2026 balandžio 10 d. Seime pirmą kartą parodyti 1931 m. kasinėjimų vaizdai ir dokumentai, leidžiantys teigti, kad Vytauto Didžiojo palaikai galėjo būti ne tik rasti, bet ir sąmoningai nuslėpti dėl to meto politinių aplinkybių.
Kartu paskelbta ir dar viena itin svarbi žinia – esama duomenų, leidžiančių gana tiksliai nurodyti vietą Vilniaus katedros požemiuose, kur šių palaikų reikėtų ieškoti.
„Jei tai jis – jis žiūri į mus iš nuotraukos.“ Tokia mintis nuskambėjo šiandien Lietuvos Respublikos Seime, kur Seimo Istorinės atminties komisijos pirmininko Dariaus Jakavičiaus surengtoje spaudos konferencijoje pristatyti duomenys, galintys iš esmės pakeisti Lietuvos istorijos suvokimą.
Parodytos iki šiol nematytos 1931 metų nuotraukos
Spaudos konferencijoje, kurioje dalyvavo istorikai prof. Alvydas Nikžentaitis, prof. Alfredas Bumblauskas, archeologas dr. Gintautas Rackevičius, Violeta Rutkauskienė ir restauratorius, Lietuvos valdovų insignijų atradėjas Saulius Poderis, buvo pristatyta sensacinga medžiaga – Gdansko archyvuose neseniai rastos 1931 m. Vilniaus katedros kasinėjimų nuotraukos.
Jose užfiksuoti kelių valdovų palaikai, rasti Katedros požemiuose. Tarp jų – ir tie, kurie, kaip teigia konferencijos dalyviai, gali būti siejami su Vytautu Didžiuoju.
Tai – pirmas kartas, kai ši prielaida grindžiama ne vien spėjimais ar aiškinimais, o konkrečia vaizdine medžiaga.
Sena hipotezė įgauna įrodymų
Restauratorius Saulius Poderis dar prieš daugiau nei dešimtmetį kėlė mintį, kad 1931 m. tyrimų metu galėjo būti aptikti Vytauto palaikai, tačiau iki šiol ši prielaida buvo vertinama labai atsargiai.
Dabar, parodžius archyvines nuotraukas ir dalinę tyrimų medžiagą, ši versija įgauna naują svorį.
Pasak konferencijos dalyvių, 1931 metais Vilniaus katedros požemiuose buvo rasti keturi konkretūs valdovų palaikai. Apie 3 jų buvo oficialiai paskelbta. Tačiau kiti rasti palaikai liko neįvardyti. Manoma, kad tarp šių neįvardytų palaikų buvo ir Vytautauto Didžiojo palaikai – bet šis radinys galėjo būti sąmoningai nutylėtas.
Galimas politinis nutylėjimas
Konferencijoje iškelta ir aiški prielaida – radinys galėjo būti nuslėptas dėl to meto politinės padėties.
1931 metais Vilnius buvo okupuotas Lenkijos. Tokiomis aplinkybėmis Vytauto Didžiojo palaikų atradimas būtų turėjęs didžiulę simbolinę reikšmę Lietuvos valstybingumui.
Todėl, kaip spėjama, sprendimas apie tokį radinį galėjo būti sąmoningai nutylėtas o duomenys nepaskelbti.
Žinoma vieta Katedros požemiuose
Konferencijoje nuskambėjo ir dar viena itin svarbi žinia – restauratorius Saulius Poderis teigė žinantis, kur Vilniaus katedros požemiuose reikėtų ieškoti šių palaikų.
Pasak jo, tai nėra atsitiktinis spėjimas. Ši vieta siejama su gana tiksliai apibrėžta požemių zona, nustatyta remiantis 1931 metų kasinėjimų medžiaga, nuotraukomis ir jų analize.
Tai reiškia, kad kalbama ne tik apie bendrą prielaidą, bet apie konkrečią tyrimų kryptį.
Vis dėlto pabrėžta, kad galutinį atsakymą gali duoti tik kryptingi archeologiniai tyrimai ir DNR analizė.
Pradedamas naujas tyrimų etapas
Spaudos konferencijoje paskelbta, kad jau sudaryta darbo grupė iš Vilniaus universiteto, Lietuvos istorijos instituto ir kitų įstaigų atstovų.
Numatyta:
- atlikti DNR tyrimus, lyginant galimus palaikus su Vytauto giminaičių palaidojimais Kijeve,
- tęsti tyrimus Vilniaus katedros požemiuose,
- pasitelkti naujausias technologijas palaikų tapatybei nustatyti.
Taip pat paskelbta, kad šiems tyrimams bus numatytas valstybės finansavimas.
Iki 2030-ųjų siekiama atsakymo
Konferencijoje įvardytas aiškus tikslas – iki 2030 metų nustatyti Vytauto Didžiojo palaikų buvimo vietą.
Tačiau pabrėžta, kad tam būtina:
- nuosekli valstybės parama,
- mokslinių įstaigų bendradarbiavimas,
- konstruktyvus Vilniaus kurijos įsitraukimas.
Istorinis lūžis – ar dar viena neišsipildžiusi viltis?
Vytauto Didžiojo palaikų paieškos jau kelis šimtmečius išlieka viena didžiausių Lietuvos istorijos mįslių.
Tačiau šiandien pirmą kartą parodyti konkretūs archyviniai vaizdai, įvardyta aiški kryptis ir net įvardinta, kad yra žinoma galima palaikų buvimo vieta.
Jei šie duomenys pasitvirtins, tai bus ne tik mokslinis atradimas. Tai bus vienu svarbiausiu istorinio teisingumo atkūrimu Lietuvos istorijoje.
Skaitykite Alkas.lt paskelbtus kitus Sauliaus Poderio straipsnius apie Vytauto Didžiojo palaikų paiešką:
Tikriausiai iskas buvo nuslėpta iš Lenkijos pusės, gal dabar prezidentas Nausėda paklaus Navrockio, kas knkrčiai tai padarė: ar politikai ar dvasiškiai. Pažiūrėsim ar išdrįs paklausti
J.E.dabartinis Lietuvos Prezidentas yra per daug prolenkiškas,tad labai maža galimybė ,kad pasiteiraus Lenkijos aukščiausių politinių vadovų dėl Vytauto Didžiojo palaikų nuslėpimo. Pagarba restauratoriui S.Poderiui.
Dauguma valdininkų ir bažnyčia – kolaborantai. Viską darys, kad neleistų. Net už konferencijos dalyvių nugarų – ne Lietuvos vėliava.
Vytautas nėra joks Lenkijos karaliaus palikuonis, regis, kad ir nebuvo karaliaus pasodintas Vilniuje kaip Vyriausiasis Lietuvos kunigaikštis. Taigi teisė būti garbingai palaidotam Katedroje jam kaip ir nepriklausė. Tad gal nuo istorijos dalykų išsiaiškinimo ir derėtų pradėti.
Bet Žalgiry bendrai Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei vadovavo ?
Taip, tai lenkai…
Sensacija Vilniaus Katedroje: Vytauto palaikai jau seniai rasti, bet nuslėpti? • TV3 žinios
− youtube.com/watch?v=Guf3kf6vAv4
(nuo 06:05 min.)
> +++
Žalgirio mūšio laiku – 1410 metais Lietuvos kariuomenė jau buvo Lenkijos karaliaus Jogailos rankose. Jis kaip karalius, o ne jam tarnavęs Vytautas, buvo į Žalgirio mūšį žygiavusios Lenkijos karalystės kariuomenės vadas. Istorijoje yra aiškinama, kad Žalgirio mūšio metu Vytautas su Lietuvos kariuomenės atliko bėgimo iš mūšio manevrą, kuris lėmė Lenkijos pergalę Žalgiryje. Tačiau akivaizdu, kad Žalgiryje buvo kautasi ne tik prieš Ordiną, bet netiesiogiai ir prieš dar galutinai lenkiškojo Jogailos nepalaužtą Lietuvą. Būtent dėl Lenkijos baiminimosi Lietuvos sustiprėjimo po Žalgirio Vytautas negavo savo tėvonijos ir Klaipėdos, ją Jogaila Melno taikos sutartimi paliko Ordinui.
Tai kaip ir toks yra tas Vytauto ‘vadovavimas’ Žalgiryje ‘Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei’ ir iš jo ‚nauda‘ Lietuvai .
Jungtinės kariuomenės vadas buvo Vytautas. Nauda ta, kad ordinas atsisakė pretenzijų Lietuvai ir Žemaitijai. Be to, sudarė sąlygas Vytautą karūnuoti ir Lietuvai grąžinti karalystės vardą. Gal būt mes pervertinam tuometines lietuvių jėgas. Ypač kai dabar nepajėgiam net demokratijoj išsirinkti padorios savo valdžios.
Lietuvai grąžinti karalystės vardą???Lietuva karalyste buvo trumpai prie Mindaugo. Visą kitą laiką, iki Krėvos unijos, ji buvo aukštesnio rango valstybe, nei karalystė.
Galėjom gąžinti tik tai, ką galėjom.
grąžinti gali tai, ką turėjai. Karalystės iš esmės neturėjome. Tai negalėjome jos susigrąžinti. O susigrąžinti tos auštesnio rango nei karalystė valstybės, kurią turėjome, irgi nebegalėjome po to, kai krikštijomis katalikiškai.
,,Lietuva karalyste buvo trumpai prie Mindaugo.” Taigi, buvo. Tuo labiau, kad kitu metu buvo auk6tesnio rango. Tai kodėl negalėjo tapti bent jau karalyste ?
Po to, kailietuviškasis valdantysis elitas krikštijosi katalikiškai, karalystė ilgai neišgyventų, nes didžioji dalis rusėniškų stačiatikiškų žemių linktų link Maskvos.
Mindaugo Lietuvoje etnoniai lietuviai sudarė daugumą, krikštijus juos katalikiškai, katalikai būtų sudarę daugumą, tad tokia karalystė būtų stabilesnė. Nors plėtra į rusėniškas stačiatikiškas žemes būtų labai apsunkinta. Vytauto LDK padėtis jau buvo visai kitokia. Katalikiškas lietuviškasis elitas jautėsi labai nesaugus būdamas mažuma, tad jo šliejomasis prie lenkų ir lenkėjimas buvo neišvengiami.
“jis žiūri” ar mes žiūrim, –
į ..
visgi ant kaulų ir kraujo Tautos žmonių suręstoje LTSR AT būdoje
vis tūnant – lyg pragare.
Nelaimė – šios LTSR AT įstaigos (buv.) mūre tūnant vis Pirmininkams
(pan. į Skvernelio… dab.)
kaip ir LKP CK dar baisesniame bolševikyno-stribyno štabe (buv. kad ir) tūnant Premjerams
(ar Premjeroms).
Kaulų atsakas iš milijonų metų mūsų įsikūnijimo žemėje “evoliucijos”
(ir dešimčių tūkstančių metų “įsikalbinimo” lietuviškai RAIDOS) neša
atviru skausmu, nuo kiekvieno kaulo Žinią, –
kraustykitės – statykitės SAU SAVUS
(nes už mus KITI IŠ KITUR, tuoj ne vežios maistą ir pan.
o tuoj perims ir vartos “nelietuviškai valgant” lietuvišką, su ironija,
ne tik Maistą)
– Seimo, Vyriausybės, Prezidento, o gal ir Karaliaus ar Karalienės rūmus.
Juk pagrečiui prieš kelis mėn. surasta erdvės, – jų tūnanti nuo 1410 m. Pergalės žygio
iš Trakų vieta, – apleista, pamiršta kaip šie Kaulai.
Atstatyt ikivytautinę Tvirtovę Trakų, – tai jau ne bolševikino reikalas (kaip mažutę tos Tvirtovės
vilą saloje LKP-iniai gebėję atmūryti, po velnių, – mūsų dėka tai: gyvai atmūryta, – įspūdingai),
o visos Karalystė mūsų – iki 1795 m. – palikuonių reikalas. Kiekvieno!
Ginčams ne metas, kas kaip kodėl ir “į kur” ŽIŪRI.
Teks pradėt atstatymus, nuo 1755-1990 m. griūties, sąmonėj, kūne, net šnektovėje, – lyg šventovėje.
> +++
Pačiam karaliui Jogailai dalyvaujant žygyje, formaliai jis negalėjo nebūti kariuomenės vadu. Vytautas, kaip galima spręsti iš lietuvių mūšio metu atlikto bėgimo iš mūšio manevro, galėjo komanduoti Lietuvos kariuomenei pačiame mūšyje. Kad Vytautas politikoje buvo tik lenkiško Jogailos klapčiukas – bylotų ir tas istoriografų minimas faktas, kad jo tikslas buvo paiimti Marienburgo pilį, tačiau Jogaila su lenkų didikais buvo prieš tai. Kaip išaiškėjo iš Melno taikos sutarties jie turėjo kitus tikslus – tradicinius mozūriškus, t.y. išlaikyti Ordiną, kaip vasalinę karinę jėgą, kad reikalui esant Ordinas padėtų tramdyti karine jėga nuo karalystės atsiskirti siekiančią Jogailos prie jos prisišlietą Lietuvą. Dėl Ordino tokie Lenkijos tikslai atsiskleidė Melno taikos sutartyje. Tai gal, sakau, nesipūstume patys sau lenkiškų istorijos arabų…
Ir veikiau čia ne savo jėgas pervertiname, o nematome visoje istorijoje Vytauto lenkiškumo arba to senoviško – prakeiktu pavadinto lietuvių nuolankumo šiuo atveju lenkišku atžvilgiu.
Akivaizdu, kad Vytauto karūnavimasis Lietuvos karaliumi yra Lenkijos karalystės ardymas. Tad jis negalėjo nesuprasti, kad tai gali būti pasiekama tik karine jėga. Bet ją, matyt, besirandančią, kad nekeltų grėsmių karalystės suirimui, lenkiškasis Jogaila su lenkų ponais nusprendžia panaudoti Lenkijos tikslams Žalgirio mūšyje. Žodžiu, vienu šūviu šauti du zuikiai. Tad Lietuvos kariuomenės dalyvavimo Žalgiryje kitaip, kaip eiline Vytauto gyvenimo žioplyste arba lenkyste, nepavadinsi.
Tai tik tavo interpretacija. Manau, klaidinga.
Vienaip ar kitaip, 1.410 m. Žalgirio mūšio metu planetoj gyveno vos 425 mln. gyventojų (Pasaulio atlasas, Kingfisher Publications, 2003, vertimas “Aktėja”, Vilnius), o šiandien planetoje turim 9 mlrd. žmonių. Išvada: praeitus įvykius galim vartyti kaip norim, tačiau dabar, besimokant iš praeities klaidų, į Pasaulį reikia žvelgti naujai. Kviečiu visus taip ir daryti kartu su knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” pirmame puslapyje draomu užrašu, kad “Tęskim tautos istoriją savimi”. Prosit!
P. S. Juk, savimi savo tautos istoriją tęsiame, argi ne?
P. P. S.
Tautiečiai, įsigiję knygą pristatymo metu, nustemba: nedidukė, tačiau kišenėlėje turinti vizitinės kortelės dydžio e-formatą su USB raktu (išplėstinis knygos variantas), ji sudaro 283 puslapių knygą. O ten palikta 1,5 GB talpos vieta, pavyzdžiui, klasiokų vinjetės su visomis pabaigtuvių vakaro nuotraukomis permetimui, turistinių kelionių, kur būta, vaizdais, kolegijų arba universitetinio gyvenimo vaizdams, vestuvinėms ir disertacijų gynimo, taip pat dalyvavimo politiniame šalies gyvenime nuotraukoms ir t. t. Net muzikiniams ar aktoriniams gyvenimo vaizdams ši rezervinė 1,5 GB talpa yra tinkama. Labai tuo džiaugiasi ir užsienio lietuvių bendruomenės, šeštadienines mokyklėles, įvairius susibūrimus filmukais ir fotografijomis į šį rezervą talpindamos. Betgi, yra to pačio formato net 16 GB dydžio talpos, kurias antro knygos viršelio vidaus pusėje nekeičiant pačios knygos išvaizdos papildomai įdėti galima: taip šią knygą, kur bebūtumėm ir ką bedarytumėm, tęsiant tautos istoriją savimi galima perduot iš vienos kartos į kitą kartos į amžiams. Žodžiu, reikia pradėt mūsų darbų pasauliui nuveikimo liudijimą nuo knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla/2023) įsigijimo per firmą Lietuvoje “Patogu pirkti.lt”, kur, kartu su pristatymu į artimiausią paštomatą, ji kainuoja 25 Eu.
> +++
Manyti, kad klaidinga galima, bet tai yra tik manančiam, o ne apskritai.
Po Perkūnėliais! Ne sau, o JUMS, lietuviai, knygą “Istorija pareinant į Lietuvą” parašiau tam, kad per savą istoriją e-formato prieduose tęstumėt mūsų tautos gyvenimą savimi Kaune, Vilniuje, Klaipėdoj, Varšuvoj, Šiauliuose, Kijeve, Maskvoj, Romoje, Vašingtone, Otavoj, pas žydus Izraelyje, Egipte, Brazilijoj, Čikagoj ir t. t. lotyniškai, angliškai, itališkai ar bet kokia kitokia kalba netgi ir kosmose būdami. Dėkoju.
Betgi knygos priede visgi derėtų pažymėti, kad lenkiškasis karalius Jogaila Vytauto šautuvu Žalgiryje vienu šūviu šovė du zuikius, iš kurių vienas buvo Lietuva…
>Kažin
Galiu taip padaryti, bet knygą tik vieną turiu sau skirtą. Jūs pats, įsigijęs, priede galėtumėte tai įrašyti, kad, perdavus knygą sūnui ar dukteriai, galėtų tai paskaityti. O, kai perduos knygą jie vėl savo sūnui ar dukteriai, pastabas savo ar, netgi, darbus tautos kultūrai paskirtus taip pat e-formate galės jie įrašyti. Sėkmės.
Nesutinku su ‘Rimgaudu D’.
Beje, Mindaugas krikštijosi irgi katalikiškai kaip buvo krikštyta ir Lenkija tik pasiekė, kad Lietuvos krikštytoju būtų ne Lenkija, o pats Vatikanas. Tokiu atveju Lietuvos krikštas buvo vykdytas per Rygos vyskupą ir Livoniją. Tačiau Lenkija nerimo ir siekė nors savo vyskupą Vitą įkišti Lietuvai, bet Mindaugas atsikratė Lenkijos ir šiuo atveju. Pasiekė, kad popiežiaus parėdymu, Lietuvos vyskupu tapo paskirtas Kristijonas iš Prūsijos.
Jeigu Lietuvos krikštytoja būtų buvusi Lenkija, tai, jai pakrikštijus, Lietuva pagal bažnytinę teisę iškart būtų tapusi Lenkija, kaip tai įvyko Jogailai su Vytautu pakrikštijus Lietuvą. Taigi europiškoji Lietuvos karalystė yra Mindaugo valdymo rezultatas.
Lenkija dėl tokio jos politikos Lietuvos atžvilgiu nepasisekimo, suprantama negalėjo sau dovanoti. Tad ne kas kita, o jos (mozūrų) atitinkami veiksmai ir lemė Mindaugo sukurtos Lietuvos karalystės ‘nestabilumą’. Pagrindinė karalystės merdėjimo priežastis buvo tai, kad kartu su Mindaugu pavyko nužudyti ir jo sūnus buvusius sosto paveldėtojus bei kad Lietuvoje iki Jogailos taip ir neatsirado valdovo, kuris krikštytųsi ir taptų tinkamu atsisėsti į be karaliaus likusį krikščioniškos Lietuvos karalystės sostą. Sprendžiant iš Treniotos veiksmų galima manyti, kad jis galėjęs būti Lietuvos karališkosios priešlenkinės politikos tęsėju, todėl ir jo greitas nužudymas galėtų būti Mindaugo žudynių tęsinys.
Tai kame nesutinki? Iš to, ką parašei, nematau prieštaravimo.
O kaipgi, – pačiam negerai, kad Mindaugas ne ,lenkiškai’ krikštijosi…
Nuslėpti???!!! Kuo teikia būti, kad taip padarytum!
Lenkų šovinistu.