Prezidentas patvirtino Suvalkijos (Sūduvos) herbą

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, atsižvelgdamas i Lietuvos heraldikos komisijos 2021 m. birželio 11 d. teikimą Nr. 3D-17, 2021 m. birželio 21 d. dekretu Nr. IK-655 „Dėl Suvalkijos (Sūduvos) didžiojo ir mažojo herbų patvirtinimo” patvirtino Suvalkijos (Sūduvos) didįjį ir mažąjį herbus bei herbo etalono grafinius piešinius.

Šie heraldiniai ženklai: didysis ir mažasis herbai, reprezentacinė ir lauko vėliavos, antspaudas Lietuvos heraldikos komisijos buvo patvirtinti 2015 m.

„Visi simboliai: tauras – gyvūnas gausiai ir plačiai gyvenęs Sūduvos giriose, ąžuolo vainikas, simbolizuojantis Jono Basanavičiaus ąžuolyną ir Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ žodžiai – „Vienybė težydi“, herbe atsirado neatsitiktinai – jie yra pasiūlyti Sūduvos krašto bendruomenių narių, o galutiniam herbo pavidalui buvo pritarta Marijampolės Regiono plėtros taryboje, kurią sudaro Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio savivaldybių atstovai“, – sako Suvalkijos (Sūduvos) regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Rima Vasaitienė.

Lietuvos Respublikos Seimas, Suvalkijos (Sūduvos) regionino Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) teikimu, siekdamas pabrėžti, pagerbti ir įprasminti Sūduvos krašto reikšmę Lietuvos valstybės susidarymui XIII–XIV a., lietuvių kalbos, kultūros bei tapatybės susidarymui ir stiprėjimui, knygnešystei, Lietuvos tautiniam atgimimui ir valstybingumo atkūrimui 1918 metais, 2022 metus paskelbė Sūduvos metais.

Sūduva, jungianti zanavykus ir kapsus, Marijampolės ir Kauno regionus – pirmasis Lietuvos etnografinis regionas, kurio heraldinę simboliką patvirtino Lietuvos Respublikos prezidentas.

Tad, seniausias Lietruvos etnografinis regionas 2022-ius – Sūduvos metus pasitiks su heraldiniais simboliais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Prezidento.

Sūduva

Sūduva – Lietuvos etnografinis regionas kairiajame Nemuno krante, apimantis didžiąją Lietuvos Užnemunės dalį (Marijampolės apskritį – Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio rajonus, Kauno apskrities Kauno rajono pietinę ir Prienų rajono vakarinę dalis). XIX a. pab. vakarinėje regiono dalyje vartojamų kapsų ir zanavykų šnektų pagrindu susiformavo dabartinė bendrinė (literatūrinė) lietuvių kalba.

Sūduvos istorija prasidėjo prieš dvylika tūkstančių metų, kai baigėsi ledynmetis ir čia užklydo pirmosios elnių bandos, paskui kurias sekė medžiotojų gentys. Atklydėliai įsikūrė dabartinėje Suvalkijoje, o kad tai tiesa, įrodo Turlojiškės durpynuose, prie Kirsnos upelio, surasta bene seniausia žmonių gyvenvietė Lietuvoje.

Archeologinių tyrinėjimų metu surasta ginklų, buities reikmenų, taip pat jie aptiko gerai išsilaikiusį Turlojiškės žmogaus skeletą.

Trečiajame mūsų eros amžiuje Suvalkijoje įsikurdino baltų gentis, kurią kaimynai slavai vadino jotvingiais, o germanai sūduviais. Kaip jie patys save vadino, tyrinėtojai iki šiol atsakyti negali, nes sūduviai nepaliko jokių rašytinių šaltinių, nes neturėjo rašto. Tačiau jie mokėjo verstis žemdirbyste, naudojo arklą su geležiniu noragu, augino įvairius javus ir ypač rūpinosi naminių gyvulių auginimu.

Sūduviai pamažėle apgyvendino ne tik dabartinę Užnemunę, bet ir dalį dabartinės Lenkijos Palenkės vaivadijos, be to, jų valdos nusidriekė iki Gardino miesto Baltarusijoje.

Graikų geografas Klaudijus Ptolemėjus apie 150–160 metais parašytame veikale „Geografia“ pabrėžia mūsų protėvių etnines grupes, jas užrašydamas galindų, sūduvių (lot. sudini), venedų, …, vardais.

Sūduvos žemė (Zudua) pirmą kartą paminėta 1240 sudarytoje Danijos mokesčių knygoje (lot. Liber Census Daniae), kai danai rengė žygius į vakarų baltų kraštus. XIII a. antros pusės Vokiečių ordino privilegijose kraštas vadinamas Sudowia, terra Sudorum, Suderlant.

Pirmasis Sūduvos krašto žemių vakarinių ir pietvakarinių sienų juridinis apibrėžimas buvo užfiksuotas Melno taikos sutartyje 1422 m. rugsėjo 27 dieną.  Dar kartą Sūduvos žemių sienos buvo parafuotos 1529 m. Vilniaus sutartyje, kurią pasirašė LDK Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, Lenkijos karalius Žygimantas Senasis ir Prūsijos kunigaikštis Albertas (Albrechtas). Ši sutartis labai svarbi visai Lietuvai.

Dabartinis Suvalkijos regionas iki XIII a. buvo apgyvendintas sūduvių (jotvingių) genties ir buvo Sūduvos arba Dainavos žemės dalis. Iki viduramžių pabaigos Sūduvoje gyventa trijų baltiškų etnosų: panemuniais – žemaičių ir lietuvių, o vakarinėje krašto dalyje (Vilkaviškio r. ir gretimoje Šakių r. dalyje) – nadruvių kilties prūsų.

Sūduviai „išgarsėjo” IX–XII amžiuose, kai įvairių valstybių metraštininkai pradėjo dažnai minėti šią karingą gentį. Deja, sūduviai, kaip ir prūsai, savo valstybės nesukūrė, nepavyko ir dėl politinio darinio, kuris galėtų juos vienyti. Tuo pasinaudojęs kryžiuočių ordinas iki XIII a. pabaigos užkariavo jų žemes. Dalis sūduvių žuvo kovose, kiti pasitraukė į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, treti ištremti į prūsų žemę Sembą, kur sūduviai tebegyveno iki XVI amžiaus.

Didžioji dalis Sūduvos virto beveik neapgyvendinta milžiniška dykra (neįžengiama giria), kuri skyrė kryžiuočių valstybę nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės. Sūduvių palikimas išliko vandenvardžiuose, piliakalniuose, pilkapiuose ir archeologų surastuose radiniuose. Kelis šimtus metų giria atitiko epitetą – neįžengiama, ir tik XVI amžiuje prasidėjo naujoji kolonizacija ir teritorijos apgyvendinimas.

Tikėtina, kad į savo gimtinę sugrįžo dalis sūduvių. Čia taip pat kūrėsi mozūrai, gudai ir lietuviai. Miško proskynose išdygo miško kirtimo įmonių būdos, jas statėsi ir žvejai, vėliau kūrėsi kaimai ir miesteliai.

Po 1795 m. Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija kairiajame Nemuno krante atiteko Prūsijos karalystei. Susiformavo Užnemunės regionas, kurio ūkinė visuomeninė raida iki XIX a. pb. (iš dalies ir kelis vėlesnius dešimtmečius) vyko izoliuotai nuo likusios Lietuvos iki XIX a. pab. Užnemunėje 1807 m., net keliasdešimčia metų anksčiau negu likusioje Lietuvos dalyje, panaikinta baudžiava ir valstiečiams suteikta asmens laisvė, o tai paskatino spartesnę ekonominę, socialinę, kultūrinę raidą.

Suvalkijos vardas kildinamas nuo Suvalkų miesto pavadinimo. Po Dviejų Tautų Respublikos pasidalijimo buvusios Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėms atitekus Rusijai, ši Užnemunėje įkūrė Augustavo guberniją, tačiau drąsus lietuvis grafas Liudvikas Mykolas Pacas nenorėjo, kad gubernijos „sostine” taptų Augustavas, todėl Rusijos carą užvertė prašymais. Neapsikentęs kaulijimų Rusijos patvaldys gubernijos sostine paskelbė Suvalkus, o vėliau Suvalkijos vardas prigijo visam kraštui.

Nors dauguma Abiejų Tautų Respublikos kilmingųjų buvo pamėgę prancūzų kultūrą, tačiau Liudvikas Mykolas Pacas buvo „anglomanas”. Jis keliolika metų praleido Didžiojoje Britanijoje (nors buvo ilgai gyvenęs ir Prancūzijoje), todėl 1815 metais į savo valdomą dvarą Suvalkijoje pasikvietė kelis šimtus škotų žemdirbių, amatininkų, sodininkų bei daržininkų.

Šie pradėjo naują erą mūsų krašto žemdirbystėje, įkalbinę žemdirbius pereiti iš trilaukės žemdirbystės į sėjomainą ir perdavė vietiniams gyventojams škotams būdingą taupumą.

Ne šykštumą ar godumą, bet taupumą! Škotai suvalkiečus išmokė daugybės naujovių: būtent škotai atvežė ir išmokė vietos gyventojus, kaip reikia auginti bulves ir kaip jas išsaugoti per žiemą. Prieš du šimtus metų škotų atvežtos ir suvalkiečių visur pradėtos auginti bulvės virto į tautinį patiekalą – cepelinus. Bulvininkystę pradėjo daržininkas Džonas Heitonas.

Po 1867 m., pertvarkius šiaurines Lenkijos Kongreso karalystės apskritis į naują Suvalkų guberniją vietoje Augustavo gubernijos (egzistavo 1815–1867 m., iki 1837 m. vadinta Augustavo vaivadija), Lietuvos Užnemunės teritoriją (be dabartinio Lazdijų r., anksčiau Seinų apskritis) pradėta vadinti „Suvalkija“ (lenk. Suwalszczyzna).

Suvalkų guberniją sudarė 7 apskritys: Augustavo, Suvalkų, Seinų, Kalvarijos, Marijampolės, Vilkaviškio ir Vladislavovo (Naumiesčio). Apie XIX a. pradžią visos 7 išvardytos apskritys dar buvo etniškai lietuviškos, tačiau iki XIX a. pab. beveik visi Augustavo ir Suvalkų aps. lietuviai sulenkėjo; po 1919–1920 m. Lietuvos ir Lenkijos ginkluoto konflikto šios apskritys (kaip ir dalis buv. Seinų aps.) atiteko Lenkijai.

Dėl geresnių socialinių, ekonominių bei kultūrinių sąlygų, žemdirbystei palankių derlingų žemių, regiono gyventojai tapo turtingiausiais XIX–XX a. Lietuvos ūkininkais, tuo laikotarpiu davė šaliai daugiausia išsilavinusių žmonių. Iš šio regiono yra kilę šeši iš dvidešimties Valstybės atkūrimo, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų, vienas iš jų – Lietuvos patriarchas Jonas Basanavičius. Šiame krašte gimė ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka bei lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas Jonas Jablonskis.

XX a. aštuntajame dešimtmetyje Lietuvos TSR etnologai kartu su kalbininkais nusprendė regioną pavadinti Suvalkijos etnografine sritimi. Kiti pavadinimai, sinonimai iš kalbos buvo išstumti, įsitvirtino etnografinio regiono pavadinimas Suvalkija.

Atkūrus Nepriklausomybę, buvo pradėta siekti, kad regionas būtų vadinamas Sūduva. Siekiant suderinti nuomones, pradėtas naudoti dvigubas šio etnografinio regiono pavadinimas –  Suvalkija (Sūduva). Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2013 m. vasario 28 d. nutarė įrašyti į Lietuvos vietovardžių sąrašą Sūduvà.

Lietuvos heraldikos komisija prie Lietuvos Respublikos Prezidentūros 2015 m. balandžio 2 d. suderino ir patvirtino Sūduvos (Suvalkijos) etnografinio regiono heraldinius simbolius (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 6K–1 (485)). Juos sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Herbo skydo sidabriniame lauke vaizduojamas raudonas tauras (akys ir dantys – sidabriniai). Skydą iš abiejų pusių puošia sidabrinės ąžuolo šakelės su gilėmis, apačioje juosiamos sidabriniu kaspinu, kuriame raudonomis raidėmis įrašytas devizas: VIENYBĖ TEŽYDI. Sūduvos etnografinio regiono herbe naudojamos dvi spalvos: raudona ir sidabras, kurios laikomos svarbiausiomis ir garbingiausiomis senosios Lietuvos heraldikos spalvomis. Raudona spalva reiškia meilę, narsą, pralietą kraują už Tėvynę, o sidabras – dorumą, nekaltumą ir sąžiningumą. Iš esmės šios spalvos dominuoja Lietuvos etnografinių regionų heraldikos kontekste.

Tiek Suvalkijos (Sūduvos) regioninė etninės kultūros globos taryba (toliau – Suvalkijos (Sūduvos) EKGT), tiek Lietuvos heraldikos komisija pasisakė už vieningą Lietuvos etnografinių regionų heraldikos stilistiką.

Suvalkijos (Sūduvos) EKGT, Lietuvos heraldikos komisijai teikdama pasiūlymus dėl Sūduvos herbo simbolikos, pasisakė už animalistinės simbolikos vaizdavimą šio etnografinio regiono heraldikoje ir pateikė tris variantus: elnią arba briedį, šunį ir taurą. Diskusijų su Lietuvos heraldikos komisija metu vieningai nutarta herbe vaizduoti taurą – energingumo, didžiadvasiškumo ir taurumo simbolį. Be to, tauras – Sūduvos regione kadaise buvo plačiausiai paplitęs gyvūnas. Taurai Lietuvos giriose buvo medžiojami jau nuo Neolito laikų.

2016 m. Etninės kultūros valstybės globos pagrindų įstatyme įtvirtintas Suvalkijos (Sūduvos) etnografinio regiono pavadinimas. 2022 metais minėsime Melno sutarties, o tuo pačių Sūduvos krašto susigrąžinimo 600 metų sukaktį.

Atsižvelgiant į Sūduvos vardo reikšmę Lietuvos istorijai, jos dabarčiai ir žvelgiant į ateitį, pabrėžiant Sūduvos krašto įtaką lietuvių kultūrai, kalbai, raštijai, knygnešystei ir pažymint Sūduvos krašto indėlį į lietuvybės sąjūdžio gaivinimą, visų okupacijų metais, Lietuvos valstybės atgimimą, Suvalkijos (Sūduvos) regioninės tarybos teikimu, LR Seimas 2022 metus paskelbė Sūduvos metais.

Parengta pagal Suvalkijos (Sūduvos) regioninės EKGT pranešimą