„Situacija sudėtinga“, – sako klaipėdiečiai, susirūpinę gimtosios lietuvių kalbos padėtimi. Neabejingi savo kalbai miestelėnai susirinko diskusijai apie politinėje erdvėje sklandančias idėjas įteisinti asmenvardžių rašybą dokumentuose originalo kalba.
Dalis visuomenės reiškia nepasitenkinimą tokiais tautinių mažumų norais – juk yra valstybinė kalba, kuria ir derėtų rašyti vardus bei pavardes.
Dar prieš metus Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė Daiva Vaišnienė nurodė, jog Valstybinės kalbos įstatymas tiesiogiai asmenvardžių rašymo dokumentuose nereglamentuoja. Konstitucinio Teismo sprendimu yra nustatyta, kad asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašoma valstybine kalba.
Leisti ar neleisti?
„Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas nėra nagrinėjęs 1991 metų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 3 punkto, kuriame kalbama apie galimybę Lietuvos Respublikos piliečio pase vardą ir pavardę užrašyti pagal kitos valstybės išduotą asmens dokumentą. Taigi galėtų būti svarstoma, kiek ši nuostata galėtų būti taikoma tais atvejais, kai užsienio valstybės piliečio pavardė perduodama sutuoktiniui ar vaikams. VLKK pagal savo kompetenciją yra nustačiusi svetimos kilmės asmenvardžių vartojimo principus rišliuose tekstuose – jie gali būti vartojami ir originalūs, ir adaptuoti, tai yra perrašyti lietuviškais rašmenimis pagal tarimą“, – yra išaiškinę kalbininkai.
Dar 2007 m. ilgametis Vilniaus universiteto Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedros profesorius habil. dr. Vincas Urbutis išleido knygelę, kurioje išdėstė, kaip nelietuviškų rašmenų įteisinimas lietuviškuose dokumentuose gali paveikti Lietuvos piliečių tautinę savimonę. Pasak jo, netinkamas variantas būtų ir leisti originalo kalba asmenvardžius rašyti šalia sulietuvintų.
„Asmenvardžiai – centriniai, svarbiausi paso teksto žodžiai, todėl toks dvejopas jų vartojimas jau būtų tolygus perėjimui prie dvikalbystės, kartu – ir Konstitucijos laužymui, o tai visiškai nereikalinga – lietuvių kalba pajėgi savaip prisitaikyti visų pasaulio kalbų vardus ir juos sėkmingai vartoti vienus“, – rašė profesorius.
Pasak jo, nelietuviškų rašmenų naudojimas greta ar vietoj valstybinės kalbos – paprasčiausia lietuvių kalbos išdavystė.
Kalbininkai laikosi nuomonės, jog nėra kalbinių argumentų, kodėl reikėtų keisti galiojančias nuostatas dėl asmenvardžių rašybos asmens dokumentuose. Pasak jų, atsižvelgiant į santuokas su užsieniečiais sudarančius asmenis, galimos išimtys, tačiau „jos neturi griauti visos lietuvių kalbos rašybos sistemos“.
Tačiau Lietuvių kalbos instituto mokslininkai kartu įsitikinę, kad asmenvardžių rašymo dokumentuose problemą, kai sudėtinga nustatyti tikrąją asmens tapatybę dėl rašybos ypatumų, išspręstų du įrašai – oficialus, kuris būtų rašomas vien lietuviškais rašmenimis, ir neoficialus – rašomas ir nelietuviškais rašmenimis.
Nori savos abėcėlės
Diskusijoje Klaipėdoje buvusi lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Klimantavičienė pabrėžė, jog labai retai susirūpinama, kas darosi su mūsų kalba, su jos rašyba.
„Kartais eidami į kavines, restoranus apstulbstame, ar Lietuvoje esame, ar jau atsidūrėme Anglijoje. Mūsų Vyriausybė, ko gero, taikydamasi prie sudėtingos politinės situacijos, beveik negirdom ir nemačiom nusprendė, kad lietuvių kalbos abėcėlė yra per daug sudėtinga. Lenkams reikia, kad Lietuvoje būtų lenkiška abėcėlė, o ministro pirmininko žodžiais, ne lenkai rūpinasi pavardžių rašyba, o mūsų merginos, ištekėjusios už užsieniečių“, – kalbėjo N. Klimantavičienė.
Pasak jos, situacija darosi sudėtinga ir būtina apie tai kalbėti.
„Prie įvairių datų galime surašyti, kas vyko su mūsų kalba. Gi prie 2014 metų tegalime dėti klaustuką, nes nežinome, kas bus. Tik galime pareikšti, kad mes norime išlaikyti abėcėlę tokią, kokia ji yra“, – nuomonę išdėstė buvusi pedagogė.
Pasak Elenos Povilaitienės, kalbėjusios apie lietuvių kalbą Mažojoje Lietuvoje, šis regionas nuo seno buvo kraštas, kuriame lietuvių kalba buvo puoselėjama. Tai, anot jos, liudija ir Mažojoje Lietuvoje pasirodęs Martyno Mažvydo „Katekizmas“, Danieliaus Kleino pirmoji lietuviška gramatika.
„Mažoji Lietuva turėjo labai daug įtakos lietuvių kalbai. Ja domėjosi Abraomas Kulvietis, Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas, daug nuveikė Birutės draugija. Visi skatino lietuvius mokytis savo kalbos ir ja kalbėti“, – pasakojo E. Povilaitienė.
Priklauso nuo tautos
Pasak Klaipėdos universiteto Lietuvių kalbos katedros profesoriaus dr. Albino Drukteinio, savaime pavardžių rašymas nelietuviškais rašmenimis abėcėlės negalėtų paveikti, jei mes patys neužsimanytume jos pakeisti.
„Pati kalba arba rašymas kitomis kalbomis nepriverčia abėcėlės keistis, nebent to užsimano abėcėlės naudotojai“, – sakė A. Drukteinis.
Jo nuomone, diskusijos dėl pavardžių rašymo originalo kalba nėra nauja problema.
„Tai lyg ir nenauja problema – ir kalbininkų tai yra daug kartų svarstyta, net ne dešimtmetį. Kalbininkai ir visa visuomenė nuolat svarsto, kodėl jų reikia ar nereikia. Dažnai sakomas argumentas, kodėl to reikia – kad pavardė saugo to asmens tapatumą, rodo jo individualumą. Liberalėjančiame pasaulyje, kur vyksta įvairūs pertvarkymai, daug laisvesnis judėjimas, kyla pavardės rašymo klausimas“, – priežastis vardino profesorius.
Tačiau, pasak klaipėdiečio verslininko Mindaugo Karaliaus, šiuo klausimu besidominčio jau porą metų, nekaltai atrodantys pokyčiai gali neigiamai paveikti visą valstybę.
„Susiduri su situacija, kai negali perskaityti pavardžių ir tenka tiktai mykti. Per visą mūsų kalbos istoriją tik antrą kartą ji yra valstybinė, o dabar dalis Seimo narių siūlo įvesti dokumentuose kitokius rašmenis. Kokia tvarka gali būti valstybėje, jei valstybine kalba negalėsime perskaityti dokumentų ir raštų. Ar vėl turėsime skaityti šalies istoriją iš lenkiškų kronikų ir rusiškų metraščių?“ – sakė M. Karalius.
Mitai
Pasak M. Karaliaus, kartu su klaipėdiečiu Vytautu Čepu parengusio kreipimąsi į Seimo narius, Lietuvoje gajūs keli mitai, kuriuos nesunku sugriauti.
„Mitas yra tai, kad pavardė turi būti užrašyta originalo kalba, nes tik tokiu būdu galima patvirtinti žmogaus tapatybę. Užrašydami žmogaus pavardę lietuviškai mes neatimame nei pavardės, nei tapatybės, tik padarome taip, kad galėtume perskaityti jo pavardę ir bendrauti į jį kreipdamiesi vardu. Antras mitas, jog pavardės rašymas valstybine kalba valstybės dokumentuose yra žmogaus teisių pažeidimas. Europos Sąjungos valstybė narė turi teisę rūpintis valstybinės kalbos apsauga, siekdama išsaugoti tautinę vienybę. Kalba saugo tautos identitetą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, normalų valstybės ir savivaldybių funkcionavimą, – vardino M. Karalius. – Trečias mitas – pavardžių rašymas originalo kalba nepakenks lietuvių kalbai ir valstybei. Deja, dėl 1997 metais priimto Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimo, leidžiančio svetimvardžius rašyti 3 būdais, dauguma teksto autorių nuėjo lengviausiu keliu – daugybė tekstų pilni neperskaitomų svetimvardžių.“
Pasak klaipėdiečio, jaunimas ir verslininkai praranda tautinę savigarbą, savimonę, nebemoka savęs išreikšti lietuviškai.
„Eidamas gatvėje pasijunti lyg atsidūręs Anglijos kolonijoje, mes netenkame jaunimo. Mūsų pavardės yra linksniuojamos – teisininkai sako, kad jei teisiniame tekste yra bent dvi užsienietiškos pavardės, parašytos originalo kalba, sunku sukurti tą tekstą, o juo labiau – perskaityti“, – pasakojo M. Karalius.
Jo teigimu, dar vienas mitas yra tai, jog Lietuvos moterys, ištekėjusios už užsieniečio, negali įrodyti savo santuokinio ryšio kitaip nei užrašydamos savo naująją pavardę dokumentuose vyro valstybine kalba.
„Penktas mitas – pavardžių rašymas originalo kalba dokumentuose pagerins santykius su Lenkija. Ar jie tokie blogi? Vienos valstybės kišimasis į kitos vidaus reikalus gali pagerinti santykius? Ar tai nepanašu į prieškario Lenkijos ultimatumų kalbą? Lietuvos Respublikoje lietuvių kalba yra valstybinė, todėl kalbant apie jos reikšmę, neužtenka minėti tik kalbinius aspektus. Reikia pabrėžti jos politinę, administracinę ir kultūrinę svarbą. Valstybinės kalbos vartojimas turi būti skatinamas ir plečiamas, o ne siaurinamas – kalbos vartojimo siaurinimas yra antikonstitucinė veikla“, – užtikrintai sakė M. Karalius.
Kreipėsi į valdžią
N. Klimantavičienė kartu su kitais iniciatyviais klaipėdiečiais parengė kreipimąsi į šalies valdžią, kuriame išdėstė reikalavimus, atkreipiančius dėmesį į piliečių nuomonę.
„Lietuvių kalbos abėcėlė turi daugiau kaip šimto metų istoriją ir negali būti politinių manipuliacijų objektas. Privalome būti skaitanti tauta, mokanti ištarti tai, kas parašyta, todėl reikalaujame, kad nelietuviški vardai, pavardės, pavadinimai būtų rašomi lietuviška abėcėle pagal originalo tarimą, o tik po to originali rašyba pateikiama skliaustuose arba po brūkšnelio. Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės, pavadinimai turi būti rašomi tik valstybine kalba, o rašymo taisykles rengia ne Vyriausybė, o Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Švietimo ir mokslo ministerija turi stiprinti kalbos mokymą, tautinės savigarbos ugdymą mokyklose“, – teigiama rašte.
Jį pasirašę klaipėdiečiai kartu abejojo, ar, jei bus įteisinti lenkų reikalavimai, tokių privilegijų nepareikalaus ir kitos tautinės mažumos.
Klaipėdos miesto tarybos narys Arūnas Barbšys savo ruožtu siūlė rašyti peticiją.
„Gal šitokiu būdu galime duoti žinią Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, kad yra nuomonė, kuriai jie turi atstovauti?“ – idėją iškėlė politikas.
Klaipėdiečiai. “Situacija sudėtinga”…., o jeigu būtų lietuviškai ; sudėtinga padėtis. Liežuviai jums nudžiūtų ar ne?