K. K. Urba. Ar išsaugosime Lietuvą ir jos kultūrą? (I)

Pagal vieną iš dažniausiai naudojamų šaltinių, Ethnologue, 2026 m. buvo registruojamos:

• 7159 gyvos kalbos;
• 337 išnykusios („dormant – angl. miegančios“) kalbos, kurios nebeturi aktyvių kalbėtojų, bet dar išlieka kaip kultūrinio tapatumo dalis;
• 454 išnykusios („extinct angl. dingę“) kalbos, kurių gyvų kalbėtojų nebėra.

Tačiau istoriniu mastu jų buvo daug daugiau.

Daugybė kalbų išnyko dar prieš atsirandant raštui ar sistemingam jų fiksavimui, todėl jų niekas nesuskaičiuos.

Kalbininkai sutaria, kad žmonijos istorijoje išnykusių kalbų buvo tūkstančiai, o tik nedidelė jų dalis yra dokumentuota. Pasaulyje dabar kalbama apie 7159–7168 gyvų kalbų, apie 44 % jų yra nykstančios; UNESCO nurodo, kad vidutiniškai viena kalba išnyksta kas dvi savaites.

Jei ši tendencija nesikeistų, iki 2100 m. gali išnykti didelė dalis šiandien egzistuojančių mažųjų kalbų.

Kiek ir kuria dalimi tai gresia lietuvių tautai ir jos kalbai?

Mitinginiai vyksmai

Migracijos votis trūkusi Kaune žinomuose įvykiuose prie tenykštės mečetės, Vilniuje netoli paminklo V. Kudirkai išsiliejo į keletą vienu metu skirtingose prospekto pusėse įvykusių mitingų.

Vieni skandavo prieš rasizmą ir už imigrantų teises bei laikė plakatą „Solidarumas neturi ribų“, kiti, atitverti policijos „niekieno žeme“ kartojo „Lietuva – lietuviams“.

Tarp pirmųjų daugumą sudarė kairuoliškos grupuotės „Solidarumo grandis“ nariai ir „Antifa“ apdriskėliai – „gavrošai“, žinomi iš protestų už Palestiną, o mažumą – kultūringi, empatiški geriausių ketinimų žmonės.

Tarp antrųjų – priešingai: Pietų tribūnos tautiškai nusiteikusi jaunuomenė sudariusi mažumą nelabai buvo linkusi klausytis Seimo nario Vytauto Sinicos sukviesto mitingo prieš invazinę imigraciją prakalbų, o stengėsi perrėkti oponentus, rodžiusius kitoje prospekto pusėje ir nepadorius gestus.

Trečia akcija „Prieš neapykantą“ vyko Lukiškių aikštėje.

Susirūpinti padėtimi tikrai yra pačių rimčiausių priežasčių, nes vieni nelabai suvokia etniniu pagrindu kylančių pavojų ir rizikų, o antrieji, atskirdami migracijos problemas nuo demografinių, panašiai kaip nutiko ir diskusijų šventėje „Būtent“, pakliuvo į fragmentuoto matymo spąstus, nes „ant pasaulinės kortos“ jau Tautos ir jos kultūros išlikimo perspektyva.

Gražią, saulėtą spalio pradžios šeštadienio popietę susirinkusi per abi puses tūkstantinė minia išsišūkavo, išsikalbėjo, išklausė keleto bardų dainų bei net „Kuvaldos“ – Sergejaus Maslobojevo mušimosi į krūtinę, kad Lietuvoje nebūtų kaip aptekusiuose imigrantais vakaruose, tačiau ar kas nors dėl to itin pasikeitė?

V. Sinicos Nacionalinio Susivienijimo (NS) dalis dar nepabaigusi bylinėjimųsi su pirmtaku – V. Radžvilo šalininkais, kažkiek pasiaugino savo reitingus, nors kalbėję į TV mikrofonus atkakliai stengėsi jiems klijuoti nacistų, fašistų ir rasistų etiketes.

Tuo pačiu išryškėjo Lietuvos kairiojo ir dešiniojo ekstremizmo potencialas.

Gi televizijos žiūrovai iš žinių reportažų tesužinojo, kad yra dvi skirtingos stovyklos, nuomonės ir nuostatos, o vyriausybė su savo rūmais dėl to nė kiek nesudrebėjo.

Naujųjų gelbėtojų nišoje – NS

Premjero Mindaugo Sinkevičiaus pareiškimas, kad valstybėje problemų yra „va tiek“ ir gestas, kad iki kaklo ir virš galvos, verčia į aptariamą problematiką pasižiūrėti iš valstybinių pozicijų.

Ei, premjere, Akademinė taryba prie Tautinių mažumų departamento, Migracijos departamentas VRM pavaldume, Lietuvos vyriausybės strateguotojai iš jos kanceliarijos bei STRATA, Seimo Ateities komitetas su Seimo kanceliarijos tyrimų centru, užsiangažavusi Ingos Ruginienės, rodančios į visas ministerijas SADM, patarėjų gildija, Boguslavo Gruževskio vadovaujamas Socialinių tyrimų centras, pagaliau ir Mokslų Akademija su universitetų katedrų profesūra ir docentais sudaro tą intelektinį potencialą, kuris turėtų duoti aiškius, moksliškumu grįstus Tautos ir jos kultūros išlikimo scenarijus.

Jei jų nėra, visuomenėje tvyro netikrumas, atskiri politikai pradeda eksploatuoti šią „aukso gyslą“ ir einama į gatves bei TV studijas.

Skelbti, kad svetimtaučių staiga padaugėjo nuo 2 iki 7 procentų gyventojų arba nuo 60 iki 240 tūkstančių ir gresia pusė milijono sovietmečio pavyzdžiu, ar kad reikia „išspirti“ prasikaltusius atvykėlius bei uždaryti užsieniečių priskvietimo punktus, daug proto nereikia.

Mane jau per pirmą naujojo Nacionalinio Susivienijimo suvažiavimą privertė sunerimti V. Sinicos žodžiai: „mano programa – programos neturėjimas“, o dabartinė situacija NS valstybės raidos programavime menkai paguodžia. Pasiimtas buvęs V. Radžvilo vadovavimo laikų programos tekstas pagrindu, kuris šiek tiek pakoreguotas, vis tik nėra NS savastimi, o tik privalomas niekam neįdomus partinis atributas.

Pats savo laiku siunčiau Rasai Čepaitienei pastabas, bet NS programos tekste atpažinęs savus reikalingiausios antioligopolinės – antiinfliacinės politikos bruožus menkai teapsidžiaugiau, nes Seime V. Sinica tėra įregistravęs dešimtį individualiai pateiktų projektų, iš kurių jau keturi atmesti, anaiptol, nėra tas kreiseris, kuris keistų Lietuvoje gyvenančių situaciją iš esmės.

Greičiau jau plaustelis, pajutęs srovės kryptį.

O tai reiškia, kad NS užėmęs kovos su invazine imigracija nišą, tampa sėkmingais sau, bet ne Lietuvai „naujaisiais gelbėtojais“ su rimtomis pretenzijomis peržengti 5 proc. barjerą būsimuose Seimo rinkimuose su numatoma daline sėkme savivaldos postų gavimo lenktynėse kitais metais.

Visame tame dar yra ir kaina, kurią tenka mokėti tautai dėl to, kad V. Radžvilas absurdiškai sukonfliktavęs su Lietuvos politikos „Baironu“ – Arvydu Juozaičiu ir neįvedęs lyderiavimo savo vadovautame NS rotavimo, kad ir kas metai, intelektines Lietuvos pajėgas paliko prie suskilusios geldos menko įtakingumo piketuose ir sudarė prielaidas ne pačiam nekalčiausiam skaldymui.

Beje, įstatymų konvejerio kokybė Seime atspindi bendrą Lietuvos politikos problemą – partijų blefavimą, kai į rinkimus einama ne su paruoštu svarbiausių įstatymų rinkiniu, o lozunginiais pažadais, kaip taisyklė, nerištais prie finansų, nes tai pakankamai sudėtinga.

Tokioje situacijoje realias ir itin daug reiškiančias valdančias galias įgyja premjero – Finansų ministerijos biurokratijos duetas, o visa kita ministerinė – partijinė „šušara“ po laimėtų rinkimų eilinį kartą tampa įtartiniausio kryptingumo ir reikalingumo biurokratinio įstatympataisdavystės konvejerio „sukimo“ ir aptarnavimo vergais.

Tebesidalijamos „Sąjūdinės politikos tąsa“ tiek konservatoriuose, tiek ir jiems oponuojančiuose socdemuose Vytenio Andriukaičio asmenyje bei NS telieka gražiu blizgučiu prie rinkiminių biuletenių, nes demokratija itin šlubuoja – ją kas keturi metai pakaitomis naudoja netinkami nevadovaujančiam darbui sąrašiniai bei nusipelnę gyventi geriau, suverenitetas yra Briuselyje, o dėl viešumo ruporų su dosniais biudžetiniais ir reklaminiais atlygiais drąskomasi iš esmės tiek Seime, tiek daugiatūkstantiniuose mitinguose iki šiol.

Prezidentūra nieko negali padaryti ir su akyse tirpstančių regionų nykimu, ir su infliacijos dedamąja dėl konkurencijos stokos, o tauta tegali atsakyti nugaros atsukimu aukštesniems reitingams Daukanto aikštėje.

Negi neatsiras tikrų vyrų, kurie uždės apynasrį šešeto didžiųjų prekybos tinklų godumui?

Reguliacinis riebokas antioligopolinės kainodaros mokestis už kainos šuolio smagumėlius savininko sąskaitai, tuoj pat sustatytų į vietas skaičius kainų etiketėse.

Negi maža buvusios pamokos – energetika brango, tai ir kainos šovė aukštyn.

Energetika pigo, o kainos visai nesiskubino grįžti.

Kaip ir kai kurie dėl to išvykę svetur tautiečiai.

Žiauroka tikrovė

Realijos yra tokios: Azijoje ir Afrikoje per tris dešimtmečius įvyko tikras demografinis sprogimas: „Kovo 11-os” – 1990-ais planetoje gyveno 5,3 mlrd., o pernai – 2025 metais jau suskaičiuota 8,2 mlrd. gyventojų.

Kalbant paprasčiau, Žemėje per šį trumpą laiko tarpą „išdygo“ dar plius tūkstantis Lietuvų ir karštėjant orams prie pusiaujo bei esant gerovių skirtumams, kaip ir pigiausios darbo jėgos vietiniam poreikiui, neįsivaizduoju, kas galėtų šimtamilijonines migrantų bangas sustabdyti esant kiauroms ES jūrinėms sienoms.

O ir pusės tūkstančio pasieniečių trūkumas Latvijoje, Lietuvą verčia migrantų tranzito bei šiaurinio kelio dalimi, kurioje kai kurie pasilieka. Lietuvos žemės ūkyje pernai dirbo 2 tūkstančiai užsieniečių, šiemet jau visi 5, ligoninėse trūksta 2 tūkstančių slaugių – neaišku kiek ilgai, o kiek yra nelegaliai dirbančių statybose ir imančių „vokelius“ – nesiimu spręsti.

Beje, eiliniai protingi mitingo dalyviai kalba paprastai: dalis musulmonų gi atvirai tyčiojasi – „mes ir jus kolonizuosime“, o ekonominę keleto eurų naudą gautą iš atvykėlio, netrukus pakeis socialinių išmokų našta šiam atsikvietus nedirbsiančius žmonas ir vaikus.

Atvykėlių kiekis su jau Europoje gimusiais jų vaikais yra įspūdingas:

Tad dar kartą paklauskime Justino Marcinkevičiaus žodžiais: „Ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki?“

Toliau vyksta žmonių nuvarymo nuo žemės politika, kad net stambesni ūkiai ruošiasi blokuoti kelius, išreklamuotas SADM šeimų paketas dabartiniame pavidale orientuotas į pražūtingą šeimos su vienu vaiku modelį, mokytojai parašų rinkimu kovoja už teisę būti grąžintam į darbą, jei teismas nusprendė, kad atleidimas buvo neteisėtas, tęsiasi niautynės dėl LRT, sirgaliai raunasi plaukus dėl krepšinio nesėkmių, turtingiausi – turtingėja, varguoliai tebevargsta, kainos tebekyla, o tautos reikalai šiaip jau rūpi maždaug 5–7 proc. gyventojų, kai daugiau nei pusė ignoruoja rinkimus.

Ir jei dėl tautos likimo nesukrunta akademinės bendruomenės dešimtoji dalis, privalanti suvokti visumą – pražūtis beveik garantuota, pagal varlės stiklainyje su pamažu kaistančiu vandeniu modelį.

Bėda, kad pagrindinis valstybės strateginis dokumentas – vizija „Lietuva 2050“, kalba apie keleto rodiklių trajektorijas tik 23-ims metams į priekį, nors reiktų iki visų 2100-ųjų, kad ir su didesnės paklaidos tikimybe. Dar kartą pasikartosiu, 2100-ais šiandien gimusiam bus 73-eji, tad pirmo šimtmečio paskutinieji metai visai ne už kalnų,

Pagal oficiozus demografinės prognozės sako, kad nepriklausomai nuo bendro gyventojų skaičiaus, visuomenė senės, mažės darbingo amžiaus žmonių dalis, didės 65+ metų gyventojų dalis, gimstamumas išliks per mažas natūraliai kartų kaitai užtikrinti, o gyventojų skaičių vis labiau lems migracija.

Briuselis piešia gerokai labiau susitraukiančią Lietuvą – 2,3–2,4 mln. 2050-ais, ir tik 1,78 mln. 2100, o Lietuvos demografai tikisi lėtesnio mažėjimo dėl palankesnio migracijos balanso ir gal dėl noro nesupykdyti valdžių kabinasi už 2,15 mln. „optimizmo“ 2100-ais.

Tačiau abi pusės sutaria, kad svarbiausias XXI a. Lietuvos iššūkis bus ne vien gyventojų skaičius, o sparčiai senstanti visuomenė ir imigracija.

Pabrėšiu, kad demografinės išvados labai jau priklauso nuo pasirinkto modelio parametrų ir prielaidų, kad migraciniai ir gimstamumo, ilgaamžiškumo procesai bus panašūs į dabartinius bei, kad oficialiose prognozėse svarbų stabilizuojantį vaidmenį atlieka teigiama migracija ir šiek tiek atsigaunantis gimstamumas.

Betgi, kad jo bent kol kas nesimato, ir gimstamumo rodiklis toliau, matomai kris nuo pirmo pusmečio 0,97, kai atsikūrimui reikia bent 2,1.

Pastebėkime ir kad Lietuvos gyventojų skaičius anaiptol netapatus etninių ir sugrįžusių lietuvių, kuris šiuo metu yra apie 2,4 mln. ir Briuseliui tai nebesvarbu, o padarius prielaidą, kad sugrįžtančių lietuvių skaičius viršys plius dešimt tūkstančių išvykstančių dar tik kokius penkiolika metų ir gimstamumas tebemažės ta pačia trajektorija, o klimato kaita nelėtės, gauname visai fatališką prognozę 2100-iems: lietuvių Lietuvoje tebus 600–700 tūkstančių etninė mažuma greta 2 mln. atvykėlių.

Nors, tiesą sakant, kad ir optimistiškesnis etninių lietuvių bei kitataučių santykis, kitaip susiklosčius lemiantiems veiksniams 1,5 mln.: 1,5 mln. mažai tepaguodžia.

Truputis ekonomikos

Demografijos demografijom, tačiau yra ir kita svarbi jų – ekonominė pusė, kuri nusakoma dirbančiųjų/išlaikytinių santykiu. Jeigu gimstamumas iš tikrųjų kristų iki 0,8 ar net žemiau ir migracija nekompensuotų nuostolių, situacija galėtų būti dar blogesnė:

Tai reikštų, kad XXI a. pabaigoje vienam darbingo amžiaus žmogui tektų daugiau nei vienas išlaikytinis.

Toks santykis šiuolaikinei pensijų sistemai ir sveikatos apsaugai būtų labai sunkiai išlaikomas be gerokai ilgesnio pensinio amžiaus, daug didesnio darbo našumo, reikšmingos imigracijos.

Ekonomistai paprastai laiko pavojinga situaciją, kai 1 pensininkui tenka mažiau nei ~1,5 dirbančiojo; arba bendras dirbančiųjų/išlaikytinių santykis nukrenta žemiau ~1,0.

Taigi, tendencijos aiškios ir negaliu atmesti prielaidos, kad valstybę ištiktų nemokumo krizė jau apie 2060 ir jai tektų išsiparduoti galutinai, kas dar nespėta „prichvatizuoti“ paskui skandalingą „Igničio“ istoriją: valstybės miškus, valstybinę žemę, dujų, elektros tinklus, o ir pastatai būtų paleisti „nuo plaktuko“. Graikijos pavyzdžiu.

Ką gi daryti?

Negali itin daug pykti ant sėkmingai pasirinkusio antimigranto poziciją V. Sinicos, kuris dar 2022 metais apsigynė disertaciją „Moderniosios Europos vienijimo projektų filosofiniai pagrindai“, dėl įstatyminės veiklos bejėgiškumo, ekonominio, gilesnio socialinio mąstymo stokos, kadangi jis yra humanitaras, politikos filosofas, nepabijojęs imtis bent jau kai kurių skaičių ir grėsmės rodiklių.

Atsakomybė tenka tiek visai dabartinei NS, tiek buvusios nariams, tiek ir visai Lietuvos politinei sistemai su jos lyderiais socdemais, kuri nenumaldomai stumia Lietuvą link pražūties horizonto.

Per trisdešimt šešerius atgauto nepriklausomumo nuo Kremliaus metus padaryta bei pridaryta ir daug, ir mažai.

Susiprichvatizavusi Lietuva išsikristalizavo į dvi dalis, iš labai išsimokslinusios virto menkiau, buvo bėgimo periodų, dabar jau didesnio grįžimo.

Akivaizdu, kad politinė sistema „nepatraukia“, o moralios politikos stoka atidengė ir visą lietuvišką „klondaiką“ – politinio kapitalo vertimą finansiniu bei atvirkščiai, kur „vsio zakonno“ arba ne visiškai.

Tad visos viltys į šviesuomenę: akademinę bendruomenę, mokytojus ir gydytojus, gausią kultūrininkų bendruomenę, vieną kitą teisininką ir visokiomis provokacijomis purvinamus krikščionių dvasiškius greta gryno, švaraus baltiškojo tikėjimo sava žeme ir jos mistinėmis galiomis.

O atrodo, reikėjo tiek nedaug – rotacinės lyderiavimo tvarkos ne vienoje partijoje, kuri pamintų asmeninį ego, ir atidalintų vadovavimo naštas po lygiai, kad ir metų kadencijai.

Prisiskilinėję liberalai, tautininkiškumą menančios partijėlės, pagaliau ir intelektualią, o tai reiškia ir mokslu grįstą politiką žadėjęs NS su savu Tautos forumu.

Bėda, kad per trisdešimt penkerius metus niekais iššvaistyta sąjūdinės kartos energija vis labiau traukiasi į paraštes ir dėl natūralaus amžėjimo, o naujieji politikai nieko gero nežada, nes tapo nevykusios sistemos dalimi: prisitaikėliais su veiklos viršūne – minėtu vergavimu įstatympataisdavystės konvejeriui, nors ir dabartinis Kazlų Rūdos meras Mantas Varaška iš Seimo nario pozicijos dar kada šaukė visiems biurokratams – kas gero iš tų jūsų visų tūkstančio pataisų?

Gi reikiamo ekonominio-socialinio mąstymo neturėjimas politikoje visas jos partijas pavertė nykiai social-liberaliomis, kažkur apie centro dešinę, o tai reiškia tolesnį Lietuvos poliarizavimąsi į dvi dalis su didžiausiu skauduliu – kaimo praradimu.

Doc. dr. Filomenos Kavoliutės rengti tyrimai ir jos fundamentali monografija „Žemė prašo nepamiršti vardų.

Mūsų mirusių kaimų knyga“ (išleista 2019 m.) yra skirti masiniam Lietuvos vietovardžių naikinimo procesui analizuoti.

Mokslininkė savo darbuose ir prieduose akcentuoja dvi pagrindines istorinių gyvenamųjų vietovių vardų naikinimo bangas:

Sovietmečiu – dėl kolektyvizacijos, gyventojų trėmimų ir masinės melioracijos iš oficialių sąrašų buvo išbraukta apie 5,5–5,6 tūkst. istorinių kaimų bei viensėdžių vardų. Paminklas tam yra žinomas J. Avyžiaus romanas „Sodybų tuštėjimo metas“.

Nepriklausomybės metais (po 1990 m.) procesas nesustojo, o įgijo naują pagreitį ypač dėl nevykusios antikrizinės politikos. 2011 m. surašyme buvo 4614 gyventojų neturinčių gyvenamųjų vietovių, tad vietovardžių trynimas iš juridinių registrų nesustojo. F. Kavoliutės duomenimis, šiuo laikotarpiu panaikinta arba tebegresia išnykimas dar tūkstančiams vietovardžių (sujungiant kaimus, stambinant teritorijas ar naikinant „tuščiais“ laikomus kaimus).

Vien per dešimtmetį tarp 2011 ir 2021 surašymų Lietuva prarado dar apie 700 kaimų, o prieš penkerius metus maždaug 7-eriuose tūkstančiuose kaimų dar gyveno mažiau nei devyni gyventojai ir jų pasmerktis yra aiški.

Taigi, Lietuvoje neatsirado politikų ir valdininkų grupuotės, kuri būtų apmąsčiusi ir suvokusi šių epochinių praradimų prasmę ir grėsmę, sukūrusi Lietuvai reikalingą kaimo raidos kelią, kuriame svarbiausia – teisingos milijardinių sumų paskirstymo išmokos už sukuriamą žemės ūkio gaminius, kaip ir užkardomos oligopolinės minimaliausios supirkimo kainos suvarę į nemokumą šimtą tūkstančių smulkesnių ūkelių.

Deja, dešinysis sambūris „Patirtis“ su šviesaus atminimo akad. Zigmu Zinkevičiumi ir dr. Romu Pakalniu nieko negalėjo padaryti: jų niekas viršūnėse rimtai neklausė ir sau ramiausiai aiškino – visame pasaulyje ūkiai stambėja.

O kad lietuvių tauta kažko tapo sparčiausiai nykstančia pasaulyje, ar nuo to blogai buvo ir yra visiems Seimo Kaimo reikalų komitetams bei Žemės ūkio, Vidaus reikalų ministrams su sava valdininkija?

Tad teisingai rašo Vytautas Budnikas plačiai apžvelgęs migracijos keliamas bėdas, kad laikas susiburti, tiems, kuriems ne vis tiek, su tais, kurie už tai atsakingi.

Bet kadangi ir jo balsas ne visada pasiekia adresatus, tad belieka palinkėti tautiečiams – burkitės į grupeles, diskutuokite, aiškinkitės, atakuokite blogybes, kad ir neturime „Tautos tėvo“, kuris tartų: kovinė parengtis numeris vienas.

Arba atsikvošėsime dabar, arba su ateinančia karta šiame šimtmetyje būsime nušluoti, kaip tų liūčių sukeltų nuošliaužų kalnuose ar srovių po audrų miestelių gatvėse aukos.

Ar maža tūkstančių sunaikintų Lietuvos kaimų, kurių liko tik pavadinimai su jų dingusiais etninės kultūros savasties klodais?

Viešas protingas kalbėjimas, irgi, labai svarbu: mitingietis aiškiai išdėstė reporteriui – tik žalios kortos sistema užsieniečiams kaip Saudo Arabijoje: gavai leidimą atidirbti du metus trūkstamoje vietoje ir viso gero – jokios šeimos atsigabenimo.

Betgi to maža!

Tuštumos ir pati gamta nemėgsta. Tad 770 mln. eurų vertės šeimų paketo perorientavimas nuo vieno vaiko šeimai modelio prie dviejų trijų yra pirma būtinybė: už antrą vaiką turi būti kur kas didesnės išmokos nei už pirmą, už trečią – dar daugiau.

Ir netikėkite tais, kurie įžūliai aiškina, kad neveiks.

Jau mokyklos suole abiturientui turi būti įkalta į galvą – nori orios senatvės, mąstyk apie dvi savas dukras arba „ubagyno“ perspektyvą.

Nori oresnio gyvenimo be nuolatinių etninių konfliktų – rūpinkis valstybe ir jos migracine politika. Situacijos rimtumą Seime atrodo tesupranta buvęs Trakų seniūnas Kęstutis Vilkauskas su savais įstatyminiais siūlymais bent kažkiek gaivinti provinciją, tačiau ir į jį kolegos partiečiai kažko žiūri kažkiek iš aukšto: kaimo žmogus jiems yra ir lieka kaimiečiu ar provincialu.

Gi politikieriams Seime greta jų siauros specializacijos pagal priklausomumą komitetui ir, ypač, V. Sinicai su jo komanda, jei tokios esama, belieka palinkėti matyti ištisą horizontą: neatsiejamus migracija – demografija – ekonomika – sociumas ir jų atrama – kultūra. Apie pastarąsias ir bus kitas rašinys.

Autorius yra sistemotyrininkas, matematikas

(b. d.)