H. Gudavičius. Džiaugsmingo ilgaamžiškumo receptai

Jokių antgamtinių reiškinių, jokių burtų, jokios magijos per gyvenimą aš nepatyriau. Žinau tik maldą, darbą, susikaupimą. /Iš Vitos Morkūnienės knygos „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“/

Jeigu nuolat gyveni nuošaliame kaime, savo valia nutolęs nuo triukšmingų didmiesčių ir kolūkinės architektūros gyvenviečių, jeigu jautiesi netgi šiek tiek pasislėpęs nuo visokių DI bei telefoninių programų ar programėlių, tai vasaros keistenybės vis dar gali jaudinti tave kaip tikro, natūralaus pasaulio vertybės, kurių nereikia nei idealizuoti, nei romantizuoti.

O kodėl staiga iškilo atmintyje šis gana griežtas Tėvo Stanislovo prisipažinimas? Tikriausiai todėl, kad būtent šis žmogus ir buvo toks tikras ne virtualaus gyvenimo grynuolis, tarsi uola, nebojanti nei vasaros kaitros, nei rudeniškos darganos. Atkaklus kantruolis, vėlų rudenį vis kažką tvarkantis apleistose kaimo kapinaitėse – toks vaizdinys iškyla iš talentingai apie jį parašytos Arvydo Juozaičio knygos, kuri taip ir vadinasi „Tėvas Stanislovas“.

Ir dar štai koks paprastas, bet ryškus faktas: Tėvas Stanislovas buvo kapucinas, o vienuolių kapucinų reguloje įrašyti svarbūs žodžiai apie neturtą. O juk apie tą patį neturtą labai vaizdingai kalbėjo ir šventasis Pranciškus iš Asyžiaus: … kadangi šis pasaulis panašus į tinklą, suregztą iš feodalinių, šeimyninių ir kitokių mazgų, tai mes, broliai, turime būti kaip mažos žuvelės, o jos lengvai prasmunka pro tokio tinklo akis…

Prisimenu, kad ir aš pats nuo vaiko dienų savo gimtojo Kalniškių kaimo Ventos pakrantėse neretai pasijusdavau kaip ta maža žuvelė… Kai bandau mintimis sugrįžti į prabėgusias vasaras, kai vis dar  tikiuosi atspėti, kodėl vaikystėje tos vasaros buvo nepaprastai ilgos, o dabar kaskart trumpesnės, tai galvoju ne tiktai apie upes, miškus bei kalnus, bet ir apie sutiktus stipresnių ar silpnesnių charakterių žmones. Sutiktus ne tik realiame gyvenime, bet ir perskaitytų knygų puslapiuose.

Ir pavasarį, ir vasarą pasitaiko dienų, kai taip nusiplūki sode per dieną, kad vos besulaukęs saulėlydžio jau griūni į lovą lyg akmuo, nes jokia valingesnė mintis tau neberūpi. Bet atsitinka, kad vidurnaktį pabundi ir nebeužmiegi, imi keistai būdrauti ir stebėtis, kaip čia taip netikėtai prašviesėjo galva, ir tau nežinia kodėl parūpsta išgirsti, ką būtent dabar kalba Lietuvos radijas. O!.. Kažkas pasakoja apie Prancūziją…

Suklūstu ir visiškai išsibudinu: ar tik ne man šie visažiniai LRT pašnekovai į bepraeinančios vasaros sapną beldžiasi, nes lyg tyčia nuo vakar ryto ant mano stalo guli nestora prancūzo Alfonso Dode knygelė „Laiškai iš mano malūno“. Pirmą kartą ją perskaičiau labai seniai, o kaip tik vakar vėl susiradau ir pasidėjau prieš akis, kad pasitikrinčiau, ar teisus akademikas Jonas Grigas mokslo studijoje „Pažinimo šaknys ir vaisiai“ užrašęs tokį svarbų patarimą: senatvėje nesisielok, jei nespėji perskaityti naujausių raštų, geriau sugrįžk prie tų nublukusių knygų, kurios jaunystėje tau padarė didžiausią įspūdį.

Ogi lengvai ir įsitikinau, kaip nesunku sugrįžti į tas džiugesio valandas, kai viską užmiršęs skaitai, pavyzdžiui, apie šauniojo kareivio Šveiko nuotykius, apie nerūpestingąjį Kola Brenjoną ar apie stebuklines nykštuko Nilso keliones…

Bet dabar gi vidurnaktis ir kažkas taip pakiliai šnekučiuojasi apie Paryžių, apie labai gyvybingą ir netgi filosofišką prancūzų kalbą, kupiną subtilių, dažnai paslėptų niuansų. Pasakoja apie asmeninę žurnalistinę patirtį, apie vienaip ar kitaip kalbintus prancūzus, kurie 1993 metais dar nedaug težinojo apie mūsų Lietuvą, bet vėliau tas jų žinojimas darėsi aiškesnis, ir dabar tiems smalsiems bei jausmingiems, laisvai su visu pasauliu komunikuojantiems prancūzams jau žymiai aiškesnė ir mūsų šalies istorija, ir kultūra, jie smagiai ištaria ir Lansbergio, ir Sabonio pavardes, jie dažniau lankosi Lietuvoje ir myli daugiau Kauną, negu Vilnių…

Klausausi ir vis dar nežinau, kas šitokiu įtaigiu tonu per pačią rugpjūčio pilnatį kaitina mano vaizduotę. Ši laida, žinoma, kartojama tiems, kurie nemiega. Gerai, bet kodėl kalbėtojo balso tembras ir skubraus žodžių srauto elegancija neprimena man nei vieno iš pažįstamų radijo balsų.  Medikai turbūt teisūs, įtardami, kad senatvėje suprastėja ir rega, ir uoslė, ir klausa. Ir su atmintimi kartais gana keisti dalykai dedasi.

Tik staiga pagirtinai žvalus Nemiros Pumprickaitės balsas nuskaidrina man tą prisilpusią atmintį: apie Prancūziją ir prancūzus pasigėrėdamas kalba frankofilas Valdas Puteikis. Galiu ramiai klausytis toliau. Bet kai išgirstu, kad garsus romanistas, buvęs ledo ritulio žaidėjas Francois-Henri Désérable, atvykęs iš Prancūzijos, pakeliui į Minską įstringa Vilniuje ir pamato savo tautiečio rašytojo Romeno Gary (Romain Gary) vaikystei pagerbti skirtą skulptūrą ,,Berniukas su kaliošu“, kai prisimena „Aušros pažadą“  –  poetišką pasakojimą apie Vilnių, jau esu tikras, kad tuoj tuoj  išgirsiu kokią dar niekam negirdėtą žinią, kokią naują įžvalgą apie šio subtilaus autoriaus kūrybą.

Bet neišgirstu laukiamos įdomybės, nes nubėga asociatyvios Valdo Puteikio mintys į prancūzų kultūrą bei istoriją, probėgšmais praverdamos kaimiškąjį Gustavo Flobero kiemą su katėmis ir vištomis, kol ilgėliau sustoja prie muziejinės Marselio Prusto lovos. Keliuosi iš savo kietos, ,,prokrustiškos“ lovos, nes jau tikrai nebeužmigsiu: sunku suprasti – ar kojos senatvėje pailgėja, ar lova patrumpėja.

Žvelgiu į archyvinių konspektų aplankus savo senų knygų lentynoje, nors gerai žinau, kad neturiu to svarbiausio veikalo, kurį norėčiau dabar čia pat rasti. Neturiu, nes buvau paėmęs iš bibliotekos ir jau grąžinęs. Tai stora, nepaprastai įdomi ir vertinga knyga, pavadinta gana keistai: „Dangaus šaknys“. Pirmasis ekologinis kūrinys Europoje. Susidomėję ,,Dangaus šaknimis“, apie šį Romeno Gary romaną rašė ir mūsiškiai gamtininkai, ir literatūrologai. Kažkas net lygino jį su pirmuoju ir kol kas vieninteliu lietuvišku ekologiniu romanu  „Liepsnelė – saulės spindulys“.

Kaip žinome, daug ilgų vasarų rašytojas Rimantas Budrys praleido Musteikos kaime. Miškų apsuptas kaimas jo romane vadinamas kitu vardu, bet visi musteikiškiai anuomet skaitė ir bemat atpažino save tos Budrio knygos puslapiuose. Ir niekas nesupyko, kad kaimo vardas pakeistas. Kažkas tada rašė, kad Rimanto Budrio proza – švelni lyg akvarelė. Tai buvo 1969 metais. Skaitėme tada ir stebėjomės: nejaugi tarybinės literatūros cenzoriai knygas apie mišką ir miško žmones tikrina atlaidžiau?

O niūrus buvo laikas. Truputį švelnesni, „kukurūziniai“ Nikitos Chruščiovo metai pasibaigė 1964-aisiais, ir tada milžiniškai sovietinei valstybei vadovauti pradėjo impozantiškasis, žvilgančiais ordinais apsisagstęs Leonidas Brežnevas. Bet Dzūkijos miškuose lyg ir niekas nepasikeitė. Miškai nacionalizuoti, taigi ne privatūs, bet visi musteikiškiai, kaip įpratę nuo neatmenamų laikų, taip ir toliau vis tą patį kalbėjo: mano pušelaitės, mano uogynaitis, mano tropelės, mano grybijos, mano šulnėlis. Tas „mano“ galėjo būti ir už devynių, ir už dvidešimties kilometrų nuo namų.

O kai vasarą kažkur toli pasirodydavo dūmai, visi vyrai iš kaimo lėkdavo su kastuvais gesinti gaisro, vienas kitam šaukdami: „Degam!..“ Girios novelių romano „Liepsnelė – saulės spindulys“ jautrioji siela – jaunas jėgeris, kasdien su savo arkliuku toli nuvažiuojantis ir iš tikrųjų širdingai saugantis apylinkių miškus. Atvažiuoja į tą miškų kaimelį medžiotojai iš rajono centro ir net iš sostinės, prisišaudo sau daugybę zuikių ir išsiveža sunkvežimiu, visiems Dainavos šilų godotojams graudžiai gaila.

Bet vietiniai medžiotojai  iš tų atvykėlių vis tiek pasišaipo: tie aukšti svečiai nežino, kas yra dūminis parakas, juk ,,jeigu šauni su dūminiu, tai gali nepataikyti, o kiškis krenta nuo ūko.“ Tik musteikiškis Petras Averka mokėjo prisivilbinti vilkus, o Jonas Kilminavičius savo kieme įsigudrino taip pakranksėti, kaip kranksi tikras juodvarnis, tada visos kaimo vištos kvaksėdamos puldavo slėptis. Ir tik Musteikos jėgeriui pasitaikė proga stebėtis, kad garbusis profesorius Tadas Ivanauskas taip ilgai klausosi ant pušies šakos tupinčio, negarsiai grojančio kurtinio ir… nešauna. Profesorius tik žiūri ir klausosi, šitaip savitai atsidėkodamas Musteikos šilų čiabuviams… Ir šautuvo kelti nesiruošia. Apie visa tai skaitome Rimanto Budrio romane „Liepsnelė – saulės spindulys“.

Na, o Vilniuje gimusio prancūzų rašytojo ir diplomato Romeno Gary knyga „Dangaus šaknys“ nukelia mus į Afriką. Į tą didžiulį žemyną, kurį jau pasidalijo turtuoliai, sėdintys prabangiuose didingų pasaulio sostinių krėsluose. Veržiasi į Afriką medžiotojai iš Europos ir Amerikos, jiems rūpi egzotiškos kolekcijos. Bet vis daugiau atsiranda ir tokių europiečių, kurių gyvenimo tikslas – išsaugoti dramblius.

Važiuoja ten mokslininkai ir gamtosaugos entuziastai, supratę, kad šio žemyno laisvės simbolis yra drambliai. Negalima buvo tuo abejoti, stebint nepaprastu greičiu bėgantį dramblių būrį. Niekur kitur nebuvo girdimas toks Žemės dundėjimas, tik Afrikoje, kai bėgdavo drambliai. (Tą bėgimą ir knygos herojų jausmus, regint tokį stulbinantį vaizdą, autorius aprašė itin įspūdingai).

Bet atsirado anais laikais ir komunistinės Rusijos įtakos zonos. Šis reiškinys greitai buvo įvardintas labai taikliai: jeigu pasaulio galingųjų varžytinėse, besidalijant Afrikos dykumas ir žalias oazes, nugalėtų komunistai, pirmiausia būtų pribaigti drambliai. Pasaulis jau žinojo žiaurią tiesą: Europos kolonistai Šiaurės Amerikoje įveikė indėnus ir suvarė juos į aptvertus rezervatus tiktai po to, kai nutiesė geležinkelius ir visus bizonus iššaudė pro vagonų langus.

Kai kurioms indėnų gentims bei tautelėms bizonai buvo labai svarbūs. Iš vytintos bizonų mėsos, rūgščių uogų sulčių ir riebalų indėnai buvo sukūrę ypatingą produktą – pemikaną. Apie šį išradimą greitai sužinojo Azijos kalnų gyventojai, o labiausiai pemikaną įvertino alpinistai, kuriems  koncentruotas ir kaloringas valgis buvo žūtbūtinai reikalingas.

Drambliai Afrikos čiabuvių gyvenime taip pat buvo labai svarbūs. Romane „Dangaus šaknys“ ypač ryžtingi ir drąsūs kaip tik tie Romeno Gary herojai, kurie ne medžioja, o gina dramblius. Jie draugauja su Afrikos genčių vadais – tikraisiais gimtojo žemyno turtų sergėtojais.  Optimistinė šio kilnaus prancūzo knyga.

Šiandien mes žinome, kad tame didžiuliame Afrikos žemyne įkurti Nacionaliniai parkai saugo ne tiktai dramblių kaimenes, bet ir žirafas, ir zebrus, ir gorilas bei šimpanzes, ir liūtus, su kuriais taip troško susikauti anas plevėsa prancūzas Tartarenas iš Taraskono. Pačiame šio žemyno centre, Ugandoje, puikiai jaučiasi didelė laisvėje gyvenančių šimpanzių populiacija. Visa tai mato turistai ir gamtininkai, atvykę iš Europos.

Suprantama, kad  turistus saugo ginkluoti reindžeriai. Saugoti neatsargius svečius reikia ne nuo liūtų ir hienų, o nuo ginkluotų brakonierių. Daug laiko praėjo, o tikroji pažanga šiame žemyne atsiranda labai pamažu. Skeptikams ir dabar dar atrodo, kad drambliai pasijus saugūs tik tada, kai bus suvaryti į aptvarus.

Tuo tarpu juk Indijos drambliams negresia pražūtis vien todėl, kad jie prijaukinti ir dirba. Nei artima draugystė su turistais, nei sunkių rąstų  nešiojimas nesutrumpina Indijos dramblių amžiaus, jie sveiki sau gyvena aštuonias dešimtis metų. Kai mokslininkai sužinojo, kad drambliai turi tris kartus daugiau neuronų nei žmonės, paaiškėjo, kodėl tokie milžiniški gyvūnai, būdami stebėtinai emocionalūs, vis dėlto sugeba tobulai valdyti visus savo galingo kūno organus ir suspėja adekvačiai reaguoti į aplinką.

Afrika neapsakomai didelė. Ten daugybė Nacionalinių parkų įkurta. Ir turbūt nelogiška būtų kaip nors lyginti juos su mūsiškiu Čepkelių rezervatu ar Dzūkijos nacionaliniu parku. Čepkeliai – didžiausia Lietuvos aukštapelkė. Tačiau kaip dera prie to jos didumo visai mažutė senoji Musteika! Taip ir norisi prisiminti dar nelabai seniai gyvavusią gerą konservatyvių ekonomistų ištarmę: „Tegyvuoja tai, kas maža.“

Per trisdešimtį metų jau buvo galima įsitikinti, kaip atjaunėjo Musteikos sodžius, nors naujų gatvių neatsirado. Atrodo, kad ir unikali Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato gyvybė žymiai saugesnė, kai čia atvykstančius laukinės gamtos adoratorius vis dar natūraliai priima ir džiugina tokia gyva Musteika.

* * *

Visus bibliofilus turbūt galima suskirstyti į dvi grupes: vieni krauna neskaitytų knygų krūsnis iki būsimos vasaros atostogų, kiti skaito kasdien. Neatidėsi juk svarbios egzistencinės reikšmės naujienos į šalį, jeigu ji konkrečiai tavo paties interesus paliečia. Tokia yra vilniškio gydytojo Jokūbo Fišo knyga „Sveiko ir džiaugsmingo gyvenimo receptai“.

Autorius – populiarus gydytojas neurologas, ir jo papasakotos ligų istorijos neišgalvotos. Viskas labai rimta.  O tas džiaugsmingumas, matyt, ateina iš  nedidelių relaksacinių knygos intarpų, kurie panašūs į mažus anekdotus. Gydytojas žino, kad ir rimtą knygą kuo dėmesingiau įsiskaitančiam smalsuoliui retkarčiais gana sveika pasijuokti.

Vienok, užvertęs paskutinį puslapį, nejučia imu galvoti, kiek daug tebeliko man nepaaiškintų arba gal ir specialiai nutylėtų atsakymų į paprastus klausimus: kodėl vienuolių (ir vyrų, ir moterų) gyvenimo trukmė ilgesnė nei pasauliečių? O kaip galėjo atsirasti štai toks posakis: tinginiai gyvena ilgiau. Kodėl lėtaeigiai, aplinkoje vykstantiems pasikeitimams abejingi žmonės nepatiria didelių stresų?

Žinoma, ne visiems skaitytojams tokie klausimai pasirodys aktualūs. Bet aš pats, kasdien vis dėmesingiau pasilenkdamas prie žemės, neretai pasikalbėdamas su daržininkais, ūkininkais ir netgi su Liškiavoje vasarojančiais jaunais miestiečiais, kurie anksčiau ar vėliau vis dėlto išmoksta atskirti dalgį nuo kastuvo, pjūklą nuo kirvio, dabar ne šiaip sau stebiuosi, kodėl šioje daktaro Jokūbo Fišo knygoje rašoma vien tik apie fizinius pratimus, apie kineziterapiją, apie šiaurietišką ėjimą ir masažą?

Juk darbai sode, darže, bityne ar gėlyne, visą dirbančio žmogaus organizmą išjudina gana gerai. Ir netgi kukliai įrengtoje dirbtuvėlėje, kur šviesiausioje vietoje pastatytas senovinis varstotas, turbūt pakankamai išsijudina ir kryždirbio, ir paprastų šaukštų drožėjo raumenys – tikrai nė kiek ne mažiau kaip to sportiško herojaus, kuris prakaituoja krepšinio aikštelėje ar sunkumų kilnojimo salėje.

Psichoterapeutė Giedrė Žalytė knygoje  „Gamtos terapija“ primena tokį truputį keistą paraginimą: „Lipk nuo kryžiaus, malkų reikia.“ Niekas čia neturėtų dievobaimingai užsigauti ar įsižeisti, nes kartais gerokai patręšusį kryžių tikrai tenka sukūrenti. Prisiminkime šventus lauželius Dzūkijos šilinių kaimų kapinėse per vėlines. Bet tokio situacinio posakio mintis turbūt gilesnė: šitaip primenama, kad negerai, jeigu trobai atšalus tu nenulipi nuo pečiaus ir dediesi kankiniu, – visada pravartu dirbti, o ne tingėti.

Kaimo žmonėms įprasto fizinio darbo visada yra čia pat, savame kieme, o toji moksliška kineziterapija kažkur pernelyg toli. Turbūt nesunku būtų panagrinėti, kiek daug specifinių fizinės terapijos pratimų pavyzdžių atėjo į Europą iš JAV, kur spartaus senėjimo ženklai jau seniai buvo matomi, o kokia nors miško terapija ten daugeliui gyventojų turbūt sunkiai įsivaizduojama, nes iš didmiesčių iki tikrų miškų reikia važiuoti labai toli.

Matyt, todėl net ir didžiausias ilgaamžiškumo propaguotojas, genetikas ir biologas, akademikas Davidas Endriu Sinkleris (David Andrew Sinclair), įtikinamai rašantis apie mankštos intensyvumo svarbą, nekalba apie jokį fizinį darbą ir apie jokią Gamtos terapiją. Ilgai ir dėmesingai skaičiau jo veikalą „Gyvenimo trukmė. Kodėl senstame ir kodėl tai neprivaloma“.

Skaičiau ir retkarčiais su šypsena  prisimindavau, ką seniai seniai mums, Žemės ūkio akademijos studentams, bandė išaiškinti profesorius Viktoras Ruokis: „Broliukai… Seserėlės… daugiau skaitykit… Reikia skaityti ir tada, kai nieko nesupranti…“ Šis nepaprastai originalus mineralogijos ir dirvožemio katedros profesorius savo jaunučius studentus ir studentes vadindavo broliukais ir seserėlėmis.

Labai nutolo tie manosios kartos bendraminčių studentų akademiniai metai, išblanko anuomet skaitytų knygų ilgiausi sąrašai, užtat džiugu pastebėti, kad dabar jau esame patekę į tokį pasaulio persitvarkymo laikotarpį, kai naujausi atradimai ir įdomiausios didžiųjų  Europos valstybių, JAV ir kitų pažangių šalių mokslinės knygos tuoj pat išverčiamos į lietuvių kalbą. Didžiausio dėmesio, pagarbos ir dėkingumo verti įvairių mokslinių sričių atstovai, besirūpinantys žmonijos fizine ir dvasine sveikata, kiekvienam žmogui linkintys sveikos ir džiugios ateities.

Tai pasaulyje skaitomiausių knygų autoriai, kurių naujas teorijas bei hipotezes jau galime skaityti lietuviškai. Jų knygos stebėtinai praturtina ir mano bibliofilišką senatvę, nes skatina gyventi ilgai, sveikai, nenuobodžiai. Tai žymieji britai:  psichoanalitikas Darianas Leaderis (Darian Leader) ir gydytojas, žurnalistas, radijo  bei televizijos mokslinės dokumentikos laidų vedėjas Michaelis Moslis (Michael Mosley),  taip pat  matematikos, fizikos bei kitų mokslų populiarintojas Saimonas Lena Singas (Simon Lehna Singh) ir fizikos mokslų daktaras, senėjimo proceso tyrėjas Endriu Stylas (Andrew Steele).

Visame pasaulyje gerbiami vokiečių specialistai: alternatyviosios medicinos profesorius Edzardas Ernstas (Edzard Ernst) ir neurologas, psichiatras Volkeris Bušas (Volker Busch), o taip pat ir prancūzai medikai: psichiatras, psichoterapeutas Kristofas Andrė (Christophe André), bendrosios praktikos gydytojas Žanas Klodas Laprazas (Jean-Claude Lapraz).

Neabejotinai svarbūs kanadiečiai: fiziologas, endokrinologas Hansas Seljė (Hans Selye), fizioterapeutas Dalasas Hartvigas (Dallas Hartwig), visavertės mitybos specialistė Melisa Hartvig (Melissa Hartwig). O ką jau kalbėti apie ištisą plejadą skaitomiausių knygų autorių amerikiečių!

Tai – medicinos temomis rašanti žurnalistė Žana Karper (Jean Carper); sveikatos visam gyvenimui receptų autoriai Harvis ir Merilina Dajamondai (Harvey and Marilyn Diamond); terapeutas, egzistencinės – humanistinės terapijos judėjimo teoretikas Džeimsas Biudžentalis (James Bugental); neurologas, miego sutrikimų tyrėjas, sportinės veiklos ekspertas Viljamas Kristoferis Vinteris (William Christopher Winter); moksliniais tyrimais patvirtintų sveiko gyvenimo paslapčių aiškintojas, gyvūnų teisių gynėjas Džinas Stounas (Gene Stone); žurnalistas, tiriantis aplinkosaugos, žmogaus psichinės sveikatos, sveiko maisto problemas, profesorius Michaelis Kevinas Pollanas (Michael Pollan); aktyvi tyliųjų visuomenės narių introvertų gynėja, teisininkė Siuzana Kein (Susan Cain); gydytoja gastroenterologė, mikrobiomo ir mikrobiotos tyrėja Robinė Čatken (Robynne Chutkan); psichologas, humanistinės psichoterapijos pradininkas, poreikių hierarchijos teorijos autorius Abraomas Haroldas Maslovas (Abraham Harold Maslow); bendrosios ir endokrininės chirurgijos praktikas, paliatyviosios slaugos sampratos skleidėjas Atul’as Gavandė (Atul Gawande).

Be abejo, ir praėjusio XX-ojo, ir XXI amžiaus žmogaus gyvenimo kokybę tiriančių mokslininkų gretose – žymi japonų ilgaamžiškumo analitikė, profesorė Junko Takahaši (Junko Takahashi), ir sveikos gyvensenos bei klinikinės mitybos srities specialistas Michaelis Gregeris (Michael Greger), ir vietnamietis rašytojas, dzenbudizmo mokytojas, vienuolis Thich Nhat Hanh, o ypač įtakingi tiedu legendiniai aktyvaus judėjimo, fizinės kultūros ir neabejotinos lėto bėgimo naudos žmogaus sveikatai skatintojai iš Naujosios Zelandijos: žurnalistas Gartas Gilmuras (Garth Gilmour) ir sportinės medicinos specialistas, bėgimo ristele iniciatorius ir treneris Arturas Lidjardas (Arthur Lydiard)…

Skaityk neskaitęs, senstantis žmogau, galvok negalvojęs… o įvairiausių mokslo sričių populiarintojų, aukščiausios kompetencijos specialistų knygose atskleidžiamos sveiko gyvenimo taisyklės kažkodėl per lėtai įsigali mūsų vangioje kasdienybėje. Kažkodėl blausoka egzistencinė ,,kompiuterinio“ žmogaus sąmonė sunkiai jas priima. Atkaklieji tikslingos medicinos ir sveikos gyvensenos propaguotojai niekaip neįkala mums į galvas trijų pamatinių gairių – aktyvaus judėjimo, sveikos mitybos, nepriešiškos socialinės aplinkos, kurioje ir vaikas, ir jaunuolis, ir brandus vyras, ir senas senutėlis jaustųsi reikalingas savajai bendruomenei.

Žinoma, visi autoriai vienaip ar kitaip kalba apie tai, kad žmonės gana skirtingi, kad reikia ne vien tiktai bendrų žinių, o ir individualios valios pastangų. Bet juk atsitinka ir taip, kad sumanus bei valingas senolis patenka į tokią veikliam gyvybingumui nepalankią aplinką, kurioje didžiausias ir gal net mirtinas priešas – tai nuobodulys.

Iš Indijos kilęs JAV mokslininkas Atul’as Gavandė knygoje „Mirtingi“ aprašo Slaugos namus, kuriuose garantuojamas žmonių saugumas bei privatumas, tačiau ir čia visus senolius persekioja trys neišvengiamos būsenos: nuobodulys, vienatvė, bejėgiškumas. Būtent nuo tų trijų bėdų daugelis miršta be laiko. Todėl naujas Slaugos namų direktorius pabando štai kokį prasmingo judėjimo eksperimentą: atveža globojamiems seneliams du šunis, keturis katinus ir šimtą paukščių. Parūpina ir paprastų darbo įrankių daržui susikasti.

Prasideda tikras, veiklus gyvenimas, niekas nebeserga ir nemiršta. Pradeda vaikščioti net ir tie, kurie iki šiol sėdėjo ratukuose. Gal toks pasakojimas mums gali priminti magiškąjį realizmą, kuris atsirado irgi Amerikos kontinente. Gali būti, kad Atul’as Gavandė truputį idealizuoja tą Slaugos namuose įkurtą ūkelį. Jis gimė ir gyveno Indijoje, tiktai atvykęs į Šiaurės Ameriką susidomėjo geriatrija – mokslu apie senatvės ligas. Bet nepamiršo tų esminių, kiekvienam žmogui būdingų jausmų, kurių turtingose šalyse lyg ir nebereikia, nors pasąmonėje jie tebeegzistuoja.

Netgi rūpinimasis vienu paukšteliu ar vienu augalėliu gali  ir visiškai  paliegusį senolį priartinti prie tikro gyvenimo, ne vien prie tos monotoniškos egzistencijos, kurią jam siūlo ir garantuoja Slaugos namai. Atul’as Gawande knygoje „Mirtingi“ cituoja psichologijos profesorės Lauros Karstensen (Laura L. Carstensen) mintį: „Jeigu sendami imame vis labiau vertinti paprastus kasdieninius dalykus ir santykius, užuot veržęsi kažką pasiekti, turėti, gauti, ir jeigu toks gyvenimas mums atrodo prasmingesnis, tai kodėl taip ilgai to neatrandame, kodėl laukiame, kol pasensime? Šios pamokos nėra lengvai išmokstamos. Gyventi irgi reikia įgusti. Senatvės ir ramybės išminčiai pasiekti reikia laiko.“

* * *

Pavasaris šiemet buvo neramus ir labai permainingas. Vienas šaipokas paleido tokį šio gražiausio metų laiko įvertinimą: pirmiausia viską išdžiovino, paskui beveik viską sušaldė, po to kai ką smarkiai aptvindė. O sūkuringieji vasaros viesulai Lietuvoje turbūt jau panašėja į tuos seniai visiems žinomus Šiaurės Amerikos tornadus.

Ką ir begalvoti, kai dvišlaitis namo stogas  akimirksniu nukeliamas ir nunešamas ne per toli nuo tavo kiemo, o vienišo žvejo kepurė staiga pakeliama ir nuskraidinama neužmatomai aukštai, kol pagaliau paleista nupuola į ežero vidurį. Kas tai pamatė ir patyrė, savaime supranta, kad tai jau tikrai nauji lokalūs atmosferos reiškiniai, kurių prognozoti niekas negali.

Po didžiulės audros, įsismarkavusios rugpjūčio 22 dieną, galėtume sakyti, kad kalendorinės vasaros pabaiga jau regis lyg ir ramesnė. Tą jos ramybę ypač gražiai ankstų rytą parodo jauni maumedžiai: jie stingso tarsi šerkšno paliesti, nes ilgai saugojo nakties rasą. O žydinčių geltonžiedžių legėstų (Silphium perfoliatum) ryškiai geltoni vainiklapiai, antai, visą dieną vilioja bites. Stebiu šį įdomų augalą jau 20 metų ir vis dar nežinau, kokia vieta jam priklauso mūsų čiabuvių ir svetimžemių žolynų bendrijose.

Atrodo, kad kol kas niekas to nežino, nes nėra jo nei naikintinų invazinių, nei potencialiai invazinių svetimžemių rūšių sąrašuose. Darže ir gėlyne bizonžolė gali augti, tiktai jos peržydėjusius graižus su visais taurėlapiais reikia nukarpyti, nes sėklos pernelyg daigios. Kadaise botanikas dr. Mindaugas Lapelė atvežė man kelis mažus legėstus, atvežė dar tada, kai pasisvečiavęs sugrįžo iš Anykščių krašto, iš Traupio miestelio, kur savo garsųjį Botanikos sodą kūrė Sigutis Obelevičius.

Ilgokai keliavo lauknešėlis iš Traupio iki Liškiavos, bet visi augalėliai buvo rūpestingai sudėlioti, todėl išliko gyvi. Pasodinau ir godojau savo laukinių augalų kolekcijoje, bet praėjus vos dvejiems metams nuo pasodinimo, labai nustebau, kad tie geltonžiedžiai Krūčiaus slėnio naujokai netikėtai atsirado ir tolėliau nuo mano jiems paskirtos buveinės. Todėl dabar kasmet būtinai vis nukarpau sėklynus, nelaukiu, kol tokio amerikoniškai veržlaus augalo sėklas išplatins paukščiai.

Tikuosi, kad ilgaamžis legėstas ateityje nebus įvardintas kaip invazinis augalas, todėl pradėjau auginti jį ir savo kieme. Dabar jo nauda neabejotina: užima gal tiktai tris kvadratinius metrus, o į trijų metrų aukštį iškelia 40 tvirtų keturbriaunių stiebų, ir kiekvienoje viršūnėje supasi maždaug 15 ryškiai geltonų graižų. Geltonžiedis legėstas beveik tris mėnesius žydi per visą vasarą. Ir visą tą laiką jo žieduose kaupiasi nektaras.

Bičių surinktas nektaras dar ne viskas – visi stiebai ir didžiuliai lapai rudenį keliauja į komposto krūvą ir kartu su garstyčiomis, peržydėjusia facelija, visokiais burnočiais ir galinzogomis pavirsta į juodą humusą, taip reikalingą smėlingai dirvai. Gal ir nereikėtų to geltonžiedžio legėsto rudenėjančiame mūsų kraštovaizdyje vertinti kaip ryškaus ir brangintino akcento, nors jis ir pasiekė mus net iš Šiaurės Amerikos.

Betgi iki pat šalnų žydintys serenčiai taip pat atkeliavo iš tenai. Yra trys serenčių rūšys – didieji, gvazdikiniai, smulkieji, – ir visos rūšys turi savo vietas tradiciniuose mūsų darželiuose. Ir jau daug lietuviškų sinonimų jiems sugalvota. Prie sodriai rausvų ir net rudų serenčių labai dera mūsų krašto čiabuvė – paprastoji karlina. Ji labai dygliuota, bet nepanaši nei į dagį, nei į usnį. O jos žiedo rudi bei geltoni atspalviai iš tiesų tobulai suderinti. Be to, karlina – puikus barometras: vos tiktai dangus pradeda niauktis, ji tuoj pat suglaudžia savo dygius žiedus.

Rudeniop Liškiavos laukinių augalų kolekcijoje labai gražiai ir netgi didingai atrodo dar vienas itin dygliuotas ir medingas augalas – apskritagalvis bendrenis. Jis jau peržydėjo, bet vis toks pat aukštas ir stiprus stovės dar ilgai. O visai šalia vis dar žydi pelynai. Nelabai ryškūs gelsvi pelyno žiedeliai, visas augalas tarsi pražilęs, bet koks stiprus, iš tolo užuodžiamas jo kvapas.

Pelynų trauktinę – absentą sugalvojo prancūzai, bet daug anksčiau pelynų vyno receptą Vokietijoje sukūrė šventoji Hildegarda, ir tai buvo vienuoliktajame amžiuje. Štai kas dabar gali man draugiškai priartinti ne liūtingą ir niūrų, o spalvingą ir kvapnų rudenį: įdomiai parašyta Jolitos Bernotienės ir Onutės Grigaitės knyga „Džiaugsmo virtuvė. Metai pagal šventąją Hildegardą“.

Galvoju apie senovinius ir šiuolaikinius žmonių sveikatinimosi būdus, ankstyvą rytą stovėdamas ant medinių pirkios laiptų,  ir girdžiu, kaip kanapių plotelyje prie tvarto čeksėdamos ir cypsėdamos kažkodėl pykstasi juodagalvės ir mėlynosios zylės. O gal ir nesipyksta, gal tai džiugus jų pasisveikinimas, nes jau  pradeda nokti maistingieji kanapių grūdeliai.

Autorius yra Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, gamtininkas, kraštotyrinkas, rašytojas, žurnalistas, Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojas