Didžiosioms metų šventėms uždarom vartus. Jau apsukom metų ratą, laukdami Šviesos atgimimo stebuklo. Pamiršom senų metų skriaudas, išsižadėjom senų paklydimų. Atminty pasiliko nepakartojama akimirka: ištartas švelnus žodis, ypatingas žvilgsnis, miela dovanėlė. Viliamės, jog turtingesni tapom pažinimu, gerumu, vieni kitų atjauta.
Už durų pasiliko ir tamsiausia naktis, ir trumpiausia diena. Bet liko laukimas sugrįžtančios šviesos ir saulės. Jos laukia gėlė, medis, skruzdė ir žmogus. Kaip nelaukti, jei šviesa gaivina pasaulį, suteikia džiaugsmo, jėgų? Dingsta tamsos baimė – pamažu traukiasi depresinė būsena.
Jau skubame atverti vartelius – į šviesą. Būtų nuostabu išvysti pro debesis prasimušusį saulės spindulį. Tuoj tuoj – truputėlį kantrybės! Patikėkime legenda apie saulės nukalimą ir apie atbėgusį elnią devyniaragį. Tai gražiai tviska elnio raguose nukalta auksinė taurė! Saulės kelias per dangų ilgėja…
Pasak etnokosmologo Jono Vaiškūno, diena nuo Kalėdų iki sausio 6-osios – Trijų Karalių šventės – pailgėja per gaidžio žingsnį. Tai mūsų laiko matavimo vienetais reiškia 15 minučių. Iki viduržiemio (sausio 25 d.) – per avinuko šuolį. Anot etnografės Pranės Dundulienės, tokio ilgio kelią nuėjo Šienpjovių žvaigždynas, kurio išskirtinis požymis – trys ryškios žvaigždės. Mūsų senoliai pagal tai rikiuodavo įvairius kalendorinius darbus, matgi gerai įsidėmėdavo Saulės tekėjimo tašką horizonte. Taigi nuo Trijų Karalių stebėsime Saulės kelio pailgėjimą.
Vėl ruošimės naujiems darbams. Ir vėl mus svaigins naujos viltys, troškimai, ateities svajonės. Laukimas šviesiausios dienos, kai saulė bus aukščiausiame dangaus taške – Rasų šventė (birželio 24d.). Pagal Filosofinį Rėdos ratą – Gajos laikotarpis, kai augmenija suveši, sužaliuoja. Pasitinkame ir vėl palydime ilgiausią dieną ir trumpiausią naktį. Tada vėl gaidžio žingsneliu grįžtame į Marą. Saulė pamažu nuo mūsų traukiasi, trumpindama dieną. Žmogus ir vėl gyvena švenčių laukimu. Mūsų nuotaika ir darbai priklauso nuo šviesos, saulės.
Gyvenimas verčiasi kūliais. Turėjome iki švenčių pabaigti senus darbus – nepalikti kitiems metams. Tai senoliams pavykdavo. Jie viską ramiai apsvarstydavo, darbus laiku baigdavo, šventes vėl atsakingai švęsdavo ir vėl ramiai kitus darbus pagal svarbą sudėliodavo. Mūsų kartos žmonės visą laiką skuba, bėga, lekia, važiuoja, skrenda. Ir tam greitėjimui, regis, nebėra jokių ribų.
Gyvenimo tempas ir greičio siekimas taip užvaldė mus, kad jau nė vienas ir nesusimąstome, kur jis nuves. Net alkį dažnai malšiname „greitu maistu“, kad galėtume lėkti tolyn. Dažnas ir gyvenimo prasmę įžvelgia greitai praturtėdamas. Greitai prisitaikome ir prie naujovių, įvairių technologijų. Ir savo kelią norim greičiau atrasti kiekvienas. Mūsų tylą, laukimą jau seniai sugėrė televizorių ekranai, kompiuterių monitoriai, vitrinų blizgučiai. Tik vienam kitam šiandien berūpi gaidžio giedojimas ar prigludimas prie medžio, žvilgsnis pro langą ar laukimas pirmosios žvaigždės.
Be reikalo pamiršom lietuvišką gaidį. Gaidys – šviesos ir ugnies simbolis (svarbus ir sausio 6 dienos šventėje). Tai tekančios saulės simbolis. Manoma, jog gaidys kiekvieną rytą atneša pasauliui Saulę.Visgi šių dienų žmogus mąsto kitaip, daug kas atrodo jam tik kvaili ir nesuprantami prietarai.
O senoliai buvo išradingi, meniškos sielos. Gaidžio figūrą vartojo ir simbolikoje (ant namų stogų, tvorų, vėtrungių). Jie žinojo daugybę papročių, apeigų ir tikėjimų, vartojo ne vieną simbolį, kurie buvo laikomi magiškais, šventais, padėdavo įvairiais gyvenimo atvejais, teikdavo saugumo, ramybės jausmą (būtent gaidys sodybą saugojo nuo piktųjų dvasių).
Žinoma, jog lietuvis kūrė namus, perimdamas tėvų ir senelių patirtį, statė, kad namai būtų patogūs, gražūs, gerai apmąstydavo ir suplanuodavo kiekvieną erdvę. Buvo manoma, kad namuose ir aplink juos gyveno nematomo pasaulio būtybės, galinčios padėti ir pakenkti. Kiekvienas daiktas buvo gražinamas, marginamas, o kiekvienas ženklas, raštas ar raižinys turėjo ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę.
Krikščionybės laikais gaidys dažnai vaizduojamas ant bokštų, kaip budrumo ir prisikėlimo simbolis. Gaidys vaizduojamas kaip gausaus derliaus, turto simbolis. Pagrindinis gaidžio simbolis – vaisingumas. Tai atsispindi ir gaidžio aukojimo apeigose. Gaidys aukojamas pusiaužiemyje, per Jurgines, per Jonines, per kūlimo pabaigą, per Vėlines, per Kalėdas.
Visgi mūsų senoliai labai mylėjo gamtą ir paukščius, iš jos įgijo dvasios šilumos, meilės viskam, kas gyva, džiaugsmo ir grožio. Apie tai kūrė dainas, iš dainų patys mokėsi gerumo. Netgi besikeičiančius orus nustatydavo pagal kai kurių gyvūnų elgesį. Manoma, kad gaidys – ypatingas oro pranašas, gebantis „nugiedoti“ orą (gaidžio kaulai tuščiaviduriai, todėl jie labai gerai jaučia oro slėgio kitimus).
Sutikome Naujuosius. Stebuklingas Kūčių vakaras, Kalėdos, Naujieji metai, Trys Karaliai – tai švenčių vainikas. Kaip Justinas Marcinkevičius rašė „Dienoraštyje be datų“, jog „Visada žemėje per maža gerų žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse“.
Baigiasi Kalėdų laikotarpis – Trijų Karalių dieną nupuošiamos Kalėdų eglės miestų aikštėse, namuose, įstaigose, mokyklose. Su viltimi laukiame šviesos.
Visada galime pristabdyti gyvenimo tempą, įsiklausyti į kitą, išgirsti save. Gera gyventi žinant, jog tavo dieną ir sėkmę galima pamatuoti kad ir gaidžio žingsniu…