Č. Iškauskas. Kaip Hitlerio ir Stalino meilė baigėsi išdavyste

Draugystė gimė dar bolševikų laikais

Mes jau ne kartą rašėme, kad Maskva ir Berlynas nuo pat Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią 1933 m. buvo tarsi tie pragmatiški meilužiai, kurie meilę vienas kitam išpažįsta tik dėl abipusės naudos.

Garsus Amerikos istorikas Tomotis Snaideris (Tomothy Snyder) knygoje „Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“ (Bloodlands: Europe Between Hitler and Stalin) pastarajam suverčia didesnę atsakomybę už prieškario ir karo baisumus, vykdytus Lenkijoje, Baltarusijoje, vakarinėje Rusijos teritorijoje, Ukrainoje, Baltijos šalyse. 1933-1945 m. čia žuvo ar buvo nužudyta 17 mln. žmonių – taikų gyventojų ir karo belaisvių.

Savo interviu šveicarų laikraščiui „L‘Hebdo“ T. Snyderis šios tragedijos ištakas kildina iš nevykusios kolektyvizacijos, kuri Ukrainoje sukėlė baisų badą, išnaikinusį 3 mln. žmonių. Tuomet J. Stalinas įsakė uždaryti Ukrainos sienas su kaimyninėmis sovietinėmis respublikomis, kad žmonės nebėgtų kitur, izoliuoti holodomorui pasmerktus kaimus, negalinčius patiekti reikiamo grudų kiekio. Tai buvo kažkas panašaus į A. Hitlerio vykdytą holokaustą, rašo istorikas.

Prieš pusketvirtų metų DELFI rašėme, kad dar 1921 m. vokiečiai įkūrė slaptą draugiją „Sondergruppe R“ (sovietinis pavadinimas „Vogru“; Versalio sutartis apribojo tokio pobūdžio veiklą), kuri ėmėsi ieškoti ryšių su bolševikinės Rusijos vadovybe kariniam bendradarbiavimui. Draugijai vadovavo Kurtas von Schleicheris, kuris netrukus kartu su liaudies komisaru užsienio prekybai Leonidu Krasinu išsirūpino 75 mln. reichsmarkių vokiečių karinei pramonei plėsti ir karinio mokymo centrams Rusijoje kurti.

Bendradarbiavimas demonstruotas Vakarams

1925 m., kai Rusija kompanijai „Junkers“ suteikė negražinamą 140 mln. markių paskolą, pirmieji bombonešiai „Junkers G-23“ (sovietinis pavadinimas „Jug-1“) ėmė skraidyti virš rusų ir vokiečių žemių. Kariniai naikintuvai buvo gaminami Saratovo kombainų gamykloje, o pirmieji bendros gamybos povandeniniai laivai 1934 m. nuleidžiami prie Murmansko.

Tiesa, A. Hitleriui 1933 m. atėjus į valdžią, bendradarbiavimas sulėtėjo. Maskva negalėjo atsikratyti senos ideologinės nuostatos, kad fašizmas – pasaulio blogis ir grėsmė. 1937 m. jis buvo pavadintas didžiausiu SSRS priešu. Bet tai buvo daroma dėl akių. Prieš pat pasirašant Molotovo-Ribbentropo paktą, rugpjūčio 19 d. Berlyne buvo pasirašytas prekybos ir kreditavimo susitarimas, pagal kurį Vokietija Sovietų Sąjungai 7 metams suteikė 200 mln. markių kreditą tiekti reichui pašarus, medieną, platiną, mangano rūdą, medvilnę, fosfatus ir kt.

Po dviejų pakto dokumentų pasirašymo atėjo visiškas atšilimas. 1939 m. gruodžio 23 d. A. Hitleris pasveikino J. Staliną 60-mečio proga. Fiureris ir jo parankinis Josephas Geobbelsas puolė skaityti rusų klasikus. Maskva didžiavosi nacių propagandos ministro posakiu, kad „savo didingumu V. Leninas yra antras po Adolfo Hitlerio“. Dabar istorikai ironizuoja, kad visus juos vienijo nebent žydiškas kraujas, nes jo esą turėję abu.

Jau į Rytus artėjant karo kanonadai, rusai leido prie Murmansko dislokuoti 6 vokiečių karinio aprūpinimo laivus, vienas jų dalyvavo Norvegijos operacijoje (vadinamoji Vėzeriubungo arba Vėzerio operacija 1940 m. Danijai ir Norvegijai užimti; vok. Fall Weserübung). Sovietiniai ledlaužiai lydėjo vokiečių laivų vilkstines Šiaurės keliu per Beringo sąsiaurį. Atsidėkodami vokiečiai perdavė rusams naikintuvų He-100, po 5 naikintuvus Me-109Y ir Me-110C, kitų lėktuvų – bombonešių ir sraigtasparnių.

Pradėdama karą Vokietija stokojo prekių, žaliavų, grūdų, medvilnės, naftos produktų, mangano, asbesto ir t.t. Vokiečiai už tai pardavė variklių, plieno gaminių, įvairių mašinų. Tranzito per SSRS teritoriją į Vokietiją tarifai buvo sumažinti 50 proc. Transsibiro geležinkeliu į Vokietiją keliavo kaučiukas iš Japonijos, abi šalys keitėsi delegacijomis susipažinti su darbo organizavimu, įvairių pramonės šakų technologijomis. Iš viso 1940-1941 m. Vokietija iš Sovietų Sąjungos gavo 865 tūkst. tonų naftos, 14 tūkst. t vario, 1,4 mln. t grūdų ir t.t.

Kurčia J. Stalino diplomatija

Rusų istorikas profesorius Michailas Semiriaga 1992 m. išleistoje knygoje „Stalino diplomatijos paslaptys“ (Семиряга, Михаил Иванович, Тайны сталинской дипломатии 1939—1941) atidžiai išnagrinėjo prieškarinius SSRS ir Trečiojo reicho santykius ir padarė išvadą, kad J. Stalinas naiviai tikėjo išlošiąs laiko savo vakarinių sienų sustiprinimui ir įtikinsiąs A. Hitlerį susidoroti su Vakarais. Gi pastarasis dar 1938 m. gegužę vermachto vadovybei sakė: „Iš pradžių mes veiksime Rytų kryptimi, o paskui duodu tris ar ketverius metus, po kurių prasidės puolimas į Vakarus“.

Vokiečių karo istorikas Rolfas Dieteris Miuleris (Rolf Dieter Müller) 2011 m. Berlyne išleistoje knygoje „Priešas Rytuose. Slaptas Hitlerio karo su SSRS planas 1939 m.“ (Der Feind steht im Osten. Hitlers geheime Pläne für einen Krieg gegen die Sowjetunion) pastebi, kad fiureris kalbėjo ne apie Lenkiją ar Čekoslovakiją, o būtent apie Sovietų Sąjungą. Tai jis pakartojo likus keletui savaičių iki nepuolimo sutarties pasirašymo. Bet J. Stalinas to tarsi negirdėjo.

Netgi prieš pat įsiveržimą į SSRS, 1941 m. birželio 14 d., TASS‘as pareiškė, kad gandai apie artėjantį karą su Vokietija yra „nevykusiai sukurptos priešiškų abiejų šalių jėgų propagandos dalis, ir Vokietija neketina užpulti Sovietų Sąjungos“. Vėliau paaiškėjo, kad J. Stalinas neva norėjo patikrinti Berlyno reakciją į tokį pareiškimą, tačiau tai buvo nevykęs ėjimas.

Grįžkime į 1939-ųjų rudenį. Kurioziški santykiai tarp būsimų priešų klostėsi sąlyčio linijoje vakariniame SSRS pasienyje. Nors vokiečiai dar rugsėjo 1 d. buvo įžengę į Lenkiją ir per keletą savaičių nužygiavę iki rytinių jos pakraščių, J. Stalinas manė, kad su ja vis dar galima broliuotis ir gerti šampaną. Tai iliustruoja vermachto ir Raudonosios armijos paradas Breste (buv. Brest Litovske).

Sąlyčio taškas – lenkiškas Brestas

Pagal rugpjūčio 23 d. paktą ir po to pasirašytą Lenkijos demarkacinės linijos nustatymo protokolą, Brestas, jo apylinkės, Bresto tvirtovė (vadinamoji Citadelė, carinės Rusijos statyta XIX a. pirmoje pusėje, baigta 1842 m. balandžio 26 d.), kaip ir visa Vakarų Baltarusija bei Ukraina (Lietuva SSRS interesų zonai pereis pagal rugsėjo 28-osios susitarimą), turėjo atitekto sovietams. Vokiečiams atiteko Varšuvos generalinė gubernija.

Brestas į vermachto generolo Heinco Vilhelmo Guderiano (Heinz Wilhelm Guderian) (vieno iš reicho tankų kariuomenės kūrėjų, 1919 m. kartu su bermontininkais kariavusių „Geležinėje divizijoje“ Latvijoje jėgeriu) rankas pateko rugsėjo 14-ąją, o tvirtovė – po trijų dienų. Rugsėjo 17 d. į Vakarų Baltarusiją įžengė Raudonoji armija, kaip tuomet skelbė, siekianti „išvaduoti baltarusių ir ukrainiečių tautas iš lenkų šlėktų priespaudos“.

Atsargos papulkininkis Aleksandras Tatarenko 2006 m. išleistoje knygoje „Uždrausta atmintis: Vakarų Baltarusija dokumentuose ir faktuose, 1921-1954“ (Татаренко А., Недозволенная память. Западная Беларусь в документах и фактах, 1921-1954) aprašo sovietų žvėriškumus užimtose teritorijose. Vadinamoji „Rugsėjo kampanija“ nusinešė daugiau kaip 66 tūkstančių Lenkijos kariuomenės kareivių gyvybes, tarp jų – tūkstančių, kilusių iš „rytinių kresų“. „Šiandien galima kalbėti apie daugiau kaip 132 tūkstančius žmonių ir 30 tūkstančius iš jų – sušaudytų. Tiktai Baranovičių apskrityje nuo 1939 m. spalio iki 1940 metų birželio 29 dienos, pačiais kukliausiais vertinimais, represuota daugiau kaip 29 tūkstančiai gyventojų. Tuomet ir gimė baisus žodis – Katynė…“ – rašo A. Tatarenko.

Bendri paradai su alumi ir šampanu

Bresto perdavimo ceremonija rugsėjo 22 d. buvo surengta labai iškilmingai. Pasirašė perdavimo dokumentus, derybininkai miesto užeigoje išgėrė vokiško alaus, paskui centrine miesto gatve pražygiavo 19-asis motorizuotas vermachto korpusas, šalia – 29-oji sovietų tankų brigada. Skambant abiejų šalių valstybiniams himnams, vos 5 dienas kabėjusi nuleista Vokietijos ir pakelta SSRS vėliava. Greta vokiečių motociklininkų žlega tankai su penkiakampėmis žvaigždėmis. Orkestrai groja karinius maršus. Tribūnoje maloniai bendrauja abiejų šalių karininkai, prancūzų kalba šnekučiuojasi H. Guderianas ir rusų brigados vadas Semionas Krivošejinas. Skutamuoju skrydžiu pralekia dvi dešimtys karo lėktuvų. Po to – bendras banketas. Panašūs paradai vyko Gardine, Lvove, Pinske, Bialystoke (Balstogėje), kituose pasienio miestuose…

Istorikai primena, kad nedaug betrūko, kad Breste susitiktų ir J. Stalinas su A. Hitleriu. Spalio 5 d. sanitariniu vagonu į prieš savaitę pagaliau užimtą Varšuvą atvyko fiureris. Jis aplankė sužeistuosius, pasakė kalbą vermachto kariams, be užuolankų pareiškęs, kad jų laukia šlovingas kelias į Rytus. Portalas Istpravda.ru, talpinantis retas to meto nuotraukas, rašo, kad tokiais vizitais ir paradais visai Europai, pirmiausiai Prancūzijai ir Anglijai, norėta pademonstruoti galingą dviejų imperijų sąjungą, kuri perbraižys ne tik Lenkijos ar Lietuvos, bet ir viso pasaulio žemėlapį. Laikraštis „Novaja gazeta“ ironiškai rašė: vagis atnešė sukčiui supirkėjui nugvelbtą turtą…

Šis gėdingas sandoris truko dar beveik dvejus metus, kol A. Hitleris nutarė baigti žaidimą. 1941-ųjų birželio 22-osios rytą vermachtas perėjo Bugą ir, puikiai žinodamas visas Bresto apylinkes, Raudonosios armijos dislokacijos vietas, aviacijos pajėgumus (sovietai rengė vokiečių lakūnus), apsiautė didvyriškai besigynusią Bresto tvirtovę ir nužygiavo toliau. Laikraštis apibendrina, kad vokiečiai nepasiekė Maskvos tik todėl, kad sovietų kariai ant savęs prisiėmė visą naštą klaidų, kurias padarė nevykėliai sovietiniai vadovai. Tai akivaizdus priekaištas J. Stalinui.

Būtent tiems kariams yra skirta Pergalės šventė. Tai juos reikia pagerbti gegužės 9-ąją, o ne J. Staliną ir jo generolus, meiliai burkavusius su būsimu priešu tą 1939-ųjų rugsėjį ir visą prieškarį. Kitas klausimas: ar šiais laikais demonstruojamas dviejų stovyklų susipriešinimas nėra panašių santykių priedanga? Kas vyksta šio „tyliojo karo“ užkulisiuose?