P. Gylys. Nomenklatūra bijo Neringos Venckienės ekstradicijos

Garliavos bylų liūne įklimpusi Lietuvos nomenklatūros dalis – politinė, teisinė, žiniasklaidos grietinėlė – vis labiau pasimetusi. Mat bėgant laikui, vis aiškiau matosi, kad mūsų diduomenė pedofilijos byloje, teisėjo Jono Furmanavičiaus, Andriaus Ūso, Drąsiaus Kedžio ir kitų žmonių žūčių tyrime, Neringos Venckienės politiniame susidorojime, neatliko savo misijos. Vieni bylų netyrė ir net jas fabrikavo, kiti atliko politinio stogo, treti – informacinio dengimo darbus.

Laikas vis labiau ryškins neatitikimą tarp tiesos ir teisės, tarp tiesos ir politinės bei žurnalistinės retorikos. Visos N. Venckienės „bylos“ eigoje dalis nomenklatūros mus bandė įtikinti, kad ji yra padariusi baisių nusikaltimų. Tiesa, pradžioje jos didžiausi nusikaltimai buvo aštrūs, nors, daugelio manymu, teisingi žodžiai teisėsaugos atžvilgiu, susidorojimas su kovos menų pasaulio vicečempionu, o taip pat pastangos išlikti savo dukterėčios, našlaitės D. K. globėja.

Nors iki tol N. Venckienė turėjo nepriekaištingą reputaciją ir kaltinimai, tegu ir pritempti, nebuvo sunkūs, Seimas sutiko su Generalinio prokuroro Dariaus Valio prašymu leisti ją SUIMTI. O juk, atsižvelgiant į kaltinimų pobūdį ir žmogaus reputaciją, buvo galima apsiriboti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis. Pavyzdžiui, pasižadėjimu neišvykti.

Po šio Seimo sprendimo (iš tiesų jį priėmė ne visas parlamentas, o 80 Juodojo Lietuvos sąrašo dalyvių) mums, „Drąsos kelio“ žmonėms, dar labiau sustiprėjo įtarimas, jog su ja norima fiziškai susidoroti. Juk toje byloje buvo ne vienas ir ne du mįslingomis aplinkybėmis žuvę žmonės. Įtarėme, jog egzistuoja planas ją izoliuoti. O toje izoliacijoje gali įvykti dar vienas mįslingas įvykis. Kadangi jį tirtų tie patys žmonės, rezultatas lengvai prognozuojamas. Būtų padaryta išvada, kad įvyko dar vienas nelaimingas atsitikimas… Kas galėtų paneigti tokią galimybę?

Juodojo Lietuvos sąrašo dalyviai apsimetė mulkiais ir jiems tuo metu tai sekėsi. Jie apsimetė, kad specialiai komisijai nebūtina susipažinti su mergaitės paėmimo iš senelių namų 2012 metų gegužės 17 dienos vaizdo įrašu, kad pakanka peržiūrėti 12 to įrašo sekundžių ir priimti sprendimą.

Paprastam žmogui, ne tik teisės profesoriui, kilo klausimas: kokia logika vadovaujantis komisijai buvo rodoma ta 12 sekundžių ištrauka? Jeigu buvo teigiama, kad apskritai negalima rodyti VISO įrašo… Tokių teisinių ir politinių „perlų“ šiame brūzgyne apstu. Ko verta vien ta aplinkybė, kad ne tik Seimas, bet ir Konstitucinis Teismas ignoravo šventą ir neginčytiną teisės principą – teisę į gynybą. Abi minėtos institucijos apsimetė, kad N.Venckienei buvo realiai, raštu ir pasirašytinai pranešta apie apkaltą. Nors iki šiol policija ir prokuratūra ginčijasi dėl to, ar žinoma politikės gyvenamoji vieta. Atkreipčiau dėmesį ir į tai, kaip kuriamas vienpusiškas Garliavos įvykių paveikslas ir tuo pagrindu teisiškai presinguojami Klonio gatvės žmonės. Šiandien teisiami visi, kurie ką nors „ne taip“ yra pasakę apie Laimutę Stankūnaitę, Andrių Ūsą, Joną Furmanavičių.

Tačiau „pamirštama“, kad pirmieji abejones dėl tų žmonių asmeninių ar motiniškų savybių iškėlė žurnalistai. Prisiminkime laidas apie D.Kedžio teisybės paieškas, apie galimą D.K. seksualinį išnaudojimą. Ar mes, Lietuvos piliečiai, galime remtis žurnalistinių tyrimų vaisiais? Atsakymas: kitais atvejais – taip. Tačiau šiose bylose iš anksto aišku, kas yra „neliečiami“ ir kas nusidėjėliai. Nusidėjėliai teisiami, o kai kurie žurnalistai neteko darbo. Ne tie, kurie mano, kad Klonio gatvėje rinkosi nusikaltėliai.

Aukščiau priminiau tik keletą Garliavos teisinio brūzgyno detalių, kad Skaitytojas galėtų bent iš dalies atgaminti tuos praeities įvykius.

O dabar apie dar vieną nomenklatūrinę imitaciją – N.Venckienės ekstradicijos, t.y. jos išdavimo Lietuvai spektaklį. Dalis nomenklatūros bando apmulkinti visuomenę, pamiršdami, jog patys atsiduria mulkių vietoje, sakydami, jog jie nori susigrąžinti politikę ir eksteisėją į mūsų šalį.

Galiu Jus, gerbiamas Skaitytojau, patikinti, kad tie, kurie savo ir mūsų šalį įklampino į šį teisinį liūną, BIJO pradėti REALIĄ ekstradicijos procedūrą. Bijo todėl, kad neturi įrodymų, kad N.Venckienė yra nusikaltėlė. Mano manymu, tie kaltinimai – tai kuznecovaičių ir lavasčių lygio beletristika, o ne rimti teisiniai įrodymai.

Su tokia beletristika mūsų teisininkai negali pasirodyti, pavyzdžiui, JAV teismuose. Nes ten gali būti mirtinai išjuokti. Tuose teismuose, manau, būtų nesunku įrodyti, kad byla yra POLITINĖ, nes joje kyšo ne tik pedofiliniai, bet ir politiniai motyvai. Pagrindinis iš jų – sunaikinti tuomet kilusią naują politinę jėgą „Drąsos kelią“, neutralizuojant jos lyderę.

P.S. Praėjo du metai nuo to laiko, kai iš N.Venckienės buvo atimta teisinė neliečiamybė. Per tą laiką, jeigu ji būtų kalta, prokurorai galėjo ne tik „surikiuoti“ savo argumentus ir pradėti politikės išdavimo Lietuvai procedūrą. Ta procedūra turėjo būti įsibėgėjusi, o gal ir baigta. Tačiau vietoj to, imama kalbėti blėnius – kad procesas gali užtrukti 20-30 metų ir pan. Tai dar vienas įrodymas, kad dalis nomenklatūros bijo neutralaus teisinio tyrimo svečioje šalyje. Mat ten jos čiuptuvai nepasiekia. O pajutus bejėgiškumą, ją apima BAIMĖ. Baimė, kad išaiškės tiesa.

Pasaulis yra nuolatinė kovos tarp tiesos ir melo arena. Trumpuoju laikotarpiu kartais laimi melas. Ilguoju – dažniausiai nugali tiesa.