G. Skamaročius. Pakėlus rankas prieš lietuviškumą – Donelaitį jo gimtinėje… ir Lietuvos sostinėje

Seimo Kultūros komiteto posėdyje, 2026 m. kovo 25 d. trumpai pristatysiu žemiau pateikiamą bei kitą informaciją, ją aptarsime su Seimo nariais. Tikiuosi atitinkamo jų supratimo ir sprendimų.

Apie paminklo nugriovimą Gumbinėje žinojau dar sausį, bet nusprendžiau palaukti ir pažiūrėti, kaip K. Donelaičio paveldo puoselėjimą vertina Medijų rėmimo fondas (MRF) Vilniuje, kuris apnuogino savo „vertybes“ – griauna abeji.

Perskaitę iki pabaigos suprasite daugiau.

Gyvenimo prasmę, kulto – kultūros reikšmę ir jos maitinančiąją galią žmogiškumui ir kūrybiškumui ugdyti suprantame palaipsniui, mokomi ir patys mąstydami, ugdomi ir ugdydamiesi. Panašiai ir su pajauta, pasaulio ir Žmogaus gyvenimo rato supratimu, mintimis bei prasmėmis, sutelktomis lietuvių epe „Metai“.

Ne tik kasdienio gyvenimo gyventojai, bet ir ženkli dalis lietuvių mokslininkų, tyrėjų prisipažįsta, kad, tik sulaukę brandos, deramai suprato Kristijono Donelaičio kūrybos (ir jo gyvenimo kelio) talentingumą, atsidavimą savo bendruomenei.

Pakeldami rankas prieš pasaulinės kultūros Kūrėją, Rusijos federacijos pareigūnai nuvertė ne tiek patį kultūros mokytojo, eilinių žmonių bendruomenės gynėjo Kristijono Donelaičio paminklą (biustą) jo gimtojoje Gumbinėje jo gimtadienio išvakarėse.

Jie, nebūdami kūrybingais ir negebėdami kitais būdais pasirodyti, nusprendė griauti aukštesniems už save parodytą pagarbą.

Blogiausia ne tai, kad biustą griovė samdyti žmonės, blogiausia tai, kad Karaliaučiaus srities regioninio seimelio lygiu – pirmininko pavaduotojo Maksimo Bulanovo iniciatyva ir jo vardu buvo leista spaudoje dergti pasaulinio lygio asmenybę.

Negana to, vėliau, bandant prisidengti neva įteisinimo trūkumais, į procesą įtraukta jų administracinė ir juridinė sistema melavo ir savo pačių visuomenei. Šio krašto visuomenės dauguma ir politinė struktūra jiems leido spjauti į pačią kultūrą plačiąja prasme čia, kur gyvena vietinių žmonių vaikai, jaunimas.

Jie trypia ne tik lietuvių, bet ir vietinių, įvairių tautybių jaunų žmonių pastangas tiesti savo gyvenimo kelią į vertingesnės kultūros atradimus ir savęs ugdymą prasmingo Žmogaus kūrimui.

Karų metu ne visi galvoja apie grobimus ar naikinimus, dalis ilgam prisimena Žmones ir prieš juos einančias žmogystas. Juos abejų kaimynų dvasia deramai ir pelnytai pilnai įvertinsime karams pasibaigus.

Šiuo metu esame dėkingi kaimynų žmonėms ir žiniasklaidai, kurie savo šalies rėksnius ir agresyvius vadukus kviečia atsikvošėti, atsiprašyti už savo veiksmus ir vėl deramai atstatyti čia gyvenusių lietuvių biustus, paminklus, atminimo lentas.

Dėkingi ir tiems Rusijos federacijos prokuratūros darbuotojams, kurie, vietinių kultūringų visuomenininkų raginami, jau pakeitė pirminius sprendimus ir pripažino, kad ir K. Donelaičio atminimo įamžinimas Gumbinėje, ir Vydūno Tilžėje buvo teisėti.

Tai reiškia, kad jų prokuratūra jau neneigia vandalizmo atvejų, tad, jeigu artimiausiu metu paminklas bei atminimo lenta nebūtų atstatyti į buvusias vietas „po būtino atlikti remonto“, tokie sprendimai gali pereiti į jų pačių reiškiamus kaltinimus vandalizmu bei reikalavimus atkurti lietuvių ir kitų vietinių žmonių kultūros paveldo objektus.

Bet kokiu atveju smerkiame K. Donelaičio bei kito lietuviško kultūros paveldo niokojimą ir Mažojoje, ir Didžiojoje Lietuvoje bei esame dėkingi tiems, kurie nenustojo puoselėti bendražmogiškųjų vertybių.

Negaiškime laiko, laukdami sprendimų tik ten

Tuo metu, kol Karaliaučiaus krašto kultūros žmonės, jų nešališka spauda dirbs su savo visuomenės dauguma ir tuo pačiu jų valdžios institucijomis, mes taip pat turime atlikti namų darbus.

Paminklų griovėjai Karaliaučiaus krašte priežasčių pasiteisinimui ieškojo ir Lietuvoje, tarp pas mus viešai reiškiamų nuomonių, menkinančių patį K. Donelaitį, jo paveldą, kūrybos reikšmę.

Karo metu mums negalima nuvykti į šį kraštą, bet šį laiką turime panaudoti, kad įsivardintume Lietuvos viduje, kiek Lietuvai yra brangūs Kristijonai Donelaičiai ir kiek dar leisime juos žeminti, prisidengiant demokratijos teise ar nuomonių įvairove.

Ne tragedija, kai kristinos sabaliauskaitės vieną žymiausių pasaulio žmonių viešai vadina „sušiktu juodaskverniu“, brauktinu iš mokyklos vadovėlių. Tragedija, kai tokios žmogystos kviečiamos į Lietuvos valstybinę televiziją (LRT) ir čia demonstruojamos kaip „reikšmingiausias“ visuomenės balsas, kaip sektinos Lietuvos kultūros „kūrėjos“.

Yra ir tokių, kurie Donelaitį psichiniu ligoniu pavadina, nes, atseit, per mažai rūpinosi savo ūkine gerove, rodo kaip „sukriošusį senį“, tarsi nuo senumo kažkas pats pabėgtų.

Aš manau, kad tokie menkinimai yra nukreipti ne tiek prieš Donelaitį – rašytoją, kiek prieš patį lietuvių tautiškumo puoselėjimą plačiąja prasme ir Donelaitį kaip lietuviškumo gynimo stipriausią simbolį.

Beje, Karaliaučiuje, dar prieš raginant nugriaudami paminklą, bulanovai taip pat teisinosi, kad Donelaičio faktorius Karaliaučiaus krašto lietuviško paveldo puoselėjime vaidina didelį politinį vaidmenį.

Taigi, abipus sienos matome ne sutapimus, o nuoseklų lietuviškumo žeminimą ir naikinimą ne tik mūsų kultūros židinyje, Mažojoje Lietuvoje, bet ir Lietuvos Respublikoje.

Lietuviškosios kultūros žemintojus būtina stabdyti ir Lietuvoje. Jūs taip pat matote tokių atvejų, jų stebėsenos sąrašui paminėsiu dar vieną, bet labai svarbų.

Ten žiniasklaida dar viešina, o čia…

Nuo 1992 m. Kristijono Donelaičio draugija leidžiame žurnalą „Donelaičio žemė“, jame vartojame tik istorinius lietuviškus Karaliaučiaus krašto, Olštino ir Klaipėdos kraštų vietovardžių ir vandenvardžių pavadinimus, nelietuviškus kartais nurodydami skliausteliuose – taip mes puoselėjame lietuvišką paveldą.

Kovojame su antilietuviškų akcijų vykdytojais ir dalyviais čia ir ten, bet … už tai mus ir panašius baudžia ne tik kaimynų blogiečiai, bet ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšų skirstytojas – Viešoji įstaiga Medijų rėmimo fondas (MRF).

Pikta, bet leidėjai (medijos), kurie vartoja lietuviškumo negerbiančius pavadinimus „memelis“, „kaliningradas“, paramą savo projektams iš MRF gauna tūkstančiais, o mūsų draugija nei 2025 metais, nei 2026 iš šio Fondo paramos nesulaukėme nė cento.

Nujaučiame šios diskriminacijos priežastis ir apie ją kalbėsime, rašysime, kol sustabdysime, nes tai liečia ne tik mūsų draugiją, žurnalą, bet ir ginamas vertybes.

Mums reikėjo daugiau įrodymų raštu, todėl šiais metais į Medijų rėmimo fondą kreipėmės raštu. Paprašėme pateikti mūsų projekto paraiškos vertinimo aplinkybes ir oficialiai nurodyti, dėl kokių priežasčių šių tikslų projektui finansavimas neskirtas.

Gavome jų atsakymą, kuriame vienas iš pirmųjų sakinių patvirtina, kad „Projektas stipriai remiasi geopolitiniu ir „tautinio atsako“ diskursu …“.

Tolesniame jų tekste gausu patvirtinimų, kad projektas yra „nišinis, bet dėl to negalima neigti jo svarbos“, „originalus, bet nėra labai kūrybiškas“, ir kitų nieko nesakančių bendrybių („norisi daugiau, …, aiškiau, …“).

Atsakyme mums, o, tikėtina, ir medžiagoje, pateiktoje tarybos nariams įvertinimui ir projekto tvirtinimui gausu melo, taip pat ir apie atseit „itin mažą“ žurnalo tiražo skaičių ir sklaidą.

Žurnalas leidžiamas 700 vnt. tiražu, nors pats Fondas reikalauja ne mažiau 500 vnt.

Paraiškoje nurodėme, kad žurnalo e.versiją galima skaityti mūsų draugijos, partnerių, LN M. Mažvydo bibliotekos ir kitose elektroninėse erdvėse. Taip pat nurodėme, kad: „Leidinys (elektroninė laikmena/ pdf) ir atskiri straipsniai pasiekiami leidėjo (https://www.facebook.com/profile.php?id=100076190084604) ir projekto vadovo bei partnerių Facebook’o asmeninėse ir organizacijų paskyrose.

Populiariausi įrašai (straipsniai) draugijos FB paskyroje 2025 m. sulaukė daugiau nei 25.000 skaitytojų dėmesio“.

Šiais metais draugijos FB paskyroje vienas iš straipsnių pritraukė 38.700 skaitytojų dėmesį.

Taigi, mūsų projektas tiražą ir sklaidą deklaravo gerokai didesnius, nei MRF paminėtas „itin mažas”, bet, paradoksas, būtent medijų rėmimą deklaruojančios institucijos atskiri dalyviai deda pastangas, kad mes negautume valstybinės paramos ir neturėtume didesnės sklaidos.

Graudžiai juokingai skamba MRF pasiteisinimai dėl mūsų nefinansavimo, tiražo vertinimo, kai tai eina kartu su siūlymu naudotis „didesnių leidėjų sukurtais sklaidos kanalais”. Ar mes turim užsidaryti ir rašyti į „didesnius leidinius“? Pirma – dalis leidėjų su savo lietuviškomis nuomonėmis jau uždaryti, o mes tebeturim savitus tikslus ir misiją; antra – beveik visų 2026 m. gavusiųjų fondo paramą tiražai nėra įspūdingi.

Palyginimui – MRF vienam leidėjui skyrė net 70.000 Eur, nors jų leidinio tiražas tik 800 vienetų. Dar dviem skyrė taip pat po 70.000 Eur, nors jų tiražai atitinkamai 1200 ir 1600 vienetų; kitam skyrė 75.000 Eur – tiražas 1100; 23.600 Eur – 1000 vienetų.

Kitų, dešimtis tūkstančių eurų gavusių leidėjų dalis internete viešai net nenurodo savo tiražų. Ir tik pora šioje kategorijoje paremtų leidėjų nurodo turintys išties ženkliai didesnius nei mūsų – 7.500 ir 10.000 vienetų tiražus.

Prisimename, kad 2023-2024 m. liberalų partijos tuometis kultūros ministras atėmė galią (biudžeto lėšų skirstymą žiniasklaidai) iš keliolikos visuomeninių organizacijų valdomo, bet tam ministrui politiškai nepatikusio nuo 1996 m. veikusio Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF).

Tas ministras organizavo kito – MRF įkūrimą, jos valdymą atiduodamas (ministerijai paliko 1 iš trijų balsų – nuolatinę mažumą) ministro partinį požiūrį bei interesus atitinkantiems vadovams, 2 pasirinktiems šios įstaigos dalininkams (valdytojams); viena iš jų – Kultūros periodinių leidinių asociacija, kuri savo narių projektams 2026 metams išsidalino daugiau nei 3 ketvirtadalius iš mūsų projekto priemonėje MRF numatytų 0,8 mln. Eur.

Suprantame, ne mūsų tiražo dydyje buvo MRF vardu išsakyto prieštaravimo esmė, o leidinio turinyje su „TAUTINIU ATSAKU“.

Valstybei ir laisvam žodžiui nesaugu turėti politiškai šališką valstybės lėšas skirstantį ir neskaidriai valdomą fondą, neremiantį lietuviškumą ir valstybingumą stiprinančių projektų, juos tik formaliai vertinančius ekspertus, tarp jų neišvengiančius interesų konfliktų juos kritikavusių ir/ar jų politiniams įsitikinimams nepritariančių leidinių ar jų leidėjų atžvilgiu.

Jeigu valstybė deklaruoja, kad jos demokratijai svarbu išsaugoti įvairių politinių požiūrių bendruomenių įvairovę bei jų teises, taip pat ir su lietuvišku „tautiniu atsaku“, tai toks valstybinis požiūris turi būti vykdomas ir finansine išraiška.

MRF parašiau prašymą įvertinti MRF padarytas klaidas ir mūsų projekto „Lietuva abipus – kultūrinis paveldas tapatumo ir dialogo stiprinimui“ vykdymui 2026 metams skirti paraiškoje nurodytą 10.510,00 Eur dalinį finansavimą.

Autorius yra Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas