R. Jasukaitienė. Šatrijos ugnelė amžina

Šiemet sukanka 25-eri metai, kai ant Šatrijos piliakalnio buvo užkurta Amžinoji ugnis. Tai – sąlyginė tiesa, nes žemaičiai šventą ugnį ant Šatrijos kalno kūreno šimtmečius. Užgesinta ji buvo 1417 metais, kai Jogaila su Vytautu apkrikštijo žemaičius. Prieš ketvirtį amžiaus ugnelė vėl buvo uždegta karaliaus Ringaudo dvare, Gedvilų sodyboje, o prieš porą metų ir ugnume (specialus pastatas, primenantis bažnyčios bokštą dūmams išeiti); čia ją dieną naktį, žiemą vasarą kūrena savanoriai Ugnies sergėtojai.

Vyriausias ugnininkas – Vaidotas Digaitis, likus pusvalandžiui iki šventės pradžios, mielai aprodo, kur ir kaip ugnelė kūrenama, saugiai užvožta tam tikslui pagamintu skylėtu dangčiu. Iš čia ugnelė kasdien nešama ant Šatrijos piliakalnio.

Kiekvienos krikščioniškos šventės esmę  sudaro  prigimtinio tikėjimo pamatas, siejamas su saule, o per ją – su gamta, amžinu gyvybės ratu. Ugnis – visa ko pradžia ir pabaiga. Ir ne tik gamtoje. „Visas gyvenimas, visa sąmonė buvo ir bus suvokiama kaip Ugnis. Ugnį kurti – tai pasaulį kurti, gyvenimą“, – rašė mūsų filosofas Vydūnas.

Žodžio „kurti“ šaknis lengvai atsekama tokiuose kasdien vartojamuose žodžiuose kaip „įsikurti“, „naujakurys“, „kūryba“. „Tik ugnis verčia išmanymą kreipti į dvasinę pusę. Ugnis – tai šviesa ir gyvybė. Be ugnies nėra ir kūrybos“,  – sako Vydūnas. Mūsų protėviai, gyvendami darnoje su gamta, jautė ugnies reikšmę ne tik buičiai, bet ir jų dvasiai. Nuolatos šventvietėse kūrenta ugnis vienijo tautą, teikė dvasinę stiprybę. Ji buvo tarpininkė tarp žmonių ir dievų, namų sergėtoja, doros ir skaistos dvasia kiekviename žmoguje.

Šventės pradžią skelbia rago garsas. Pro ąžuolų vainikais apipintus vartus, tyru vandeniu suvilgę veidą ir rankas, kopiame į kalną. Į šventę suvažiavę baltų tikėjimo bendruomenių atstovai ne tik iš Žemaitijos: Kuršėnų, Tauragės, Šiaulių, Kelmės, bet ir iš toliau – Kaišiadorių ir Kauno. Daug jaunimo, šeimų su vaikais.

Dėmesį patraukia šeima, vadinanti save kuršių palikuonimis. Vyras apsirengęs pagal baltų tradicijas, ant kepurės – ypatingas briedžių dantų vainikas. Smalsu, kaip tokia apranga buvo atkurta. Vyras noriai pasakoja: atkurta pagal kuršių žynio rastas įkapes. Rankoje – lazda iš kelis kartus susivijusio medelio kamieno, sako, buvo rasta tankiame eglyne šalia ąžuolo, į kurį trenkęs perkūnas. Matyt, medelio kamienu nuvinguriavo perkūno ugnis, bet nesudegino, tik ženklą paliko. Sūnus ant rankos, odine pirštine pridengtos, laiko prijaukintą sakalą. Medžiojimas su sakalais – brangus reliktas, šių paukščių auginimas Lietuvoje nunykęs.

Šatrijos romuvos žynys Darius Ramančionis dviem titnago gabalėliais įskelia žiežirbas, prikiša švendrių šluotelę, papučia. Minia sekundę tarsi sustingsta laukdama  mažo, bet prasmingo stebuklo – ugnelės užgimimo. Pasirodo dūmas, iš pradžių siaura, melzgana juostelė, palengva ji plečiasi, šviesėja, staiga plyksteli ugnies liežuvis, per minią nuvilnija atodūsis – šią nuostabą išsaugojome iš tūkstantmečių senumo patirties.

Įkurta ugnelė pagarbinama savais žodžiais. Prigimtiniame tikėjime nėra sustingusių, kažkieno sukurtų ir primestų maldų. Pagerbę Gabiją, aukoja Perkūnui bičių vaško statulėlę, o Žemynai – beriami grūdai. Apie aukurą nešama duona, po to ja dalijasi visa bendruomenė. Anot žynio Adolfo Gedvilo, prieš porą metų iškeliavusio pas protėvius, kiekviename krašte šventinės apeigos gali skirtis, svarbu, kad jos vietos bendruomenei būtų priimtinos. „Įvairovė yra sveikintinas reiškinys, išskyrus svetimybes. Atskirų regionų apeigų skirtumai akivaizdžiai parodo, kad anksčiau nebuvo vieno dvasinio valdovo, todėl apeigos nebuvo varžomos“, – savo Testamente rašo A.Gedvilas. Baltai neturėjo religinių hierarchų, kurie iš tikėjimo būtų darę pelningą verslą. Prigimtinis tikėjimas nevertė žmogaus nusižeminti, jam nebuvo primetamas kaltės jausmas, skiepijantis besąlygišką paklusnumą.

Daugelį žmonių šiais laikais prigimtinis tikėjimas patraukia būtent tautinės savasties išlaikymu. Nors krikščionybė, norėdama įsitvirtinti skirtingose tautose, stengėsi prisitaikyti prie vietinių papročių (bandymai uždrausti nedavė norimų rezultatų!), o laikui bėgant tapo pakanti senųjų švenčių ir apeigų reliktams (kiaušinių marginimui per Velykas, Užgavėnių persirengėliams, žolynų šventinimui per Žolinę, Kūčių vakarienės valgymui, Rasos šventės apeigoms ir t.t), iš esmės tai kosmopolitinė religija, menkai bendro teturinti su tautiškumu, jo išsaugojimu.

Tad daugelis žmonių, susirinkusių ant Šatrijos kalno pagerbti Amžinosios Ugnies, ieško tokio tikėjimo, kuris atspindėtų lietuvio pasaulėjautą, jo ryšį su gamta, su istorine praeitimi. Todėl nesuprantama, kodėl toleruodami gėjų paradus, vienos lyties asmenų santuokas, netoleruojame savo senojo prigimtinio tikėjimo, tūkstančius metų šitoje žemėje saugoto, jo skleidžiamomis vertybėmis gyvento?