaip vandens lašelyje atsispindi Lietuvos teisingumo situacija, deja, labai liūdna situacija. Niekada neužmiršiu šiurpaus 2012 metų gegužės 17-osios ryto, kai valstybės vardu, dalyvaujant 240 ginkluotų ir kaukėtų pareigūnų, iš gimtųjų namų, kur užaugo, buvo išnešta klykianti laužomom kojom, tuomet aštuonerių metukų Deimatė Kedytė. O atėję jos sergėti nuo pražūties, vien Lietuvos himnu ir malda apsiginklavę žmonės, kaip Sausio 13-ąją nakčia prie Seimo – pažeminti, suluošinti o dabar jau ir nuteisti… ir dar teisiami…“ – drąsiai ir atvirai kalbėjo N. Sadūnaitė, reikalaudama iš Seimo salėje susirinkusių ir neužmirštuoles prisisegusių valstybės vadovų – prezidentės, premjero iki vasario 16-osios atsakyti, kur šiuo metu yra mergaitė – ir ar ji dar gyva…
Pasibaigus Laisvės premijos skyrimo iškilmėms, praeidama pro N. Sadūnaitę prezidentė Dalia Grybauskaitė pasilenkė prie jos ir kažką pašnibždėjusi jai į ausį išdidžiai nuėjo… Tuomet N. Sadūnaitė vėl priėjo prie mikrofono ir pasakė, kad prezidentė prisipažino nežinanti ir niekada nežinojusi kur yra Deimantė Kedytė. N. Sadūnaitė dar spėjo retoriškai paklausti: „Kas žino?..“ ir tuomet Seimo operatoriai skubiai išjungė garsą…
Štai ką apie N. Sadūnaitę rašė buvusi Seimo narė Aurelija Stancikienė, ragindama Lietuvos valdžią skirti jai 2017-aisiais laisvės premiją: „Nijolė Sadūnaitė buvo vienas iš ryškiausių kovos už laisvę simbolių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Sužavėti jos pasiaukojančia kova su ja panoro susitikti žymiausi XX amžiaus pabaigos politiniai ir dvasiniai lyderiai: JAV prezidentas Ronaldas Reiganas (1988 m. gegužės 29 Maskvoje) bei popiežius, dabar jau šventasis, Jonas Paulius II (1989 rugpjūčio 22 Komposteloje, Ispanijoje). N. Sadūnaitės atsiminimų pagrindu 1987 metais Paryžiuje pastatytas spektaklis „Aušros vartai“ (La Porte de l‘Aurore), jai suteiktas Teksaso miesto Garbės pilietės vardas, ji apdovanota Poverelo (Poverello) (Šv. Pranciškaus Asyžiečio) medaliu už artimo meilę, Los Andželo medaliu už ilgametę kovą už žmogaus teises jos knygos išleistos rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų ir indų kalbomis“.
O štai kaip apie N. Sadūnaitę atsiliepė kitas garsus mūsų kovotojas už laisvę, 12 metų sovietiniuose lageriuose kalėjęs Vytautas Skuodis: „Nijolės Sadūnaitės niekas niekada nereklamavo. Pasaulis pats ją surado ir pažino. Nijolę išgarsino ne jos parašytieji atsiminimai, o jos laikysena teisme, lageryje ir tremtyje. Nijolės paskutinis žodis teisme visame pasaulyje sukėlė nuostabą ir susižavėjimą jos asmenybe. Toji kalba netrukus buvo spausdinama net Japonijos mokyklų vadovėliuose.
– Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime, – kalbėjo teisiamoji. – Aš esu teisiama už LKB Kroniką, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Vadinasi, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms. Kas gali gyvenime būti svarbiau, kaip mylėti žmones, ginti jų laisvę ir garbę. Šiandieną aš atsistoju tarp amžinosios Tiesos – Jėzaus Kristaus ir prisimenu Jo ketvirtąjį palaiminimą: „Palaiminti, kurie trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti“. Kaip nesidžiaugti, jog šviesa nugalės tamsą, o tiesa – klaidą ir melą. O kad tai įvyktų greičiau, sutinku ne tik kalėti, bet ir mirti“.
11306 Vilnius
Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuoliniai namai.
Pasak šalies vadovės, N. Sadūnaitės vardas Lietuvos kelyje į nepriklausomybę ypatingai svarbus ir ryškus. Jį tardami regime nepalaužiamą kovotoją ir daugybę jau istorija tapusių įvykių, artinusių išsivadavimą iš okupacijos.
Kaip teigiama sveikinime, būtent N. Sadūnaitė yra viena iš garbingos pasipriešinimo istorijos kūrėjų. Tvirtas tikėjimas buvo tas ginklas, kuriuo ji laimėjo dešimtmečius trukusį mūšį už Tėvynės laisvę.
Prezidentė pabrėžė, kad šis gražus kovotojos už laisvę jubiliejus ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio minėjimas – iškalbingas sutapimas. Būtent N. Sadūnaitė kartu su savo bendražygiais geriausiai žino, ką reiškia ištikimybė nepriklausomos valstybės idėjai.
Šalies vadovė taip pat padėkojo už meilę Lietuvai, žmonėms ir palinkėjo jubiliatei sveikatos, neblėstančio optimizmo ir stiprybės.
Sveikinimai bebaimei moteriai!
Turint omenyje jos nuopelnus Lietuvai , įsivaizduoju kokios ilgos valstybės vadovų ir valdininkų eilės Ją pasveikinti !
Sveikatos ir Dievo palaimos Tau Nijole. Gyvenk ilgai ilgai nes tada žinosim, kad Lietuvoje dar yra sąžinės.
Gerbiamoji Lietuvaite, doroji Tautiete, dėkojame Tvėrėjui, kad esate ir kad tarnaujate gražiausiu, tauriausiu dorovingumo ir atjautos pavyzdžiu visai mūsų Tautai, visam mūsų Jaunimui. Tvirtybės ir kantrybės, atsargumo, kad piktavaliai kerštautojai nepadarytų Jums ko negero. Pedofilai Tautos teisingumo sistemoje siaubingai įsikeroję, tiesiog sušakniję, nes jaučiasi NEBAUDŽIAMAIS, REMIAMI PAČIŲ AUKŠČIAUSIŲ LIETUVIŲ TAUTOS VALDYTOJŲ, BET NE TARNAUTOJŲ TAUTAI – pagal Lietuvos Konstituciją. Sunykus lietuvių tautoje meilei ir pagarbai Tvėrėjui – Dievui, SAU PATIEMS, baigiant sunaikinti Tautos moralines vertybes, lyg einame į SAVISUSINAIKINIMĄ. Tačiau – Laimei, kad dar tautoje gyvena panašūs į Jus, kunigą Robertą Grigą, profesorius Algirdą Šukį, Eugenijų Palioką , Audrių Naką, Karimierą Jūraitį , Žemaitį ir daugelį kitų, bręsta Tautoje vis galingesnė kovotojų už Lietuvių tautos IŠLIKIMĄ BENDRUOMENĖ, kurios pastangomis, tikriausiai, pajėgsime nusikratyti valdžios UŽGROBĖJUS- MŪSŲ NAIKINTOJUS. SUNAIKINO GARGŽDŲ MERGAITĘ – su ja dar 11 ar 12 tautiečių,- ir lyg nieko, lyg ne Lietuvoje tai įvykdyta. Lyg nėra atsakingų, nėra TIKRŲJŲ – DORŲJŲ TEISINGUMO DARBUOTOJŲ. O jie yra , tik iškrypėlių gaujos užspausti, mūsų prezidentės ir premjero draudžiami. lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt! BURKIMĖS IR VIENYKINKIMĖS Į DORŲŲJŲ TAUTIEČIŲ GRETAS, KOVAI DĖL IŠLIKIMO.
Su Jubiliejiniu Gimtadieniu, brangioji Sese! Žaviuosi Jūsų drąsa ir begaliniu Tiesos troškuliu. Tvirtybės, neišsenkančios energijos ir Dievo Globos Jūsų turiningoje ir prasmingoje Kasdienybėje.
Sia proga prezidente galejo atsakyti i pries pusmeti uzduota klausima “kur mergaite?”. Butu geriausia dovana. O dabar kazkokie kazkieno parasyti “ditirambai prie kapo duobes”…
2012 04 26 23:01,Arvydas. Aferistė „teisėja“ Venckienė, kaip pažymėjo prezidentas Valdas Adamkus, suvienijo Linčo teismo rėmėjus Lietuvoje, o tai yra valstybės pagrindų griovimas, neteisinės, totalitarinės sistemos kūrimas. Posovietinėje Lietuvoje yra problema: Ar galima leisti siautėti primityviems žudikams narkomanams kedžiams, ar galima leisti siautėti žudiko seseriai, klastingai pagrobusiai žudiko aukos vaiką? Ar galima leisti, vykstant tyrimui, viešai skelbti žeminančią informaciją apie įtariamus asmenis? Ar galima pataikauti kraujo ištroškusiai, Pakaunės miniai, ją sąmoningai klaidinti, kaip tą daro narkomano žudiko bendrininkė , teisėjo vardą žeminanti provokatorė-aferistė Venckienė?