Rugsėjo 25–26 d. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete ir Valdovų rūmų muziejuje vyks tarptautinė mokslinė konferencija „Archeologinės kelionės laiku“.
Rugsėjo 9 d. sukanka 100 metų, kai Judrėnuose (dab. Telšių r., Viešvėnų sen.) gimė viena ryškiausių Lietuvos pokario archeologijos asmenybių – Adolfas Tautavičius.
Jis paliko reikšmingą pėdsaką atliekant Vilniaus senamiesčio, ypač Žemutinės pilies teritorijos ir svarbiausios vertybės – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos, tyrimus.
Taip pat pasižymėjo kaip enciklopedinio pobūdžio mokslininkas, domėjosi daugeliu archeologijos sričių, įnešė svarų indėlį į jas, kaupdamas, sistemindamas, skelbdamas ir garsindamas tyrimų duomenis.
A. Tautavičius mokslininko kelią pradėjo sunkiais pokario metais, kai dar tik buvo atkuriamos su archeologija susijusios mokslinės institucijos. 1944 m. jis baigė Telšių gimnaziją, 1945 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, šį 1950 m. baigė su pagyrimu.
Dar studijų metais įsidarbino Lietuvos mokslų akademijos Istorijos-etnografijos muziejuje, ten dirbo konservatoriumi, restauratoriumi, dirbtuvių vedėju.
Jau tuo metu pradėjo rinkti etnografijos ir archeologijos duomenis bibliografijai ir šį darbą nuosekliai tęsė visą savo gyvenimą. 2000 m. išleista „Lietuvos archeologijos bibliografija“, apimanti 1782–1998 metus. Leidinys, kuriame pateikta daugiau kaip 17 000 bibliografinių pozicijų, vainikuoja ilgametį mokslininko triūsą ir yra svarbus šaltinis ne tik archeologams.
Nuo 1950 m. A. Tautavičius studijavo Istorijos instituto aspirantūroje (vadovas prof. Konstantinas Jablonskis), o 1954 m. apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją „Rytų Lietuva m. e. pirmame tūkstantmetyje“.
Archeologinių kultūrų raida Rytų Lietuvoje
Savo disertacijoje ir vėliau skelbtuose moksliniuose straipsniuose A. Tautavičius apžvelgė archeologinių kultūrų raidą Rytų Lietuvoje I m. e. tūkstantmetyje, pirmasis nustatė ir išskyrė Rytų Lietuvos pilkapių kultūros teritoriją, aprašė būdingus laidojimo papročius, aptarė įtakas ir kultūrų ryšius.
Rengdamas disertaciją, A. Tautavičius pradėjo ir pirmuosius savarankiškus tyrimus Rytų Lietuvoje. Tuo metu išsikristalizavo viena pagrindinių jo tyrimų temų – vidurinio geležies amžiaus problematika, baltų genčių etnogenezės ir etninės istorijos tyrimai.
Pirmoji didesnė sintetinė studija, skirta šioms tyrimų kryptims, pasirodė 1961 m. – knyga „Lietuvos archeologijos bruožai“ (autoriai Pranas Kulikauskas, Regina Kulikauskienė, Adolfas Tautavičius).
Nuo 1951 iki 1962 m. ir vėliau su pertraukomis A. Tautavičius dėstė Vilniaus universitete. 1962 m. jis tapo Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vadovu ir buvo juo 25 metus (iki 1987 m.).
Būdamas minėto skyriaus vadovu, 1963–1977 m. A. Tautavičius vadovavo daugeliui žvalgomųjų ekspedicijų ir archeologinių tyrimų visoje Lietuvoje. Viena garsiausių to meto tyrinėtų vertybių – Taurapilio pilkapynas.
Įgyvendino tokius sumanymus kaip „Lietuvos TSR archeologijos atlaso“ (1974–1978) keturtomio leidimas, sumanė autorinių atskirų epochų Lietuvos archeologijos monografijų rašymą, o vieną jų – „Vidurinis geležies amžius Lietuvoje V–IX a.“ – parengė pats (parašė dar būdamas Archeologijos skyriaus vedėju 1982–1986 m., tačiau knyga išleista tik 1996 m.).
1997 m. šios studijos pagrindu A. Tautavičius apgynė habilituoto mokslų daktaro disertaciją. Tais pačiais metais už nuopelnus baltų archeologijos srityje jam buvo suteiktas Latvijos mokslų akademijos garbės daktaro laipsnis.
Naujausi tyrimai Lietuvoje
1966 m. A. Tautavičius pradėjo leisti žinių leidinį apie visus naujausius tyrimus Lietuvoje. Šiame leidinyje ir mūsų dienomis pateikiamos greitos žinios apie visus naujausius archeologinius tyrimus.
1970–1974 m. mokslininkas buvo leidinio „Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ archeologijos atsakingasis redaktorius, 1978–1990 m. – spaudinio „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ atsakingasis redaktorius.
1966–1972 m. laikotarpiu žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ pasirodė visa serija žinomų straipsnių apie atskiras baltų gentis (žiemgalius, kuršius, prūsus, lietuvius, sėlius), A. Tautavičiaus parengtų kartu su kalbininkais ir istorikais.
Tyrinėdamas Rytų Lietuvos pilkapynus ir aiškindamasis pietvakarinę šios kultūros ribą, jis 1966 ir 1968 m. rengė publikacijas ir apie gretimos jotvingių žemės ribas. Žemaičių etnogenezė apibendrinta 1981 m. knygoje „Iš lietuvių etnogenezės“, prieš tai nemažai laiko skirta lauko tyrimams.
Lietuvos archeologijos garsintojas
A. Tautavičius buvo daugelio archeologinių leidinių sudarytojas ir redaktorius, redaktorių kolegijų narys, taip pat enciklopedinių straipsnių autorius, puikus Lietuvos archeologijos garsintojas.
Dirbo žurnalų „Kraštotyra“ (1966–1975), „Muziejai ir paminklai“, „Kultūros paminklai“ redakcijose, intensyviai dirbo rengiant ir redaguojant lietuviškas enciklopedijas. Jis paskelbė daugiau kaip 800 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių apie Lietuvos proistorę, lietuvių etnogenezę, kultūros paveldo apsaugą.
Juose nemažai dėmesio skyrė Lietuvos archeologijos istorijai, praeityje dirbusių krašto senovės tyrinėtojų – Mykolo Eustachijaus Brenšteino, Liudviko Kšyvickio (Ludwik Krzywicki), Fiodoro Pokrovskio, Vandalino Šukevičiaus (Wandalin Szukiewicz), Petro Tarasenkos, Balio Tarvydo, Jono Puzino ir kt. – palikimui, Vilniaus senienų ir Šiaulių „Aušros“ muziejams.
Nepaisant to, kad pagrindinis jo tyrimų laikotarpis buvo vidurinis geležies amžius, kaip tik tuo metu, kai buvo skelbiami disertacijos duomenys, aktyviai vykdyti ir jo vadovaujami Vilniaus pilių teritorijos tyrimai.
1955–1961 m. bei 1964 m. tarp Naujojo arsenalo ir Pilies kalno buvo atkastas iki tol nežinomas medinis Vilnius, Šv. Onos (vėliau – Šv. Barboros) bažnyčios pamatai, ankstyvieji Vilniaus Žemutinės pilies mūriniai pastatai bei daugelis kitų vertybių.
A. Tautavičius tapo XIII–XVII a. materialinės kultūros žinovu, išgarsėjo kaip tyrinėtojas, galintis sėkmingai vadovauti nemažai ekspedicijai.
Šių tyrimų pagrindu buvo parengta pirmoji Lietuvoje studija, skirta koklininkystei („Vilniaus pilies kokliai (XVI–XVII a.)“, 1969), o 1968 m. kartu su Juozu Jurginiu ir Vytautu Merkiu parašytas knygos „Vilniaus miesto istorija“ pirmas tomas, už jį autoriai gavo Respublikinę premiją.
Kartu su kolegomis A. Tautavičius 1962–1964 m. taip pat tyrė Trakų, 1968 m. – Klaipėdos pilis, 1965 m. – Veliuonos piliakalnius. 1967 m. jis vadovavo Tolminkiemio (Karaliaučiaus sr.) bažnyčios liekanų ir Kristijono Donelaičio palaikų paieškos tyrimams.
Viduramžių miesto liekanos
1986 m., kai, pradėjus melioracijos darbus Kernavės Pajautos slėnyje, buvo surastos Viduramžių miesto liekanos, kartu su kitais kolegomis rūpinosi šio slėnio išsaugojimu. Didžiulis mokslininko autoritetas padėjo sustabdyti ardymą ir pradėti kompleksinius Kernavės piliakalnių tyrimus.
Prie Vilniaus pilių tyrimų A. Tautavičius sugrįžo 1987 m., kai atsistatydino iš Istorijos instituto Archeologijos skyriaus vedėjo pareigų ir prisijungė prie institute sudarytos Vilniaus Žemutinės pilies archeologinių tyrimų grupės.
Jis tapo archeologinių kasinėjimų vadovu (nuo 1993 iki 2001 m. buvo Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ Archeologijos skyriaus vedėju).
Kaip ir kitose vertybėse, kuriose jam teko dirbti, taip ir čia A. Tautavičius ne tik vadovavo archeologiniams tyrimams, bet ir daug dėmesio skyrė Vilniaus Žemutinės pilies ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų archeologinės medžiagos analizei.
Jis pats rinko istorinių tyrimų duomenis, ikonografinius šaltinius, paskelbė daugybę straipsnių, buvo periodinio leidinio „Vilniaus Žemutinės pilies rūmai“ atsakingasis redaktorius.
Archeologinių tyrimų laikotarpiu išėjo penki šio leidinio tomai, jiems mokslininkas taip pat parengė ir archeologinių tyrimų apžvalgas.
1999 m. A. Tautavičius už nuopelnus apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
A. Tautavičius mirė 2006 m. rugpjūčio 10 dieną. Palaidotas Vilniuje, Saltoniškių kapinėse.
Parodoje rodomos nuotraukos iš Adolfo Tautavičiaus, Vytauto Urbanavičiaus ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų archyvų.
Ji skirta trijų iškilių ir Lietuvos archeologijos istorijai nusipelniusių mokslininkų – habil. dr. Jono Puzino 120, habil. dr. Adolfo Tautavičiaus 100 ir habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus 90 metų sukaktims paminėti.
Gimė ir mokėsi laisvoj Lietuvoj, pergyveno tris okupacijas ir dar vieną Nepriklausomybės atkūrimą. Žmonės, sugebėję tai pergyventi ir sėkmingai dirbti savo amatą, patys yra tautos turtas.
,,1986 m., kai, pradėjus melioracijos darbus Kernavės Pajautos slėnyje, buvo surastos Viduramžių miesto liekanos, kartu su kitais kolegomis rūpinosi šio slėnio išsaugojimu.” Iš kur toks mūsų rašytojų paprotys naudoti neasmeninę formą. ,,Buvo surastos” – tarsi jos, tos liekanos, susirado savaime. Viską padaro konkretūs žmonės. Šiuo atveju tai buvo Sigitas Lasavickas, seniai visiems išūžęs galvas su tuo Pajautos slėniu.
S. Lasavickas labai visiems galvas išūžė ir dėl Vilniaus senovės, kurioje įžvelgė ilyrų palikimo. Tačiau apie tai, kadangi tai ne lenkybės pėdsakai, amžinai prolenkiškų Valdžių visiška tyla, net ir Alkas.lt nedrįsi plačiau su S. Lasavicko Vilniaus istorijos tyrimų palikimu supažindinti.
Skaičiau, kad kai kurie mokslininkai laiko albanus ilyrų palikuonimis.
Troja tai frygai, o ne ilyrai. Nors Balkanai irgi mūsų giminės.
Tai, kad albanai yra ilyrų palikuonys, kalbotyros moksluose yra pripažintas dalykas. Ilyrų zakra- vilkas, liet. tarm. žogaras – vilkas, tik patvirtina tą senąją (gal net ledynmečio) lietuvių ir ilyrų giminystę.
Gal galite nurodyti mokslinį šaltinį, kur radote ilyrų kalbos žodį zakra- vilkas? Moksliniai šaltiniai teigia, kad illyrų kalba vilkas- galimai ulk ( dabartine albanų kalba- uijk), o ne zakra ( John Wilkes. The IIIyrians.Wiley, 1992)
Galiu pasakyti, kad ilyrų zakra – vilkas radau ne žodynuose, o jį įsiminiau iš rusų mokslininkų V. Toporovo ar V. Ivanovo mokslinių straipsnių. Kokiame leidinyje – neprisimenu.
Matyt, ilyrai kaip ir lietuviai vilkui vadinti galėjo turėti bendrinį žodį ulk – vilkas ir mitopeotenį žodį zakra -žogaras – vilkas. Liet. tarm. žogaras – vilkas yra pakankamas kalbinis faktas manyti, kad galėjo būti ilyrų ždis zakra – vilkas. Reikėtų žiūrėti, ar nėra albanų pavardžių iš zakr-, manau jų būtų galima rasti.