Prieš 80 metų, 1938-ųjų rugsėjo 30-ąją, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vadovai pasirašė Miuncheno susitarimą, leidusį nacių Vokietijai prisijungti dalį Čekoslovakijos. Jūsų dėmesiui siūlome prieš dešimtmetį „XXI amžiuje“ publikuotą Kazio Blaževičiaus apžvalgą, kaip tapo įmanomas šis „Miuncheno sąmokslas“, laikomas viena didžiausių XX amžiaus politinių išdavysčių.
Rugsėjo 29-30 dienomis suėjo 70 metų nuo vienos didžiausių XX amžiaus politinių išdavysčių – Miuncheno sąmokslo. Tada Anglija ir Prancūzija dėl savo trumparegiškos ir neprincipingos politikos, kad kuriam laikui apmalšintų Adolfo Hitlerio apetitą, paaukojo Čekoslovakiją.
Toji išdavystė ypatinga tuo, kad Tautų Sąjungos narė, Prancūzijos strateginė partnerė, nepriklausoma, taiki ir ekonomiškai stipri valstybė buvo išduota ir parduota jos atstovams net nedalyvavus salėje, kurioje „darbavosi“ sąmokslo organizatoriai! Galią turintys politikai cinizmo niekad nestokojo. Nuo tada žodis „Miunchenas“ tapo politinės išdavystės sinonimu.
Jefreiteris šturmuoja Europą
1933 m. sausio 30 dieną tapęs Vokietijos kancleriu, Hitleris ėmėsi įgyvendinti pangermanizmo doktriną, kuria svajojo visus vokiečius, po Versalio taikos sutarties atsidūrusius įvairiose Europos valstybėse, suvienyti ir sukurti Tretįjį Reichą su maždaug 90 mln. gyventojų. Tada Vokietija, tapusi didžiausia valstybe Europoje, galėtų reikalauti revizuoti Vokietijai nepaprastai nepalankią Versalio taikos sutartį. Jo nurodymu buvo paruoštas „Europos lingvistinis žemėlapis“, kuriame nurodyta, kiek ir kur gyvena vokiečių. Paaiškėjo, kad Europoje gyvena 88 mln. vokiečių, iš jų – 13 mln. už Vokietijos ribų. Daugiausia vokiečių gyvena Austrijoje.
Sukėlęs didžiulį propagandinį triukšmą dėl Austrijos vokiečių, pateikęs vyriausybei ultimatumą, 1938 m. rugpjūčio 12 dieną Hitleris Austriją užgrobė. Vakarų politikai nustebo, pakėlė triukšmą ir… nurijo karčią piliulę.
Karo pabaigoje Anglijos parlamente triukšmingai buvo svarstomas Austrijos klausimas, lyg ir bandyta agresorių kritikuoti. Tačiau jau balandžio 2 dieną Austrijos užgrobimą Anglija pripažino! Hitlerio valia be karo iš Europos žemėlapio dingo savarankiška valstybė, Tautų Sąjungos narė.
Lyg paguosdamas Vakarų politikus, 1938 rugpjūčio 11 dieną Hitleris Tautų Sąjungos generaliniam sekretoriui D. Burkhartui sakė: „Viskas, ką aš darau, nukreipta prieš Rusiją. Jei Vakarai tokie kvaili ir to nesupranta, aš būsiu priverstas susitarti su rusais. Tada smogsiu Vakarams, o juos sutriuškinęs, visomis jėgomis pulsiu SSSR“.
Vakarai tikėjo Hitlerio pažadais, jam nuolaidžiavo, vylėsi, kad jis juos paliks ramybėje. Kita auka Hitlerio planuose buvo Čekoslovakija. Pretekstas agresijai buvo Sudetų kraštas, kuriame absoliučią gyventojų dalį sudarė vokiečiai. Hitleriui atėjus į valdžią, 1933 metais Sudetuose K. Henleinas suorganizavo Sudetų vokiečių partiją – Hitlerio penktąją koloną Čekoslovakijoje. Hitlerininkai buvo nuolatinių neramumų Sudetuose organizatoriai, kėlė triukšmą neva vokiečiai Čekoslovakijoje diskriminuojami.
1938 gegužės 28 dieną Hitleris supažindino generalitetą su savo planais užgrobti Sudetus, o jei tai pavyks padaryti lengvai – ir visą Čekoslovakiją. Generolams pavyko įtikinti Hitlerį, kad kilus karui, jo baigtis priklausys ne nuo pirmųjų efektyvių pergalių, bet nuo žmogiškųjų ir materialinių resursų, kuriais disponuos kariaujančios šalys. Tad jei Čekoslovakiją gins jos sąjungininkės Prancūzija ir Anglija, laimėti karą beviltiška.
Hitleris patikėjo generolais ir nusprendė pasiglemžti Čekoslovakiją be karo – su Prancūzijos ir Anglijos pagalba.
1938 liepos 18 dieną Hitleris nusiuntė slaptą laišką Anglijos premjerui, kuriame rašė apie ilgalaikės taikos Europoje galimybę. Taika įmanoma, jei bus ištaisyta istorinė klaida – Sudetų kraštas bus perduotas Vokietijai. Hitleris žadėjo, kad laimėjus teisingumui jis jokių teritorinių pretenzijų niekam neturės – taika Europoje bus garantuota.
Liepos 19 dieną su Hitlerio laišku buvo supažindintas Prancūzijos premjeras. Londonas ir Paryžius pritarė Hitlerio siekiams – labai jau viliojo ilgalaikės taikos perspektyvos.
Kryžiuojama Čekoslovakija
Liepos 22 dieną Anglija informavo Čekoslovakiją apie Hitlerio pretenzijas į Sudetus ir patarė neprieštarauti – kas gali būti svarbiau už taiką Europoje, kurią garantuoja pats Hitleris! Tą pat dieną Berlyno įsakymu paskelbė pangermaniškąją deklaraciją, kurioje buvo rašoma, kad visi vokiečiai, kad ir kur jie gyventų, privalo paklusti tik vokiečių vyriausybei, Vokietijos įstatymams ir vokiško kraujo balsui. Taip buvo pradėta psichologinė ataka prieš Čekoslovakijos prezidentą E. Benešą, parlamentą ir vyriausybę.
Tuo pat metu Čekoslovakijos vadovybę spaudė Anglijos pasiuntinys Čekoslovakijoje, primygtinai įtikinėdamas, kad ginklu priešintis Hitleriui beprasmiška, o jei kiltų karas Europoje, už tai būtų atsakinga Čekoslovakija. Čekoslovakija tikėjosi pagalbos iš savo partnerės Prancūzijos, tačiau ji šiuo lemtingu metu pareiškė, kad nepajėgia vykdyti savo įsipareigojimų partnerei.
Į grėsmingą situaciją energingai reagavo V. Čerčilis. Straipsnyje „Krizė Europoje“ jis rašė: „Apie Čekoslovakiją ir okupuotuose Austrijos rajonuose koncentruojama vokiečių armija. Trūksta tik kokio nors kruvino incidento, kad Hitleris įsakytų armijai pulti“.
Tikintis stebuklo, rugsėjo 15 dieną Anglijos premjeras nuvyko pas Hitlerį asmeninio pokalbio. Po trijų valandų derybų nieko nepešęs Čemberlenas grįžo namo derinti Hitlerio reikalavimus su Paryžiumi ir Praha.
Tą pačią dieną reicho aviacijos maršalas Geringas pokalbyje su Anglijos pasiuntiniu Vokietijoje pareiškė, kad Vokietija nenumato ilgai derėtis dėl Sudetų. Pasiuntiniui jis išdidžiai pareiškė: „Jei Anglija pradės karą, viena aišku, kad iki jo pabaigos gyvų liks nedaug čekų, o ir iš Londono ne kažkas išliks“.
Rugsėjo 18 dieną Daladje ir Čemberlenas nutarė įžūliam jefreitoriui padovanoti svetimos valstybės dalį! Tai sužinojęs Čekoslovakijos pasiuntinys Paryžiuje korespondentams pasakė: „Manoji šalis nuteista, net neišklausius jos“.
Rugsėjo 20 dieną Čekoslovakijos vyriausybė pasiūlė konfliktą spręsti tarptautiniame arbitraže. Siūlymas supykdė Čemberleną, kuris pareiškė, kad jei Čekoslovakija spyriosis, Anglija nustos domėtis Čekoslovakijos likimu. Čemberleną palaikė ir Daladje.
Rugsėjo 21-osios antrą valandą Benešas penktą kartą per parą priėmė Prancūzijos ir Anglijos pasiuntinius, kurie pareiškė: „Jei nebus priimtas siūlomas planas, visas pasaulis pripažins, kad Čekoslovakija vienintelė kalta dėl galimo karo“.
Tą pačią dieną Čekoslovakijos vyriausybė kapituliavo – ultimatumą priėmė. Vakare kalbėdamas per radiją Čekoslovakijos propagandos ministras pasakė: „Neteiskime tų, kurie paliko mus katastrofos akivaizdoje, – juos nuteis istorija“. Tačiau įdomiausi dalykai dar buvo ateityje.
Fiureris diktuoja sąlygas
Rugsėjo 22 dieną Čemberlenas antrą kartą nuvyko pas Hitlerį informuoti jį apie priimtą sprendimą pritarti jo reikalavimams. Čia jo laukė siurprizas. Apstulbusiam senoliui – Čemberlenui buvo 70 metų – Hitleris išdidžiai pasakė: „Labai apgailestauju, tačiau dabar mūsų tai netenkina“. Hitleris pareikalavo, kad kartu būtų patenkintos Vokietijai draugiškų valstybių – Lenkijos ir Vengrijos – teritorinės pretenzijos Čekoslovakijai. Lenkija pretendavo į Tešyno sritį, Vengrija – į dalį Slovakijos ir Užkarpatės Ukrainą. Po pokalbio su Hitleriu Čemberlenas pajėgė korespondentams išstenėti: „Aš negaliu sakyti, kad padėtis beviltiška“.
Rugsėjo 23 dieną Vokietija pateikė memorandumą su visais savo reikalavimais Čekoslovakijai. Susipažinęs su memorandumu, V. Čerčilis korespondentams pareiškė: „Čekoslovakijos išdraskymas spaudžiant anglams ir prancūzams reiškia europinės demokratijos kapituliaciją prieš fašistinės Vokietijos karinę grėsmę. Ši kapituliacija – tai katastrofa, ji nepadeda stiprinti taikos ir Anglijos bei Prancūzijos saugumo. Atvirkščiai, ji neišvengiamai atves tas šalis prie to, kad jos bus bejėgės priešintis agresoriui“.
Rugsėjo 25 dieną Čekoslovakijos pasiuntinys Anglijoje įteikė Čemberlenui savo vyriausybės atsakymą į vokiečių memorandumą. Jame pasakyta: „Iš esmės tai ultimatumas, kuris įteikiamas nugalėtai šaliai. (…) Mums atimamas nacionalinės egzistencijos pagrindas. (…) Mūsų nacionalinė ir ekonominė nepriklausomybė automatiškai išnyksta priėmus pono Hitlerio planą“.
Informuodamas savo vyriausybę apie tai, kaip jį priėmė Čemberlenas, pasiuntinys rašė: „Tiesiog nelaimė, kad tas kvailas menkysta yra Anglijos premjeras. Bet aš tikiu, kad jis juo bus neilgai“.
Rugsėjo 26 dieną JAV prezidentas Ruzveltas kreipėsi į suinteresuotas šalis kviesdamas jas taikiai išspręsti konfliktą. Iš esmės jis pritarė Hitlerio pretenzijoms.
Rugsėjo 27 dieną Čemberlenas nusiuntė laišką Hitleriui, kuriame rašė, kad yra pasirengęs atvykti į Vokietiją su visomis suinteresuotomis šalimis – Anglija, Prancūzija, Vokietija, Italija ir Čekoslovakija – aptarti Sudetų krašto perdavimą Vokietijai. Tą pačią dieną Čemberlenas pakvietė B. Musolinį prisidėti prie konflikto sureguliavimo.
Rugsėjo 28 dieną Anglijos parlamentas entuziastingai pritarė Čemberleno pastangoms užtikrinti taiką Europoje.
Sąmokslas
1938 m. rugsėjo 29 dieną 12 val. 45 min. Miunchene darbą pradėjo konferencija, kurioje dalyvavo Anglijos premjeras N. Čemberlenas, Prancūzijos primininkas E. Daladje, Vokietijos kancleris A. Hitleris ir Italijos dučė B. Musolinis.
Derybos, tiksliau sakant, žaidimas į vienus vartus, baigėsi rugsėjo 30 dienos antrą valandą nakties. Buvo patenkinti visi Hitlerio reikalavimai. Čekoslovakija iki spalio 10 dienos įpareigota perduoti Vokietijai ne tik Sudetų sritį, bet ir su Austrija besiribojančius rajonus, kuriuose vokiečiai sudarė mažumą. Visa tose teritorijose buvusi karinė įranga atiteko Vokietijai. Sutartimi buvo numatyta patenkinti ir Lenkijos bei Vengrijos teritorines pretenzijas Čekoslovakijai. Kaip kompensaciją už valstybės išdraskymą sąmokslo dalyvės pasiūlė likusios Čekoslovakijos dalies teritorinio vientisumo išsaugojimui tarptautines garantijas.
Visa ta makabriška tragikomedija vyko Čekoslovakijos atstovams nedalyvaujant. Čekoslovakijos atstovas Vokietijoje ir jos užsienio reikalų ministerijos atstovas buvo pakviesti į Miuncheną. Jiems buvo „suteikta garbė“ laukti nuosprendžio už posėdžių salės durų!
Suokalbiui pavykus, reicho užsienio reikalų ministras Ribbentropas džiūgaudamas pareiškė: „Čemberlenas šiandien pasirašė mirties nuosprendį britų imperijai ir paliko mums teisę parinkti datą to nuosprendžio įvykdymui“. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios buvo likę 11 mėnesių.
Čemberlenas ir Daladje savo sostinėse buvo sutikti kaip didvyriai, sugebėję Europai užtikrinti ilgalaikę taiką.
Įžvalgusis V. Čerčilis spalio 5 dieną Anglijos parlamente sąmokslą įvertino taip: „Tikėtis, kad saugumą Europoje galima užtikrinti paaukojant mažą šalį vilkams sudraskyti, yra didžiausia iliuzija“. Vėliau, triuškindamas pragaištingą Čemberleno politiką, jis kalbėjo: „Mes esame Anglijos ir Prancūzijos didžiulės nelaimės liudininkai (…). Anglija turėjo rinktis tarp karo ir gėdos. Jos ministrai pasirinko gėdą, kad vėliau patirtų karą“. Čerčiliui likimas lėmė gelbėti Angliją ir laimėti karą.
1939 m. kovo 15 dieną vokiečių kariuomenė įsiveržė į likusią Čekoslovakijos dalį ir ją okupavo. Vokiečiai pasiglemžė visą aukščiausios klasės čekoslovakišką ginkluotę bei modernią ginklų pramonę. Trumparegiai ir bestuburiai Vakarai prarado 30 puikiai ginkluotų patikimo sąjungininko divizijų. Visa tai labai pravertė Hitleriui triuškinant Vakarus.
1939 m. kovo 22 dieną Hitleris pasiglemžė Klaipėdos kraštą. To „istorinio įvykio“ proga fiureris savo persona pagerbė Klaipėdą. Hitleriui reikalaujant, kitą dieną Rumunija sutiko savo ūkį – naftą, pramonę, žemės ūkį ir kt. atiduoti reicho interesams. Visą tą savivalę Hitleris vertino kaip „būtinas priemones siekiant taikos“. Europoje tai kvepėjo paraku.
1939 m. rugpjūčio 23 dieną pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas, užtikrinęs Vokietijai saugų užnugarį ir karui būtinų žaliavų tiekimą iš SSRS, baigė ilgą Hitlerio kelią į „visuotiną ilgalaikę taiką Europoje“ – po savaitės prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
