Rugpjūčio 23 d. Lietuva, Latvija ir Estija paminėjo 37-ąsias Baltijos kelio metines. Minėjimų diena praėjo, tačiau 1989-aisiais parodyta vienybės galia ir šiandien kelia svarbų klausimą: kas saugo laisvę, kai valstybės sienos jau atkurtos?
1989 m. rugpjūčio 23 d. apie du milijonus Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių sujungė maždaug 600 kilometrų ilgio gyvoji grandinė nuo Vilniaus per Rygą iki Talino. Taikia akcija buvo pasmerktas Molotovo–Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai, nulėmę Baltijos valstybių okupaciją.
Baltijos kelias pasauliui parodė ne tik trijų tautų ryžtą atkurti nepriklausomas valstybes, bet ir tai, ką gali taikus, bendru tikslu sutelktas žmonių veikimas. Su šiuo įvykiu susiję dokumentai 2009 m. buvo įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ tarptautinį registrą.
Atmintį reikia saugoti kasdien
Baltijos kelio minėjimai primena, kad laisvė nėra vien kartą pasiektas ir visiems laikams išsaugotas laimėjimas. Jai reikia istorinę tiesą pažįstančios, klaidinimui atsparios ir bendrą kultūrinę atmintį puoselėjančios visuomenės.
Šiame darbe svarbi vieta tenka Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinėms bibliotekoms. Jos saugo tai, dėl ko Baltijos tautos anuomet susikibo rankomis – bendrą atmintį, tautinę tapatybę ir pasitikėjimą patikrintomis žiniomis.
„Baltijos kelias primena, kad laisvei reikia ne tik nepriklausomos valstybės“, – sako Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinė direktorė Aušrinė Žilinskienė.
Pasak jos, laisvei taip pat reikia žmonių, kurie pažįsta savo istoriją, geba atsirinkti teisingas žinias ir supranta, kuriais šaltiniais galima pasitikėti. Bendradarbiaudamos Baltijos šalių nacionalinės bibliotekos padeda stiprinti viso regiono atsparumą.
Kai praeitis tampa taikiniu
Kasdien mus pasiekiančiame didžiuliame žinių sraute susipina tikri faktai, nuomonės, klaidinantys pasakojimai ir dirbtinio proto kuriamas turinys. Tokiomis aplinkybėmis istorija ir paveldas vis dažniau tampa politinės kovos, propagandos ir net verslo įrankiais.
Apie šiuos pavojus šią vasarą kalbėta birželio 10–12 d. Kretingos rajone vykusiame Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinių bibliotekų seminare „LiLaEst 2026“. Beveik šešis dešimtmečius gyvuojantis Baltijos šalių bibliotekų bendradarbiavimas šiemet buvo skirtas kultūros paveldui, tautinei tapatybei ir visuomenės atsparumui.
Seminare kalbėjęs kultūros istorikas doc. dr. Aurimas Švedas atkreipė dėmesį, kad dėl nuolatinio skubėjimo ir susitelkimo vien į dabartį žmonėms darosi sunkiau suprasti, kaip praeitis, dabartis ir ateitis siejasi tarpusavyje.
Istorijos įvykiai neretai pasirenkami, perrašomi arba aiškinami pagal šiandienos politinius poreikius. Net tikras istorinis dokumentas gali būti panaudotas žmonėms klaidinti, jeigu nutylimos jo atsiradimo aplinkybės arba jis atskiriamas nuo kitų šaltinių.
Todėl faktais pagrįstą istorijos pasakojimą nuo jos iškraipymo padeda atskirti bibliotekose, muziejuose ir archyvuose saugomi tikri valstybės atminties liudijimai.
Bibliotekos padeda pamatyti istorijos visumą
Nacionalinės bibliotekos kaupia, saugo, tiria ir skaitmenina valstybės dokumentinį paveldą: rankraščius, leidinius, senąją spaudą, archyvus, fotografijas ir kitus tikrus istorijos šaltinius.
Pasak Lietuvos nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorės dr. Jolantos Budriūnienės, dokumentas ar kita paveldo vertybė savaime dar neatskleidžia visos savo prasmės. Reikia paaiškinti jos kilmę, sukūrimo aplinkybes ir ryšį su kitais istorijos liudijimais.
Todėl bibliotekos rengia parodas, leidžia knygas, kuria filmus, mokomąją medžiagą ir skaitmeninius pasakojimus. Taip žmonėms padedama pamatyti platesnį istorijos vaizdą, lyginti šaltinius ir kritiškai vertinti gaunamas žinias.
Laisvei reikia atsparios visuomenės
Baltijos šalių nacionalinių bibliotekų bendradarbiavimas nėra vien profesinių žinių mainai. Tai bendros pastangos saugoti kultūrinę atmintį, tautinę tapatybę ir visuomenės gebėjimą išlikti laisvai klaidinančių pasakojimų akivaizdoje.
Šis rūpestis svarbus ne vien Baltijos šalims. Rugpjūčio 10–13 d. Busane, Pietų Korėjoje, vykusiame 90-ajame Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) kongrese daug dėmesio skirta žinių patikimumui, dirbtinio proto poveikiui ir bibliotekų vaidmeniui sparčiai besikeičiančioje visuomenėje.
Kongreso dalyvių pokalbiuose vis kartojosi mintis, kad techninės priemonės gali padėti greičiau pasiekti žinias, tačiau jos nepanaikina patikimų šaltinių ir gebėjimo jais naudotis poreikio. Dėl to bibliotekos vis dažniau vadinamos „pasitikėjimo sergėtojomis“.
Rugpjūčio 23-ioji – ne pabaiga
1989-aisiais Baltijos tautos susikibo rankomis gindamos teisę pačios spręsti savo ateitį. Šiandien šios teisės apsauga prasideda nuo gebėjimo pažinti savo istoriją, atskirti faktus nuo klastočių ir perduoti bendrą kultūrinę atmintį kitai kartai.
Baltijos kelio prasmė nesibaigia rugpjūčio 23-iosios minėjimais. Jo atmintis gyva tiek, kiek ją saugome, aiškiname ir perduodame. Laisvę kuria kiekvienas žmogus – savo sprendimais, atsakomybe už tariamą žodį ir pasakojimais, kuriuos palieka ateičiai.
1989 m. žmones sujungė susikibusios rankos. Šiandien Baltijos tautas turi jungti patikimos žinios, istorinė atmintis ir bendras pasiryžimas neleisti, kad svetimi pasakojimai ištrintų ar perrašytų jų nueitą kelią.
Parengta pagal Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pranešimą.
