Ar Sūduva susigražins savo tikrąjį vardą? Perskaitęs šiuos žodžius suglumau. Kas iš Sūduvos atėmė tikrąjį vardą.
Atverčiau vieną istorinį veikalą, kitą. Sūduvos pavadinimas yra. Niekas jo neišėmė iš mokslinės apyvartos.
Koks tas tikrasis Sūduvos vardas?
Kodėl dėl jo taip sunerimęs LR Seimas privalantis spręsti svarbiausias Lietuvos Respublikos problemas?
Etnologai neretai savo tyrimo teritoriją sieja su vienu ar kitu etnografiniu regionu ar jo dalimi. Atrodytų, etnografinio regiono apibrėžtis yra gana paprasta. Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme apibrėžiama, kad etnografinis regionas – istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas.
Lietuvoje išskiriami penki etnografiniai regionai: Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija ir Mažosios Lietuvos etnografinis regionas, apimantis 1923–1939 m. istorinio Klaipėdos krašto teritoriją (Pivoriūnas, Šaknys 2003: III). Atrodo šis darbas buvo paprastas, tačiau atėmė nežmoniškai daug jėgų.
2002 m. Etninės kultūros globos tarybai (EKGT) formuojant etnografinių regionų žemėlapį susidurta su begalėmis problemų. Vieno ar kito regiono ribas ir net tų regionų kiekį skirtingai suvokė ne tik istorikai, kalbininkai, bet ir etnologai.
Sudarant žemėlapį daugiausia ginčų buvo dėl Žemaitijos ir Aukštaitijos etnografinių regionų ribų. Bandyta suderinti etnografinį, istorinį ir tarmių žemėlapius. Gavosi chaosas. Žemaičiai, remdamiesi istoriniais žemėlapiais, reikalavo plėsti regiono ribas net iki Rokiškio.
Pagal dabartinę tarmių klasifikaciją, išskiriamos tik dvi tarmės – aukštaičių ir žemaičių. Taigi dzūkams, lietuvininkams ir suvalkiečiams nelieka vietos.
Etnografinis regionas „baltų genčių palikimo“ prasme irgi gana keblus. Baltų genčių atžvilgiu tą klausimą gvildenęs Haris Mora (Hari Mora) pažymėjo: „Bandymai tiksliai sutapatinti archeologines kultūras su vadinamosiomis kalbinėmis bendruomenėmis tik retais ir paprasčiausiais atvejais viltis paverčia sėkme. Juk tik atskirais atvejais žinomos tarpusavyje giminingos kalbos arba dialektai susidarė paprastai skaidantis jų bendruomenėms pirmtakėms.“
Tačiau istorinėje laiko perspektyvoje įvairavę administracinio suskirstymo dariniai neleidžia tvirtai kalbėti apie neginčijamas etnografines teritorijas. Kilo gausybė nesutarimų dėl skirtingų etnologų, istorikų ir kalbininkų pateikiamų etnografinių regionų ribų.
Tai lėmė ilgalaikius ir nevaisingus ginčus. Kaip ekspertai išspręsti šią problemą buvau pakvietas aš ir Danielius Pivoriūnas (dabar jau miręs).
Mūsų žemėlapis buvo sudarytas remiantis XIX a. pabaigos – XX a. pradžios etnografinių reiškinių paplitimu besiremiančiais žemėlapiais. Panaudota apie 200. Vėliau žemėlapis buvo nekartą derintas tikslinant ir keičiant tam tikrų vietovių etnografinę priklausomybę remiantis specialistų pastabomis ar motyvuotais vietinių gyventojų prašymais, keisti vienos ar kitos vietovės priklausomybę etnografiniui regionui, išbraukiant panaikintų savivaldybių ribas ar įrašant naujas.
Prašant EKGT nariams, skliausteliuose įrašėme ir istorines žemes Dzūkija (Dainava) ir Suvalkija (Sūduva). Taip pareikšta pagarba jų praeičiai, nedeklaruojant jų sąsajų su tautinio atgimimo metais gimusių etnografinių regionų kultūra.
Niekada negalvojome, kad vienas ar kitas etnografinis regionas bus panaikintas, pakeičiant istoriniu. Juk ir Lietuvos istorijos institute, Lietuvių kalbos komisijos prašymu surengę seminarą etnologai patvirtino, kad turi dominuoti Suvalkijos etnografinis regionas.
Dabartiniame etnografinių sričių žemėlapyje Suvalkiją pakeitus Sūduva (nepalikus Suvalkijos pavadinimo) – kiltų eilė problemų. Žemėlapis be vieningo sudarymo principo, vėl sukeltų ginčus dėl etnografinių regionų ribų. Taip pat ir kiekio.
Jau buvo prašymai išskirti Žiemgalos, Sėlos, Karšuvos, Kuršo etnografinius regionus. Todėl pakeitus Suvalkijos etnografinio regiono pavadinimą pavadinimą į Sūduvos, reikalausiu, kad iš naujo žemėlapio būtų išbraukta mano pavardė ir su naujuoju žemėlapiu ir jo koregavimu nenorėsiu turėti nieko bendro.
Nes toks žingsnis prieštarautų etnologo profesinei etikai ir elementariems žemėlapio sudarymo loginiams principams. Naujasis regionas savo tikruoju pavadinimu toli gražu nesutaptų su etnografine Suvalkija nei chronologinėmis nei erdvinėmis ribomis (apimant plačias kaimyninių valstybių ribas).
Tačiau kas trukdo kurti genčių žemėlapį? Aišku tam darbui irgi turėtų būti sutelkti ne mėgėjai entuziastai ar gretutinių mokslo šakų tyrinėtojai, o profesionalūs archeologai ir istorikai.
Jei norėtumėte paskaityti apie jaunimo požiūrį į etnografinius regionus galite paskaityti mano straipsnį 2012 metų „Tautosakos darbuose“. Taip pat patarčiau pasiieškoti ir susipažinti su Petro Kalniaus, Vytauto Tumėno ir kitais mano tyrimais.
Rūpinkimes Lietuva, jos gerove, o ne velkimės į nereikalingas ir laiką atimančias diskusijas. Su Valstybės diena!
Autorius yra Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, Etninės kultūros globos tarybos narys, humanitarinių mokslų daktaras
