Praėjusioje laidoje mes jau pradėjome kalbėti apie sūduvių-jotvingių archeologiją. Kalbėjome daugiausiai apie tai, kad sunku užčiuopti jų laidojimo paminklus, kurie daugiausia ir apibūdintų jų archeologinę kultūrą.
Tačiau dabar mes pakalbėsime apie lengviau kraštovaizdyje matomus jotvingių-sūduvių paminklus, tai yra piliakalnius.
Kalbamės su žinomu piliakalnių tyrinėtoju archeologu Gintautu Zabiela.
Gimtoji kalba turi įtakos mūsų smegenims - tai patvirtina tyrimai. Mokslininkai iš Makso Planko Instituto Leipcige priėjo išvados, kad kalba,...
Skaityti toliau
Europos Sąjungos užsienio politikos vadovas Džozefas Borelis mano, kad Kinijos vadovo Si Dzinpingo kelionė į Maskvą sumažino tikimybę, kad Rusijos...
Skaityti toliau
Kovo 19-25 d. Jonavos sporto arenoje vyko 2023 FAI F3P uždarų patalpų akrobatinių aviamodelių pasaulio čempionatas.
Skaityti toliau
Nėra uždėta rodyklės video įrašui paleisti. Taigi negalima pokalbio pasiklausyti.
Prašome pašalinti šį techninį broką.
Kraštovaizdyje yra matomi ir Pajevonio, Pavištyčio, kiti piliakalniai, tačiau apie juos nekalbėta, apskritai, kaip toli Vakarų, Šiaurės Vakarų kryptimi nuo Vištyčio eina Sūduvai priskirtini piliakalniai liko nieko nepasakyta.
Matosi, kad Užnemunės archeologiniai tyrinėjimai buvo atliekami atmestinai, ji archeologiškai rimtai netirta sąmoningai, kad mokslo faktais negriautų iš kaimynių paliktų likučių susikurtos lenkiškos Lietuvos istorijos.
Viskas buvo užkapstoma magišku žodžiu – Užnemunė tapo “dykra”, taigi tuo istorija baigiasi.
Išeina, kad Užnemunė Lietuvai liko kaip ir savaime, tačiau Vytenio, anksčiau Mindaugo (Treniotos) žygiai bylotų buvus dideles kovas dėl Užnemunės su Mozūrais ir Vokiečių Ordinu. Būtent jos lėmė, kad po Žalgirio – Užnemunė galutinai liko Lietuva.
Bisenos, Kolainių, Putvės, gal ir Junigedos gynybinių Vytenio laikų pilių dera ieškoti Vištyčio- Gardino ruože, o ne prie Nemuno. Šiuo atveju Junigedos pavadinimas kalbiškai būtų tapatus Naumiesčio, pilies prie Novos upės pavadinimui.
Baisu, kaip yra netyrinėta Užnemunės (Sūduvos) istorija. Ką mokslas veikė tuos 30 metų nesuprantama, kas per valstybės žmonės jam vadovavo!…
Negi skirsi tam pinigų, netinkamais radiniais erzinsi kaimynę?
O savų nelabai kas turi, kad, viską metęs, eitų per užsienio valstybių archyvus. Kažin, de Rosales turėjo tiek savo laisvų pinigų, ar gal bendruomenė susimetė?
Manau, jotvingių ženklai išlikę netik archeologijoje, bet ir vietovių pavadinimuose- Balstogės ( Bialystoko) miesto dalis Dojlidy ( Dailidės?), į pietus nuo Balstogės- Kojrany ( Kairėnai?) , Olmonty ( Almantai?) Trypucie ( Tripučiai?) , Baciuty ( Baciučiai?), į pietryčius- Tylwica ( Tilvytė?).
Manau, kad yra pagrindo įžvelgti, jog ir Bialystoko pavadinimas gali būti radęsis iš jotvingių “Obelsus”, atkritus pradžioje buvusiam pradiniam garsui ‚o‘. Tai susišaukia su netolies Lietuvoje esančiais pavadinimais – Obelijos ežeras, Obelytės piliakalnis, Obelijos miškai prie Nemuno netoli Alytaus, pačioje Baltarusijoje esančios vietovės pavadinimu Obolcy ir t.t. Tai sietina su jotvingišku upės (tekančio vandens, šaltinio) pavadinimu – Obelia, kuris be abejonės giminingas liet. upė, prūsų apia.
Šios šaknies žodžio ‘obuolys’ reikšmė yra antrinė, pagal požymį, kad jis vandenyje neskęsta – plaukia, be to, gali būti, kad ‚obelis‘ kaip medis pavadinimą gavo taip pat pagal tai, kad gerai išsilaiko vandens paviršiuje.
Tokiu atveju latvių dainų: „abels kuoku“ galima būtų suprasti, kaip ‚vandens medžio‘. Tas reikšmiškai susišauktų ir su tuo, kad Obelytės piliakalnis vadinamas ir Kaukų piliakalniu. Čia galima įžvelgti ir jotvingių kėlimosi, katalikybei spaudžiant, iš Balstogės, Gardino, Užnemunės dalies kelimosi į dabrtinės Latvijos žemes požymių. Čia trumpai toks pastebėjimas, kurį būtų galima pagrįsti dar daug kuo iš mokslų sričių.