V. Vrubliauskienė. Kokiam teismui atiduodame žmogų, sudrebinusį sistemą?

Stebint jau nebestebina, bet dar vis skauda. Portalui Delfi ir Lietuvos ryto laikraščiui rašinėjant, kaip N.Venckienė „nevykdė“ teismo sprendimo, norisi rašinėtojų paklausti: ar  atiduotumėt savo vaikus moteriai, sudalyvavusiai pedofilijos byloje kaip įtariamojo draugė?

O aklai tikintiems ir pasitikintiems Lietuvos teismais, „duok,Dieve“ tokių pat „teisingų“ sprendimų kada nors jų gyvenimo keliuose. Teigiantiems apie mergaitės gerovę pas biologinę motiną, „duok, Dieve“ tokios pat „gerovės“ jų vaikams ir vaikaičiams, trims kartoms į priekį.

Svarstau kaip čia teisingiau kreiptis – mieli žmonės ar vargšai vergai? O gal  paliksiu šiuos abu kreipinius ir kaip kam patogiau, tam ir prisiskirkit save. Į Jus kreipiasi „patvorinė“, viena iš „gaujos“, „minios“, „kloninė“, „kedofilė“, „aptriušelė“, „bemokslė“ anglų filologijos, anglų kalbos ir literatūros dėstytojos specialybę įgijusi, Amerikos koledže dėstytojavusi, šiuo metu jau 16-us metus dirbanti su vaikais, paaugliais ir jaunimu, mokytoja.

Visai nesenai praūžė per Lietuvą šauni akcija Savaitė be patyčių, ypač aktyviai sujudinusi mokyklos socialinius darbuotojus ir mokinius. Tačiau, ko verti žodžiai, kuomet veiksmai mūsų jaunąją kartą mokina atvirkščiai? Kaip gudriai Pavilionienė ir Kuodytė buvo paverstos „užgauliojamomis“ aukomis, vykstant komisijos posėdžiams dėl N. Venckienės neliečiamybės. O ar kas nors papasakojo apie šių personalijų elgesį su paprastais žmonėmis? Žmonėmis, atėjusiais įrodyti tiesą, matytą savo akimis, patirtą smurtą ir sužeidimus, apie suplėšytą Lietuvos vėliavą, beje, niekam šis faktas nebuvo įdomus, apie išneštą iš namų senolę, siaubingai žeminančiu būdu, visiems leidžiant matyti kas po jos sijonu, atidengtu pilvu, basomis kojomis. Ar Pavilionienė ir Kuodytė paklausė tų žmonių, užuot uosčiusios juos praeinančius (suprask smirda) – žinia, nes „patvoriniai“– kaip jiems gyvenasi dabar?

Esu tikra patriotė, myliu savo Gimtinę. Šiuos jausmus puoselėju ne tik savo vaikams, tačiau ir mokiniams. Mokinu būt drąsiais, išdidžiais žmonėmis. Visuomet švenčiau Vasario 16-ąją , Kovo 11-ąją. Būtuoju laiku, gali kas nors pastebėti. Privalau atsiprašyti Tautinio Jaunimo – tikrų patriotų, beje,  išvadintų „naciais“, nors tam jokio pagrindo nėra. Privalau atsiprašyti ir paaiškinti kodėl nebešvenčiu šių dienų. Kuomet gerb.J. Panka su šypsena žygiavo eisenoje, visi nešė Lietuvišką atributiką ir vėliavas, aš pasigedau Garliavos šturmo metu suplėšytos, sudraskytos vėliavos. Būčiau ėjusi ir aš toje eisenoje, jei jos pradžioje būtų plevėsavusi daug skausmo patyrusi, ašaromis moterų, vyrų dejonėmis, vaikų klyksmu pažymėta Tikroji Lietuvos vėliava.

Nebegiedu ir Lietuvos himno, kuomet viso pasaulio lietuviai gieda kartu. Buvusi Lietuvos valdžia užgniaužė manyje Lietuvos himno žodžius ir balsą.

Kai kam gali pasirodyti, kad nuleidau rankas. Ne, mielieji, nenuleidau. Bandau sudėlioti viską į savo vietas, nes atėjo metas perkratyti draugus, pažįstamus, vertybes, pasikeitusias po Gegužės 17-osios ir netgi buvusius „apkasų“ bendražygius, atsiskleidusius tikromis spalvomis. O tuo tarpu, kas galite – giedokite ir, prašau, kuo garsiau. Neškite vėliavas, ir kuo aukščiau iškėlę. Nes mes: patvoriniai, kedofilai, naciai, minia – esam tie, kurie labai nepatogūs Lietuvos valdžiažmogiams. Todėl mus viešai ir žemina, priskiria etiketes, pravardžiuoja ir tyčiojasi, uostydami mus praeinančius, nes kas po to išdrįs iš padoriai ir švariai prie TV ekranų sėdinčios visuomenės prisijungti prie tokių marginalų?

Mūsų žeminimas ir niekinimas, bandymas mus parodyti kaip neišprususius, keliančius triukšmą, bedarbius – tai tik  gerai apgalvotas kai kurių tarnybų žingsnis, labai gerai įvaldytas kai kurių mūsų Seimo narių ir žiniasklaidos atstovų. Retas išdrįs pasakyti, kad „karalius yra nuogas“. Ta tikroji TIESA labai nepatogi pedofilijos „herojų“ šalininkams. Tokia nepatogi, kad žūt būt reikėjo nubausti žodžio TIESOS rašytojus. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

Kokia didelė baimė, nors ir per milimetrą, priartėti link TIESOS. Vienintelis ginklas, komanda – pulk. Tik  puolimas kartais pavirsta savęs paties išjuokimu. Kalbu apie Pavilionienės priekaištus A.Klevečkai, kad šis kalba remiantis gandais, tuo tarpu, pati Seimo narė daro ne ką kitą, o skleidžia gandus neva mergaitė „nenorinti“ matyti diedukų. Šiaip pasakė, kad pasakyt, be jokių įrodymų. Tuo tarpu biologinė motina viešai prašo pagalbos, teigdama, kad mergaitei pastoviai skauda pilvą, galvą – ir nieko, ramu. Šiai mergaitei laisvai lakstant Klonyje su vaikais po pievelę, žaidžiant su baltu katinu, nei galvos, nei pilvo neskaudėjo. Mes liudininkai to. Ji drąsiai lakstė pro žmonės ir juokėsi tikra vaikiška šypsena kartu su mūsų vaikais, jos draugais, kurie lygiai taip pat dabar yra skriaudžiami, nes nežino kur jų draugė ir kodėl ji matė net 8 rankytes tą rytą, kuomet buvo prikelta pjūklų garsų ir žmonių aimanų. Nors Pavilionienės supratimu, ji privalėjo miegoti tuo metu. Ir prie lango ją statė ne N. Venckienė, bet niekam tai nesvarbu. Svarbu, kad ieškoma bet ko, kuo galima šią moterį apkaltinti. Tas tikrasis šio epizodo kaltininkas, tyli klastingai.

Pedofilijos byla apversta aukštyn kojom. Visi tai suprantam. Negalėjo nuteisti nei L.Stankūnaitės, nei A.Ūso, nei kitų anapilin išėjusių veikėjų. Suprantam kodėl, bet tylim. N. Venckienė buvo verčiama meluoti mergaitei, kad gudrumu išsiviliotų ją iš namų ir taip kur nors perduotų motinai. Motinai, kuri net su soc. darbuotojų ir psichologių pagalba per tiek laiko nesugebėjo įtikinti mergaitės eiti su ja, patikėti ja. Tuomet ėmėsi kaltinti N. Venckienę biologinės motinos sukandžiojimu. Nors mes ten buvom, mes liudininkai, kad viso to nebuvo! Tai grubus šmeižtas! Kaip ir šlykščiausias melas, kad advokatas Černiauskas mergaitės nenešė, ką „nustatė“ Klaipėdos apygardos prokuratūra : „Jis tik ėjo šalia L.Stankūnaitės, kuri nešė savo dukrą“. Kam kyla klausimų ar abejonių, šį baisų epizodą nesunkiai gali pamatyti bet kuriame internetiniame puslapyje. Tačiau, mielieji, mus nori įtikinti, kad tai ką mes matome, neturime tikėti savo akimis, nes mes  turime tikėti ir pasitikėti tik pačiu „humaniškiausiu teismu pasaulyje“. Va tokiam teismui mes atiduodame N.Venckienę, žmogų sudrebinusį sistemą.

Štai tokias vertybes turėdami, mes švenčiame ir giedame. Tik man kol kas himno giedojimas labiau primena tylų vergų  laisvės dainų ripavimą, vakare susėdus rateliu, po alinančios ir žeminančios darbo dienos.