D. Greičiūnas. Kai pasaulis vėl tampa gyvas

Aš ir vėl grįžtu su savo erezijomis – bandau prisibelsti į žmonių galvas ir paliesti jų širdis. Grįžtu todėl, kad nebegaliu tylėti matydamas, kaip lengvai priprantame prie pasaulio, kuris mums patiems tampa svetimas.

Kada mes nustojome matyti Žemę? Ne gaublį ar žemėlapį, ne rekreacinės paskirties ar privatų sklypą, ne naudingųjų iškasenų telkinius. Žemę, kuri mus laiko. Saulę, kuri kas rytą pakyla ir primena, kad gyvybė neprasideda nuo mūsų valios.

Gyvą medį, kurio negalime surinkti pagal brėžinį ar atspausdinti 3D spausdintuvu. Mūsų protėviai nesirinkdavo tarp gyvenimo ir šventumo – jiems tai nebuvo du atskiri dalykai. O mes juos atskyrėme taip kruopščiai, kad dabar tenka ieškoti kelio atgal.

Jau kelis šimtmečius į pasaulį vis dažniau žiūrime tarsi į mechanizmą. Aš nekaltinu mokslo ar įrankių. Mokslas padeda pažinti Saulę, Žemės raidą, mūsų pačių kūną.

Bėda prasideda tada, kai pažinimą supainiojame su teise valdyti, o gebėjimą ką nors išmatuoti – su įrodymu, kad tai nieko daugiau nereiškia. Mašina gali būti puikus pagalbininkas. Bet kai patys pradedame žiūrėti į pasaulį kaip į mašiną, imame manyti, jog kiekvienas jos sraigtelis sukasi mūsų naudai. Net gyvas žmogus tiek aš tiek ir jūs esame tapš ištekliumi.

Taip užtemsta Žemės šventumas. Pirmiausia mūsų požiūryje, paskui veiksmuose. Galiausiai – mūsų viduje, kur pamažu prarandame gebėjimą pajusti, kad tai, kas gyva, nėra vien mūsų nuosavybė. Mes didžiuojamės atskleidę tiek daug pasaulio paslapčių. Bet ar išmokome būti kartu su pasauliu, o ne vien jį ardydami?

Kartais išgirstu: štai ir vėl pagonis nori grąžinti žmones į praeitį. Ne. Į praeitį grįžti neįmanoma, ir aš to nesiūlau. Siūlau nešti į ateitį tai, ko niekada neturėjome teisės išmesti.

Mūsų senosios dainos, papročiai, liaudies menas nėra vien gražūs eksponatai. Juose tebegyvena kitoks santykis su gamta – gebėjimas atpažinti tą pačią gyvybės jėgą žmonėse, gyvūnuose, medžiuose, net mažame rasos lašelyje. Senųjų dievybių vardai man yra būdai prabilti apie jėgas, kurių nesukūrėme, tačiau kurioms vis dėlto esame priversti paklusti.

Tautos atminties taip paprastai neištrinsi. Kartais ji gyvena dainos melodijoje, šventės papročiuose, rankoje, kuri sustoja prieš numesdama šiukšlę ar nulauždama medžio šaką.

Šiandien mes iš naujo audžiame savo gyvenimą, ir nuo mūsų priklauso, kokius siūlus į jį įpinsime. Jeigu iš senosios pasaulėjautos pasiimsime vien apeigų vaizdą, bet ne pagarbą gyvybei, būsime pasiėmę lukštą ir išmetę branduolį.

Yra sena filosofinė sąvoka – anima mundi, pasaulio siela. Man tai labai artimas terminas: nustokime elgtis taip, tarsi gyvename mirusiame pasaulyje. Pasaulio sielą pradėsime atpažinti tada, kai vėl suvoksime ryšį. Kai nebijosime pripažinti, kad žmogus sąmonėje vietos turi ir tam, ko negalima suskaičiuoti ar surašyti žodžiais.

Todėl būtina sugrąžinti tai, ką mūsų civilizacija ilgai stūmė į pakraščius: Žemės kaip gyvo organizmo pajautą, rūpestį kūnu ir jo sveikata, moteriškumo vertę, dėmesį vidiniam žmogaus pasauliui.

Kad pagaliau nustotume laikyti silpnumu gebėjimą rūpintis, išklausyti, saugoti. Kiek dar ilgai vadinsime pažanga tvarką, kurioje vieni gali augti tik todėl, kad kiti yra slopinami? Kokią teisę turime girtis civilizacija, jei jos patogumą apmoka išnaudojamas žmogus ir alinamas kraštovaizdis?

Senasis pasaulis man nėra prarastojo rojaus vaizdinys, įsivaizdavimas, kad praeityje visi žmonės gyveno be konfliktų. Praeities nereikia paversti pasaka. Tačiau ji verčia mane klausti: kodėl civilizacija taip dažnai vadiname hierarchiją, valdžią ir galią priversti paklusti?

Aš civilizuotu norėčiau vadinti pasaulį, kuriame kuriamos ir tausojamos moralinės bei meninės vertybės, kuriame niekas nežeminamas dėl savo lyties, o stiprybė nereiškia teisės naudotis silpnesniu. Jei toks apibrėžimas atrodo pernelyg drąsus, galbūt mūsų įprastas apibrėžimas yra pernelyg siauras.

Naujo pasaulio laukimas lengvai virsta patogia laikysena. Laukiame valdžios sprendimo, viršūnių” susitarimo ar dirbtinio intelekto pažangos, kuri atidarys vartus ir praneš, kad nuo šiandien gyvename kitaip. Bet vartai niekada neatsivers, jei kiekvienas prie jų tik stovės. Aš negaliu vienas pakeisti pasaulio.

Tačiau galiu nustoti apsimetinėti, kad mano pasirinkimai su juo nesusiję. Nuo to, kaip kalbu apie kitą žmogų, kaip elgiuosi su savo kūnu, ką palieku už savęs miške ir ką perduodu vaikams, prasideda mano atsakomybė už ateitį. Tikra permaina nėra vien mintis galvoje. Ji turi atsispindėti mūsų veiksmuose.

Tam reikia drąsos išlikti savimi. Reikia išdrįsti turėti savo nuomonę net tada, kai aplinkinis būrys vienu balsu tvirtina tai, kuo tu nebetiki. Nuo minios atsiskiri ne todėl, kad nori išsiskirti, o todėl, kad atsisakai pritarti tam, kas naikina gyvybę, net jei pritarti būtų lengviau.

Kartais tai reiškia nesutikti su godumu. Kartais – su savo paties patogumu. Sąmoningumas neprasideda tada, kai teisingai pakartoji gražią mintį. Jis prasideda tada, kai mintis virsta veiksmu.

O iš kur semtis stiprybės, kad nepavargtum? Kur rasti to gyvybės vandens, kuris leidžia eiti savu keliu ir nepalūžti? Aš jo randu protėvių dainose ir gamtos simfonijoje auštant ar leidžiantis Saulei, po žvaigždėtu dangumi giedrą vasaros naktį ir tarp žmonių, su kuriais galiu kalbėti be kaukės.

Randu prie ugnies, kurią su bendraminčiais iš Girių Romuvos ar Girių Inspekcijos kartais uždegame, randu ir ant Šatrijos kalno, Saulei tekant nešant saugota ugnį. Randu švęsdamas kalendorines šventes su bendraminčiais ir veiklose, kuriose matau prasmę ir kokią įtaką tai daro aplinkai.

Aš vėl ir vėl ateinu su savo erezijomis, nes tikiu, kad žmogus gali atsimerkti. Kad galime suprasti daugiau negu vien kainą ir naudą. Kad sena pasaulėjauta gali ne trukdyti mums eiti pirmyn, o priminti, ko einant pirmyn negalima paminti.

Jeigu Žemė mums vėl taps gyva, gal pasikeis ir klausimas, kurį užduodame kiekvieną rytą. Ne „kiek šiandien galėsiu iš jos paimti?“, o „ką šiandien galėsiu padaryti, kad klestėtumėm visi – mes ir mus supantis pasaulis kaip viena?“

Šitaip aš suprantu sąmoningo žmogaus kelią. Ne kaip grįžimą į vakar, o kaip atsakomybę už rytojų – nenutraukiant ryšio su tuo, kas gyva nuo seno.