Liepos 6-osios dienos vakaro programa – NEMOKAMA ir vainikuoja „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje XXVI“ renginius! Rengėjai kviečia visus pasilikti ir švęsti drauge.
Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena – ypatinga proga susitelkti, prisiminti valstybės ištakas ir įprasminti istorinę atmintį. Šiemet liepos 6-ąją Kernavė kviečia visos Lietuvos gyventojus, vietos bendruomenę, kultūros ir švietimo įstaigas bei šalies svečius į išskirtinį, tautą vienijantį renginį – Lietuvos Karaliaus Mindaugo Karūnavimo ir Tautiškos giesmės dieną Kernavėje.
Šiuo renginiu siekiama ne tik aktualizuoti mūsų valstybės ištakas ir pabrėžti pirmosios Lietuvos sostinės – Kernavės – svarbą, bet ir kūrybiškai, inovatyviai įtraukti visuomenę į bendras veiklas, stiprinančias tautinę savimonę ir bendrystės jausmą.
Dienotvarkė:
18.00–19.30 Ekskursija su archeologais po Kernavės archeologinę vietovę TAKAIS, KUR GIMĖ LIETUVA / susitikimo vieta: Medinė koplytėlė
18.00–20.00 Tautinės atributikos mokomieji užsiėmimai „Vytinių juostelių LIETUVOS SPALVOS gamyba“ / Medinė koplytėlė
18.30 Muzikinis spektaklis LIZDEIKOS LEGENDOS / Didžioji scena
18.00–23.00 Instaliacijos MINDAUGO KARŪNA kūrybinis užsiėmimas / Pilies kalno piliakalnis
19.00–20.00 DAINŲ ŽYGIS su folkloro ansambliais / susitikimo vieta: Medinė koplytėlė
19.30 Valstybinio choro VILNIUS koncertas / Didžioji scena
20.00–21.00 Vienybės laužas, dainos, tradiciniai rateliai su folkloro ansambliais MEDGRINDA (Kernavė), AVILYS (Varėna), LAUKIS (Vilnius).
21.00 Tautiškos giesmės giedojimas / Pilies kalno piliakalnis
21.15 Grupės “KAnDIs” koncertas / Didžioji scena
Renginiai nemokami
Rengėjas: Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija; Finansuoja: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Mindaugo krikštas ir karūnos priėmimas iš popiežiaus – tai šalies ir valdovo savarankiškumo nuosmukis. Švenčiame Mindaugo ir Lietuvos tapimą popiežiaus vasalu.
Visiškai teisingai. Reikia straipsnio – nuomonės -apie tai. Gal galite parašyti?
R. Dilius. Imperija meteoras
O aš manyčiau, kad Mindaugo atvejis yra Lietuvos gelbėjimasis gyvenime, kai žemė pasaulyje ėmė virsti vandeniu, kai jos kranto jau beveik nesimatė, kad būtų galima toliau ant žemės gyventi…
Mindaugas nuo krikšto ir karūnos po kiek laiko atsimetė. Ir ką matome? Valstybė tik plėtėsi ir stiprėjo, o valdant Algirdui ir Kęstučiui, po Mėlynųjų vandenų mūšio, jau tapo imperijos lygmens valstybe.
Taigi, Mindaugo krikštas – ar tai buvo sipnumo “akimirkos”, ar išskaičiavimo sąlygotas veiksmas – buvo šalies ir jos valdovo savarankiškumo nuosmukis.
Pagoniškos Lietuvos plėtimąsis rusų žemių sąskaita reiškė ne tik Lietuvos stiprėjimą, bet ir surusėjimą. O galų gale vistiek teko krikštytis. Bent, ačių dievui, kad ne stačiatikiškai.
Jei Lietuva būtų nepasidavus krikščioniškai Europai, būtų ištirpus Rusijoje, Lenkijoje arba Prūsijoje. Ir vardas Lietuva būtų tik įstorinė įdomybė kitų šalių pasakojimuose.
O krikštijimasis katalikiškai išgelbėjo nuoslavėjimo, šiuo atveju lenkėjimo? Ne. Lietuviškumas išliko per stebuklą, trūko visai nedaug, kad lietuviai būtų sulenkėję. Krikštijimasis katalikiškai iš karto suskaldė valstybę į dvi nesugyvenamas dalis – stačiatikišką ir katalikišką, o tai valstybės silpninimas. Maskvai taip buvo atduotas stačiatikiškų žemių vienytojos vaidmuo, kuo ji ir pasinaudojo. Jei po krikšto LDK nebūtų palindusi po Lenkija, jo būtų žlugusi greitai. ATR irgi žlugo, tik tam prireikė daug daugiau laoko. Ir, kas dar labai svarbu – katalikybėje mažiau tikėjomo, nei stačiatikybėje, katalikų bažnyčia griežtai hierarchizuota valdžios ir verslo struktūra, nepakenčianti kitoniškumo, kai stačiatikiška – pakantesnė. Lietuvių prigimčoai pastaroji daug priimtesnė, o katalikybė sulaužė ir sunaikino mūsų protėvių savastį.
Ir kuo rusi6kas tikėjimas pakantesnis ? Kuo rusų pasaulis tau atrodo mielesnis ?
Aš kalbu apie stačiatikybę, o ne ruskij mir. Ir apie stačiatikybės skirtumą nuo katalikybės. Stačiatikybėje niekada nebuvo to, kuo pasižymėjo katalikybė – inkvizicijos, karų ir skerdynių religiniu pagrindu.
> Rimgaudas D.
Jokie Vatikano ar Rygos vyskupystės dokumentai nerodo, kad Mindaugas būtų atsisakęs karaliaus titulo ar karalystės statuso arba kad tai būtų panaikinta popiežiaus bule. Be abejonės Mindaugo krikštu, Lietuvos tapimu popiežiaus palaiminta karalyste kaip pasiekimais tuo metu buvo suduotas mirtinas diplomatinis smūgis Lenkijos, Ordino, iš dalies ir pravoslaviško pasaulio kėslams ir siekiams užkariauti Lietuvą, ją krikštyti iš naujo ir kad taip kuriam nors iš jų Lietuva taptų savo – šalies žeme. Tip tais tikslais išorės priešams veikiant kartu su priešiškomis Mindaugui vidaus jėgomis, jis su dviem sūnumis buvo nužudytas. Prasidėjo vidaus kova dėl valdžios trukusi kone dešimtmetį bei, prasimanytas ir Lietuvos užgrobimu suinteresuotųjų vykdytas karaliaus Mindaugo šmeižimas nebūtais dalykais.
Algirdo ir Kęstučio valdymo laikotarpis jau kiti laikai, kitos jėgos, be to, rusėnai, iš dalies ir Lietuvos dalis gyveno kaip pusiau krikštyta – tik buvo Algirdo ir Kęstučio valdoma kaip formaliai nekrikštytų valdovų. Tokioje faktinėje padėtyje gyvenant Lietuvos žemė vis dar buvo išlaikoma kaip mindaugiškai priklausanti pati sau – Lietuvai. Pagal tuometinę valstybinę ir bažnytinę teisę Lietuvos žemę Lenkjai atiteko tik ją krikštijant Jogailai kaip Lenkijos karaliui. Galima sakyti, kad faktiškai tik dėl šios teisės atsiradimo ir tebuvo reikalingas Jogailos atliktas Lietuvos krikštas.
Tai apie karalių Mindaugą bylotų objektyvūs istorijos faktai.
Tautiškoje giesmėje yra žodžiai: iš praities te stiprybę semia. Iš kokio laikotarpio ? Kokių įvykių ? Štai norvegai, tai tikrai semia. Visam pasauliui įrodo, ką reiškia tautos dvasia. O lietuviai ? Vien tik gieda gaideliai ? Ir pešasi tarpusavyje kaip vištos….
Lietuvių stiprybė, panašu, baigėsi sulig Algirdo ir Kęstučio mirtimis. Po to sekė nenutrūkstama asmeninių ir grupinių interesų viršenybė prieš valstybinius, dėl ko tiek valstybė, tiek tauta sparčiai nyko ir tebenyksta.
Bet tie beveip pusantro šimto metų, kuomet tauta žūtbūtinai kovėsi su katalikiškos Europos agresija, tikrai pamokantys.
Vokiečiai įkuria Rygą 1201 metais, užima Kulmą 1232 metais. 1422 metais Lietuva susigrąžina Žemaitiją (be Klaipėdos)
O iš kokio laikotarpio jie semia? Iš vikingų plėšikavimo ?
To meto įvykių šviesoje klausmą dėl lietuvių stiprybės silpnėjimo matau kiek kitaip.
Manau, kad lietuvių stiprybė silpo, gerokai anksčiau, t.y. anksčiau negu Agirdas ir Kęstutis mirė. Šaltiniai bylotų, kad Algirdas visgi iki tol buvęs Kęstučio įtakoje, pasidavė krikščionės jo žmonos Julijonos tverietės užmačioms. Kaip žinoma, Kęstutis buvo užkietėjęs ‘pagonis’. Taigi tokia kęstutiška – ‚pagoniškai‘ atkakli Lietuvos galybė tapo Julijonai ir Tverei ne laukta, ne prie širdies. Taip ambicijų prieš Maskvą su ‘pagoniškos’ Lietuvos parama palaipsniui atsisakyta. Suprantama, lad dėl Julijonos įtakos Algirdui radosi jo nesutarimai su Kęstučiu karinėje srityje. Tokio nesutarimo požymius rodytų, kad ir 1368 m. Lietuvos kariuomenų atliktas Maskvos apgulimas, kuris, veikiausiai, dėl jau skirtingų Kęstučio ir Algirdo interesų baigėsi ne Maskvos sugriovimu, o buvo sutikta, kad ji tik išsipirktų. Tą Julijonos slaviškų interesų įtaką Algirdui patvirtintų ir kiti – 1370 m ir 1372 m nei šioki, nei toki Algirdo žygiai į Maskvą. Tai laikyčiau Julijonos įtakotais veiksmais būtent prieš lietuvių senojo gyvenimo stiprybę Kęstučio asmenyje slavybės naudai. Tie tikslai galutinai pasiekti 1382 m. nužudžius Kęstutį ir po to sekęs jogailiškas susidėjimas su Lenkija, beje, taip pat Julijonos organizuotas.
Taip Julijonos slaviškomis (krikščioniškomis) užmačiomis atverta galimybė istoriškai įsitvirtinti Maskvai vietoje Lietuvos.
Krikščionių valdovai savo dukras leido už pagonių valdovų būtent dėl politinės įtakos. Tame tarpe ir per religiją. Todėl mūsų valdovų sūnūs, paėmę krikščiones žmonas, kruikštijosi.