Daugeliui jau aišku, kur mesti kartoninę picos dėžutę, plastikinį jogurto indelį ar stiklainiuką nuo marinuotų daržovių. Tačiau klausimų kelia retesnės pakuotės: ką daryti su tekstiliniais maišeliais, silikonine, gumine ar keramine pakuote? Nors jos išties gali atrodyti kaip išimtys, žinovai primena, kad rūšiuoti reikia ir šias pakuotes.
Rūšiavimo sistemoje tokios pakuotės priskiriamos kategorijai „kita pakuotė“. Gyventojams tai reiškia paprastą praktinį sprendimą: kartu su plastikinėmis ir metalinėmis pakuotėmis jos turi būti metamos į plastiko pakuočių atliekų konteinerį.
„Svarbiausia ne tai, ar pakuotė atrodo įprasta, o tai, kad ji atliko pakuotės funkciją – buvo skirta prekei supakuoti, apsaugoti ar pateikti vartotojui. Todėl net ir retesnės medžiagos pakuotė neturėtų keliauti į mišrių atliekų konteinerį. Tokiais atvejais gyventojams verta vadovautis paprasta taisykle: jei tai pakuotė, ir ji nėra popierinė ar stiklinė, jos vieta – plastiko pakuočių atliekų konteineryje“, – sako pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ aplinkosaugos ekspertė Vilma Samulėnienė.
Naudoti pakartotinai ir išmesti teisingai
Šioje temoje vienas dažniausių pavyzdžių – medžiaginis maišelis. Jis neretai pasirenkamas kaip patvaresnė alternatyva vienkartinei pakuotei ir gali būti naudojamas ne vieną kartą: apsiperkant, laikant daiktus namuose ar dar kartą pakuojant kitus pirkinius. Toks įprotis, anot ekspertų, yra sveikintinas – kuo ilgiau pakuotė naudojama, tuo mažiau vienkartinių sprendimų prireikia.
Vis dėlto svarbu prisiminti, kad net ir daug kartų naudotas medžiaginis maišelis, jeigu jis buvo skirtas prekei supakuoti ar pateikti vartotojui, išlieka pakuote. Kai jis susidėvi, suplyšta ar tampa nebereikalingas, jo vieta – ne mišrių atliekų konteineryje. Tokią pakuotę taip pat reikėtų rūšiuoti ir mesti į plastiko pakuočių atliekų konteinerį.
„Medžiaginiai maišeliai yra geras atsakingo gyventojų elgesio pavyzdys – žmonės jų neskuba išmesti, naudoja pakartotinai, pritaiko buityje. Tačiau atėjus laikui su tokia pakuote atsisveikinti, svarbu, kad ji patektų į pakuočių atliekų surinkimo sistemą. Tokios pakuotės rinkoje sudaro labai nedidelius kiekius, todėl jų surinkimas savaime yra sudėtingas, o kiekviena teisingai išrūšiuota pakuotė svarbi, kad šios atliekos nebūtų prarastos mišrių atliekų sraute“, – aiškina V. Samulėnienė.
„Premium“ nelygu „žalia“
Anot aplinkosaugos ekspertės, medžiaginės ar kitos retesnės pakuotės primena, kad tvarumas neturėtų būti vertinamas paviršutiniškai – vertinant tik pačios medžiagos kilmę. Verslui tokios pakuotės kartais gali atrodyti kaip patrauklesnis, išskirtinesnis, labiau „premium“ sprendimas – ypač kai norima sukurti brangesnės, kokybiškesnės ar aplinkai draugiškesnės prekės įspūdį. Renkantis pakuotę svarbu įvertinti ne tik jos estetiką, patvarumą ar pakartotinio naudojimo galimybes, bet ir tai, kas su ja nutiks po naudojimo.
„Pakuotės pasirinkimas neturėtų baigtis vien klausimu, kaip ji atrodo vartotojo rankose. Ne mažiau svarbu įvertinti, ar tokia pakuotė bus aiškiai atpažįstama kaip pakuotė, ar pirkėjui bus suprantama, kur ją rūšiuoti, ar tokio tipo atliekų kiekiai apskritai gali būti surenkami ir nukreipiami į tinkamą atliekų tvarkymo srautą“, – teigia V. Samulėnienė.
Ji atkreipia dėmesį, kad nors tekstilinės ar kitos nestandartinės pakuotės gali atrodyti tvaresnės, jų perdirbimo galimybės kol kas išlieka labai ribotos. Dėl to gamintojai ir importuotojai turėtų atsakingai įsivertinti, ar tokia pakuotė konkrečiu atveju tikrai yra tinkamiausias pasirinkimas.
„Ateityje pakuočių perdirbamumas bus vertinamas ne tik pagal medžiagą, iš kurios jos pagamintos, bet ir pagal realias galimybes tokią pakuotę surinkti ir nukreipti perdirbimui. Todėl kuo paprastesnė, aiškiau atpažįstama ir lengviau sutvarkoma pakuotė, tuo mažiau klausimų ji kelia visoje atliekų tvarkymo grandinėje“, – paaiškina žinovė.
Parengta pagal „Žaliojo taško“ pranešimą
