A. Andriušaitis. Knyga skirta visiems Lenkijos draugams

Leidykla „Artūras Andriušaitis ir partneriai“  lietuvių kalba išleido 1928 m. Paryžiuje pasirodžiusią žymaus prancūzų istoriko ir tarptautinės politikos tyrėjo, pripažinto to meto Centrinės ir Rytų Europos reikalų žinovo, Lilio universiteto profesoriaus Renė Martelio (René Martel) (1893-1972) knygą atskleidžiančią tikrąjį, nepridengtą diplomatinio etiketo, Vakarų to meto požiūrį į Lenkiją, jos istoriją, visuomeninę ir ekonominę raidą.

René Martel. Lenkija ir mes. Legenda ir istorija. Chimeros ir realybė. – Vilnius: Artūras Andriušaitis ir partneriai, 2013. – 191 p. – ISBN 9786099534817. Iš prancūzų kalbos vertė Virginijus Baranauskas.

Knygoje Tarpukario Lenkija parodoma kaip naujasis tautų kalėjimas, anachronizmas, priešingas po I Pasaulinio karo šiame regione sklandžiusiai tautų išsivadavimo dvasiai, paneigiami XX a. antrajame-trečiajame dešimtmečiuose Prancūzijoje gyvavę mitai apie Lenkiją kaip patikimą sąjungininkę Rytuose.

R.Martelio prognozės dėl Lenkijos visiškai pasitvirtino jau netolimoje ateityje.
Ši knyga – puikus tarpukario realijų regione šaltinis, padedantis geriau suprasti ir šiandieninės Lenkijos valstybės veiksmus.

Skelbiame leidėjo Artūro Andriušaičio pratarmę šios knygos lietuviškam leidimui.

Pratarmė lietuviškam leidimui

Ši knyga lietuviškai išeina prabėgus 85 metams nuo jos pirmojo pasirodymo prancūzų kalba Paryžiuje 1928 m. Jos autorius – žymus prancūzų istorikas ir tarptautinės politikos tyrėjas, pripažintas to meto Centrinės ir Rytų Europos reikalų žinovas, daugelio publikacijų šia tematika autorius, Lilio universiteto profesorius Renė Martelis (René Martel) (1893- 1972).

Šiuo veikalu profesorius Martelis tarsi pradeda savo knygų apie Lenkiją seriją. Kodėl Lenkiją? Tarpukario „didžioji“ Lenkija buvo sukurta tik Prancūzijos dėka. Tai buvo padaryta kitų laisvės troškusių tautų sąskaita, pasmerkiant jas okupacijos kančioms. XX a. antrojo dešimtmečio pabaigoje – trečiojo pradžioje Prancūzijoje vyravo nuomonė, kad reikia sukurti „didelę“ bei  „galingą“ Lenkiją kaip atsvarą vokiečiams ir sovietams. Apie lenkų kariuomenę net kalbėta, jog tai „kita prancūzų kariuomenė prie Vyslos“. O, anot lenkų, kad Lenkija būtų pajėgi atlikti tokį vaidmenį, būtina ją „atkurti“ buvusios Abiejų Tautų Respublikos ribose, t. y. užgrobiant kitų tautų žemes. Su Prancūzijos pagalba tai ir buvo daroma, nors užmojus pavyko įgyvendinti tik dalinai.

Tačiau jau netrukus prancūzai atsitokėjo, pamatę, jog sukūrė, anot Autoriaus, naująjį tautų kalėjimą, baidyklę molinėmis kojomis. Buvo suvokta, jog tokia Lenkija yra nepaprastai silpna, kad tai nestabilumo ir labai pavojingų konfliktų židinys Europoje. „Didžioji“ Lenkija buvo viduramžių anachronizmas išsivadavusių tautų žemyne. R.Martelis ir paneigia daugybę, jo žodžiais tariant, mistinių mitų apie Lenkiją, sklandžiusių Prancūzijoje. Knygoje Autorius apžvelgia prancūzų-lenkų santykius nuo XVIII a. iki XX a. trečiojo dešimtmečio. Tai nepaprastai intriguojanti ir įdomi medžiaga, atskleidžianti tikrąjį Lenkijos veidą. Mums ypatingai įdomi lenkų veikla I Pasaulinio karo metais, nepriklausomų valstybių atkūrimo priešaušryje. Atsiskleidžia nežaboto lenkų bendradarbiavimo su Centrinėmis valstybėmis, pirmiausia Vokietija ir Austrija-Vengrija, vaizdas. Tai ypatingai svarbu paaiškinant 1916 m. Lietuvoje vokiečių surengto gyventojų surašymo suklastojimo aplinkybes. Centrinės imperijos irgi norėjo sukurti „didžiąją“ Lenkiją kaip užtvarą Rusijai ir to siekdamos tenkino lenkų šovinistų norus. Taip, tenkinant lenkų imperialistų užgaidas, buvo suklastoti 1916 m. surašymo duomenys buvusioje Vilniaus gubernijoje, iš neužsirašiusių lenkais atimant maisto korteles, kas to meto sąlygomis beveik prilygo mirčiai badu.¹ Pasikeitus karo sėkmei lenkai tuojau pat persimetė Santarvės pusėn. Tada atsirado generolo Halerio (Haller) kariuomenė Prancūzijoje, kuri, apginkluota prancūzų, anot Autoriaus, „netrukus parodys narsą kautynėse su jaunos ukrainiečių tautos […] daliniais.“

Labai vaizdžiai Autorius atskleidžia lenkų klastingumą. Patys uoliai kolaboravę su vokiečiais, kovoję Santarvės priešų pusėje, vėliau ėmė kaltinti kitas tautas buvus „vokiečių ir sovietų statytiniais“. „Kovą prieš bolševizmą“ jie naudojo kaip priedangą savo plėšriems imperialistiniams planams įgyvendinti. Knygoje parodyta, kaip ciniškai buvo šmeižiama lietuvių ir ukrainiečių kova už nepriklausomybę, siekiant ją sukompromituoti Santarvės akyse, naudojami klasta, melas, intrigos savo grobuoniškiems tikslams pasiekti.

R.Martelis neslepia simpatijų lietuvių, ukrainiečių ir baltarusių tautoms. Vaizdžiai, pagrindžiant dokumentais parodytas šių tautų kančios kelias lenkų okupacijoje – naujajame tautų kalėjime. Nušviestas ir Lenkijos teroras prieš vokiečius bei žydus.

Iki II Pasaulinio karo pradžios Prancūzija jau buvo visiškai nusivylusi Lenkija. Pacituokime Lietuvos pasiuntinio (įgaliotojo ministro) Paryžiuje Petro Klimo žodžius: „Paskutinių metų Lenkijos politika įerzino prancūzus iki aukščiausio laipsnio. Formaliai jie išlaikė seną draugystės sąjungą, bet lenkų flirtas su Hitleriu, Tešyno aneksija ir prancūzų kapitalų eksproprijacija tą sąjungą pavertė pasityčiojimu. Patys lenkai, dabar jų draugų užpulti, kreipėsi pagalbos į anglus. Niekas Prancūzijoje neturėjo noro gelbėti tuos félons (išdavikus (pranc.)). […] Prancūzai, neturėdami jokių teritorinių pretenzijų Vokietijai, skelbti karą iš pradžių tik Lenkijai apginti neturėjo jokio noro. Mobilizacija praėjo liūdesio atmosferoj.“² Visos R.Martelio prognozės pasitvirtino.

Gali susidaryti įspūdis, jog Autorius gana palankiai atsiliepia apie Sovietų Sąjungą ir jos okupuotą Ukrainos dalį (Sovietų Ukrainą). Nereikėtų to suprasti klaidingai. Knyga buvo rašoma palyginti „švelniu“ NEP’o (Naujoji ekonominė politika) laikotarpiu. R.Martelis negalėjo žinoti apie siaubingus stalininės industrializacijos, kolektyvizacijos ir dirbtinai sukelto bado (Holodomoro) (Голодомор (ukr.)), įvykusių vėliau, padarinius. Į SSRS Autorius žiūri kaip į amorfinį, užsisklendusį utopiniame socialiniame eksperimente, išoriniam pasauliui nepavojingą junginį. Toks požiūris į to meto Sovietų Sąjungą buvo vyraujantis Vakaruose iki makabriškų J. Stalino (И. Сталин) „reformų“ pradžios 1928- 1929 m. R. Martelis niekur negiria sovietinės sistemos ar komunistinės ideologijos. Jis nėra joks marksistas (kuo jį, be abejo, puolė kaltinti lenkai) – tai pripažino patys sovietai savo šios knygos recenzijose.³ Sovietinė Ukraina knygoje blankiai iškyla tik kaip fonas plėšriam Lenkijos imperializmui, „kovos su bolševizmu“ priedangoje grobusiam kitų tautų žemes, pavaizduoti. Autorius kritiškai vertina Ukrainos Liaudies Respubliką, bet tik todėl, jog jos vadovas Simonas Petliūra (Симон Петлюра) atidavinėjo savo tautos žemes Lenkijai ir kad nebuvo sugebėta sukurti veiksmingos valstybinės organizacijos, pajėgios pasipriešinti tiek sovietų, tiek lenkų ekspansijai. Vienok skaitant teiginius apie sovietų okupuotas Ukrainos ir Baltarusijos dalis neapleidžia kitas jausmas: atrodo, R. Martelis sąmoningai vengė pakenkti Rytų Europos tautų, atsidūrusių už „geležinės uždangos“, tautiniams ir nepriklausomybiniams judėjimams (Stalinas vis  tiek netrukus įvykdė siaubingas represijas prieš baltarusių inteligentiją ir visą ukrainiečių tautą). Padėtį šiame regione jis žinojo puikiai. Autoriaus tikrieji jausmai visa jėga prasiveržia knygos gale, kai jis pranašiškai pareiškia, jog susikurs nepriklausomos Ukrainos ir Baltarusijos valstybės, o Lietuva atgaus okupuotas savo etnines žemes.

Po 85 metų R. Martelio veikalai nepraranda savo aktualumo. Ypač dabar, kai Lenkijoje vėl kelia galvą šovinizmas ir revanšizmas, o Lietuvoje yra žmonių, iš naivumo, bet dažniausiai dėl žinių stokos pasiruošusių lenkiškajam imperializmui plačiai atkelti vartus į mūsų šalį.

Knyga ypač svarbi dar vienu aspektu – ji atskleidžia tikrąjį, nepridengtą diplomatinio etiketo, Vakarų požiūrį į Lenkiją, jos istoriją, visuomeninę ir ekonominę raidą. Šio požiūrio žinojimas, manau, labai praverstų tiems naivuoliams Lietuvoje, kurie norėtų tapatintis su Lenkija, megzti su ja kažkokius „ypatingus“ santykius.

Baigsime neblėstančiais Autoriaus žodžiais iš jo pranašiškos knygos įvado: Šis veikalas skiriamas visiems Lenkijos draugams.

Išnašos:

¹ Viktoras Jencius-Butautas, 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas, Vilnius, 2011, p. 176-180.
² Petras Klimas, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, Vilnius, 1991, p. 156-157.
³ René Martel, France et la Pologne, Paris, 1931, p. I-II.