Č. Iškauskas. Ar Karaliaučiaus prisijungimo idėja galutinai mirusi?

Skandalinga prieš kokį dešimtmetį nuskambėjusi tuometinio Rusijos Dūmos deputato, iš Latvijos kilusio rusų šovinisto Viktoro Alksnio frazė, kad Kaliningrado sritis tai – „iskonno russkije ziemli“ („nuo seno rusų žemės“), iki šiol skamba kaip pasityčiojimas iš istorijos ir Baltijos šalių ir kaip tam tikra provokacija, kuri dabar, Rusijai inkorporavus Krymą, sutviska naujomis spalvomis. Beje, 64-rių sulaukęs V. Alksnis, dar neseniai per visą žiniasklaidą dejavęs, kad Rusija praranda šį anklavą, dabar yra nedidelės Maskvos srities Tučkovo gyvenvietės tarybos pirmininkas, bet ir čia garsėja savo skandalingais pasisakymais, rietenomis, konfliktais.

Seilė varvėjo, burnoj neturėjo…

Europa šį Baltijos regioną turi pagrindo vadinti Karaliaučiaus kraštu, ilgus šimtmečius priklausiusiu Prūsijai ir Vokietijos imperijai. Istorikai spėja, kad iki XIII a. 8 dešimtmečio dalį Prūsijos (Prūsos) kontroliavo Lietuvos valdovai. Iš 1243 m. Prūsijos vyskupijų ribų nustatymo akto matyti, kad tuo metu Lietuvai (kartu su Sūduva) priklausė ir visa Galinda. Kuršiams giminingų skalvių gyventą Nemuno žemupio sritį vakariniai lietuviai (senlietuviai) pradėjo kolonizuoti greičiausiai jau VII–VIII a., o Nadruva Lietuvos valdžion pateko apie 1243 m. Sakoma, kad XV a., po Žalgirio mūšio, pretenzijas į Prūsą, pasak istorijos šaltinių, reiškė ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas: „Prūsa – taip pat mano tėvonija, ir aš reikalausiu jos iki Osos, nes ji yra mano tėvų palikimas“.

Maždaug nuo XV a. vidurio po LDK karų su Vokiečių ordino riteriais ištuštėjusias senprūsių žemes ėmė apgyvendinti išeiviai iš Lietuvos – sulietuvėję pabėgėlių iš Prūsijos palikuonys, žemaičiai ir kt. Lietuvių apgyvendinta Prūsijos dalis nuo XVI a. buvo vadinama Mažąja Lietuva, Prūsų Lietuva, Lietuvos provincija arba tiesiog Lietuva. Panašią Prūsijos kolonizaciją XV–XVI a. vykdė ir Lenkija, tačiau ji niekada nekontroliavo visos jos.

Rusijos imperatoriai seniai pavydžiai žvalgėsi į prūsų žemes. 1697 m. pavasarį caras Petras I išplaukė iš Libau-Liepojos ir, praplaukdamas pro Memelį-Klaipėdą, godžiai žiūrėjo į krantą ir matė jame pavyzdines vokiečių žemes. Jis ką tik buvo aplankęs puikiąją vokišką Rygą ir akimirksniu susižavėjo Europa. O kai pasiekė Kionigsbergą ir žengė savojo laivo „Schtandart“ trapu ant krantinės, jaunuolio širdis net apsalo: „Štai kokia turi būti Rusija!“ – tarė jis balandžio 18 d. Kaip sakoma, seilė varvėjo, bet burnoj neturėjo…

1758 m. sausį carinė rusų kariuomenė užėmė Kionigsbergą, bet jau po ketverių metų Petras III buvo priverstas atiduoti užgrobtas prūsų teritorijas imperatoriui Frydrichui II. Tų pačių 1762-ųjų metų rugsėjį caro rūmuose įvyko perversmas, ir į sostą atėjo valdingoji Jekaterina II. Per tris ATR padalijimus Prūsija tik išplėtė savo valdas, ypač į Lenkiją, o po trečiojo prisijungė ir Lietuvos Užnemunę. Ties šia riba sustojo ir Rusijos kariuomenė.

Paskui buvo Napoleono karas. Prancūzai išvijo Prūsijos karalių į Memelį, o pačią imperiją Vienos kongrese pasidalijo valstybės nugalėtojos. Imperatorius Otto von Bismarckas paskatino Vokietijos vienijimąsi, ji pradėta vadinti „kaizerine Vokietija“. Buvusi Prūsijos karalystė, kuri dominavo suvienytoje Vokietijoje, iki pat 1945 m. joje turėjo autonomijos statusą.

Potsdame problema neišspręsta

Tad į Kionigsbergą rusai sugrįžo tik baigiantis Antrajam pasauliniam karui, kai 1945-ųjų balandžio 25 d. krito dar XIII a. statyta Pilau (arba Piliavos, arba Balgos) tvirtovė, dabar esanti Baltijske. Per sovietinio dominavimo dešimtmečius Piliava buvo paversta slaptu, paprastiems žmonėms neprieinamu miestu, nes jame buvo sutelktas branduolinis kumštis galimam smūgiui Vakarams. Įtariama, kad dabar čia netoli Vakarų Europos atsirado sovietinių povandeninių laivų ir branduolinių raketų starto aikštelė.

Pokarinėse Jaltos, Teherano ir Potsdamo konferencijoje buvo sprendžiamas ne tik Vokietijos „linčo“ klausimas, bet ir buvusių jos teritorijų priklausomybės problema. Pastarojoje konferencijoje ypač paaštrėjo diskusija dėl Vokietijos reparacijų. J. Stalinas teigė, kad karas SSRS kainavo daugiau kaip 750 mlrd. JAV dolerių, gi sąjungininkai tikino, jog šis skaičius neviršija 10 mlrd. Galų gale J. Stalinas nusileido su sąlyga, jei Karaliaučiaus kraštas priklausys Sovietų Sąjungai, o Rytų Prūsijos dalis – Lenkijai. Jis rėmėsi 1944 m. vasario 27 d. gautu Winstono Churchillio laišku, kuriame britų premjeras pripažino sovietų „istoriškai gerai pagrįstas pretenzijas“ į Rytų Prūsiją.

Taip, tuometiniams sąjungininkams daug nekvaršinant galvų, Potsdamo konferencijoje Karaliaučiaus kraštas, anot rusų istorikų, galutinai ir neterminuotai pripažintas SSRS teritorija. Galutinai Vokietijos problemos sureguliavimo pabaigą įteisino 1990 m. rugsėjo 12 d., tai yra dar prieš SSRS iširimą, Maskvoje susirinkę šešių valstybių užsienio reikalų ministrai.

Bet nuo to laiko nutekėjo daug vandens. Politologas Raimundas Lopata savo 2003 m. tyrime, paskelbtame žurnale „Politologija“, „Potsdamo šleifas – Kaliningrado galvosūkio raktas?“ abejoja, ar šios konferencijos nutarimai šiandien turi juridinę galią. Ypač analitiškai savo magistrės darbe šią problemą nagrinėjusi Riomerio universiteto doktorantė Aliona Gaidarovič teigė, kad atvirkščiai – „Potsdamo konferencijoje Kaliningrado sritis buvo priskirta laikinam Sovietų Sąjungos administravimui iki būsimo taikos sureguliavimo, tad juridinė krašto priklausomybė Rusijos
Federacijai yra negalutinė ir terminuota“.

Nors, kaip pastebi A. Gaidarovič, valstybės sąjungininkės galutinės taikos konferencijos neplanavo atidėti neapibrėžtam laikui, jos kaip tik buvo suinteresuotos ją surengti artimiausiu laiku, tačiau prasidėjęs Šaltasis karas ir pakibusi geležinė uždanga šiuos teritorinius klausimus atidėjo 45 metams. O tuo metu jau buvo nuvirtusi Berlyno siena, susijungusios Vokietijos, braškėjo visa sovietinė imperija, Baltijos šalys paskelbė nepriklausomybę. Tarptautinis teisinis pagrindas neterminuotam krašto valdymui Maskvai taip ir nebuvo suteiktas. Netgi 1975 m. pasirašytas Helsinkio Baigiamasis aktas pralaimėjo žemyne vykusiems pasikeitimams…

O kol dar visa Rytų Prūsija nebuvo okupuota (iš jos vokiečių kariuomenė buvo išvyta iki Pergalės dienos), kaip pastebėjo JAV Kolumbijos ir Niujorko universitetų politikos mokslų profesorius Raymondas A. Smithas, per vieną savaitę septyni šimtai Kionigsbergo istorijos metų buvo paversti pelenais. Toks J. Stalino sprendimas yra nesuprantamas ir sunkiai paaiškinamas, kadangi tuo metu, kai miestas buvo bombarduojamas, sprendimas panaikinti Rytų Prūsiją ir Kionigsbergą atiduoti Sovietų Sąjungai jau buvo priimtas, rašė Amerikos mokslininkas. Po to, kai visa miesto infrastruktūra buvo sulyginta su žeme, sovietų valdžia ėmėsi tokio pat brutalaus etnokultūrinio gyventojų valymo. Pasibaigus infrastruktūros ir gyventojų sunaikinimo misijai, vienintelis likęs neužbaigtas dalykas tebuvo vietovardžių pavadinimų pakeitimas. Taigi, jau 1946 metais Kionigsbergas tapo Kaliningradu politinio biuro nario Michailo Kalinino garbei.

Klausimas tebėra pavojingai atviras

Kita vertus, pačių kaliningradiečių susidomėjimas Vokietijos kultūra ir istorija vis augo, girdėjosi siūlymai grąžinti miestui jo buvusį Kionigsbergo pavadinimą, kai kurie autoriai krašto prijungimą prie Sovietų Sąjungos vadina europinio masto tragedija. Buvo pasigirdę nedrąsūs pasiūlymai Kaliningrado sritį prijungti prie Europos Sąjungos kaip atskirą regioną, visiškai neatplėšiant jo nuo Rusijos. Maskvos bandymai šiam anklavui suteikti laisvos ekonominės zonos statusą ar tam tikrą autonomiškumą virto niekais. Šiuo metu Rusijos atsakomosios sankcijos Vakarams šiam anklavui atneša tik nesuskaičiuojamus nuostolius.

Ar tai nesuponuoja lyg ir revizionistinių idėjų, kad Karaliaučiaus krašto likimas turi būti nulemtas naujojo tūkstantmečio aplinkybių? O 2011 m. birželį DELFI paskelbtame straipsnyje „Ar mums reikalingas Karaliaučius?“ klausėme dar tiesmukiau: ar nėra pakankamo pagrindas reikalauti Kaliningrado srities perdalijimo? Bet šiuolaikiniuose santykiuose taip klausimas nekeliamas, netgi turint galvoje įžūlią Krymo aneksiją ir kai kurių veikėjų raginimą inicijuoti informacinę aplinką, siekiant šiame Kaliningrado anklave surengti referendumą dėl jo statuso pakeitimo.

Betgi Kaliningrado sritis vis labiau prikemšama ginkluotės. Pagal Stokholmo Tarptautinio strateginių tyrimų instituto duomenis (jie surinkti senokai ir paskelbti 2007 m. TSTI leidinyje „Karinis balansas“), srityje dar yra 18 trumpojo nuotolio balistinių raketų SS-21, 8 mobilios raketos SS-C1-B, taip pat 837 tankai, 1085 šarvuočiai, 77 naikintuvai, 55 sraigtasparniai, iš kurių 11 – MiG-24 puolamųjų) ir t.t. Maskva nuolat grasina, kad, kaip atsakas į amerikietiškas priešraketinės gynybos sistemas Rytų Europoje, krašte bus dislokuotos trumpo nuotolio raketos „Iskander“.

Rusija šį anklavą saugoja kaip lėktuvnešį, kurį galės panaudoti kritiškai pablogėjus santykiams su Vakarais. Kur tuomet atsidurtų Lietuva? Gal irgi kokio nors anklavo padėtyje?