Vieną miestą nuo kito skyrė tik upė. Šiandien vieno iš šių miestų nebėra. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Kudirkos Naumiestis ir Širvinta (vok. Schirwindt) gyveno tarsi dvyniai.
Juos jungė prekyba, šeimos, kultūrinis ir religinis gyvenimas, o valstybės siena netrukdė kasdieniams ryšiams. Tačiau XX a. viduryje karas, okupacijos ir totalitariniai režimai šią bendrą erdvę pavertė fronto linija. Širvintos miestas buvo visiškai sunaikintas, o dalis jo panaudota atstatant dvynį – Kudirkos Naumiestį.
Šiandien apie toliausiai į rytus buvusį Vokietijos miestą pasakoja išlikusios nuotraukos, daiktai ir žmonių prisiminimai. Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) Vinco Kudirkos muziejuje, Kudirkos Naumiestyje, atidaroma nauja paroda „Noriu namo, į Širvintą. Dingusio miesto beieškant“ (kuratorius Aurimas Kanapkis).
Ji kviečia pažinti dviejų pasienio miestų istoriją ir susigrąžinti į istorinę atmintį vieną skaudžiausių Rytprūsių ir Lietuvos istorijos puslapių.
Du miestai, bendra istorija
Nors miestus skyrė valstybių – Lietuvos ir Vokietijos (Rytprūsių) – siena, juos jungė ekonominiai ryšiai, šeimos, religinis ir kultūrinis gyvenimas. Širvintos ir Kudirkos Naumiesčio artumas buvo reikšmingas ir spaudos draudimo laikotarpiu.
XX a. viduryje ši pasienio erdvė tapo politinių sprendimų ir karo veiksmų zona. Sovietų ir nacistinės okupacijos sunaikino bendruomenes, pakeitė kraštovaizdį, o Širvinta po karo taip ir nebuvo atstatyta.
Jos griuvėsių plytos buvo panaudotos pokario Kudirkos Naumiesčiui atkurti – taip dviejų miestų istorijos susipynė ir materialia prasme. Apie karo ir pokario metu patirtus kraštovaizdžio pokyčius pasakoja ir prie muziejaus esanti lauko paroda: sovietų ir nacistinės okupacijos sunaikino ir išblaškė šimtmečius kartu gyvenusias bendruomenes.
„Naujoji paroda „Noriu namo, į Širvintą. Dingusio miesto beieškant“ Vinco Kudirkos muziejuje tęsia paprotį supažindinti lankytojus su jų artimiausios aplinkos istorija – juk pažinti save ir savo šaknis viena svarbiausių tapatybės konstravimo sąlygų.
Parodos kūrėjai įgyvendina svarbią misiją ir regione, visai šalia Lietuvos sienos, pasakodami apie pamirštas mažąsias istorijas laiko tėkmėje ir stengdamiesi jas įpinti į didįjį pasakojimą. Svarbu, kad taip mezgamas ryšys ir su vietos bendruomene, juk ši istorija – apie juos“, – mintimis apie naująją parodą dalijasi LNM generalinė direktorė Rūta Kačkutė.
Pėdsakai žmonių atmintyje ir daiktuose
Parodoje lankytojai išvys istorines fotografijas, filmuotus vaizdus, kasdienius buities daiktus ir autentiškus pasakojimus, leidžiančius pažvelgti į istoriją iš individualios, žmogiškos perspektyvos. Reikšmingą parodos dalį sudaro mokytojo ir kraštotyrininko Antano Spranaičio bei jo žmonos Irenos dešimtmečius kauptas rinkinys.
Dar vaikystėje girdėti tėvų pasakojimai apie kitapus upės buvusį Širvintos miestą paskatino Antaną Spranaitį ieškoti jo pėdsakų. Sovietmečiu sutuoktiniai keliavo po Kaliningrado sritimi pervadintą buvusį Rytprūsių kraštą, kuriame sparčiai nyko ir buvo sąmoningai naikinamas vokiškasis paveldas.
Jie rinko išlikusius, tačiau anuomet niekam nebereikalingus buities daiktus, namų apyvokos reikmenis, indus ir kitus Širvintos kasdienio gyvenimo liudijimus, o sukauptą kolekciją saugojo savo namuose.
Daug kas pasikeitė, kai 1997 metais buvo surengta paroda „Žmonių ir laiko sunaikinti paminklai“, skirta miestų dvynių draugystei atminti. Po jos su Spranaičių šeima susisiekė po Antrojo pasaulinio karo į Vokietiją repatrijavę širvintiškiai.
Užsimezgusi bičiulystė paskatino juos Spranaičių muziejui dovanoti išsaugotas šeimos relikvijas – fotografijas ir asmeninius daiktus. Būtent šie Spranaičių šeimos išsaugoti daiktai šiandien leidžia atkurti miesto, kurio jau nebėra, istoriją. Spranaičių šeima LNM Vinco Kudirkos muziejui skolina šiuos eksponatus, o parodos kūrėjai be galo džiaugiasi tokia galimybe.
Vienu jautriausių parodos pasakojimo dalių tampa buvusio širvintiškio Hermano Vysbergerio (Hermann Wiesbergeri) atsiminimai. 1945-aisiais jis leidosi į kelionę namo tikėdamasis dar kartą pamatyti gimtąjį miestą.
Kelias į Širvintą virto du metus trukusiu išbandymu – tardymai, sulaikymai, priverstinis darbas ir nuolatinės pastangos įrodyti, kad jis nori tik vieno – sugrįžti namo. Pasiekęs Širvintą jis rado tik griuvėsius. Būtent jo ištarti žodžiai „Noriu namo, į Širvintą“ tapo parodos pavadinimu ir simbolizuoja žmonių ilgesį vietoms, kurias karas negrįžtamai pakeitė.
„Dažniausiai kalbėdami apie karą pasakojame apie frontus, kariuomenes ar politinius sprendimus. Šioje parodoje norėjome pažvelgti ir iš žmogaus perspektyvos.
Kas nutinka, kai tenka palikti namus, kai miestas, kuriame užaugai, dingsta iš žemėlapių, o po jo lieka tik keletas išsaugotų daiktų, fotografijų ir prisiminimų? Širvinta yra vienas ryškiausių tokių prarastų miestų pavyzdžių. Tai pasakojimas apie žmones ir prarastus kaimynus, kurių gyvenimus sugriauna karas ir politiniai sprendimai.“, – sako ekspozicijos kuratorius A. Kanapkis.
Apie LNM Vinco Kudirkos muziejų
Pradžią muziejui davė Kudirkos Naumiesčio vidurinės mokyklos jaunųjų istorikų būrelio surinkti eksponatai. Laikui bėgant jiems ėmė trūkti vietos, visuomenės susidomėjimas „Tautiškos giesmės“ autoriumi augo, todėl buvo sumanyta pastatyti Vinco Kudirkos muziejui atskirą pastatą.
Jis iškilo namo, kuriame gyveno V. Kudirka, vietoje. Čia poetas 1898 m. sukūrė Lietuvos himną – „Tautišką giesmę“.
Vinco Kudirkos muziejaus paroda supažindina su Lietuvos himno autoriumi V. Kudirka ir miesteliu, kuriame jis praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus. Kartu tai ir pasakojimas apie XIX a. antrąją pusę, kai Lietuva, būdama Rusijos imperijos sudėtyje, pradėjo savo kelią į tautinį atgimimą.
Lankytojui pristatoma gydytojo, rašytojo V. Kudirkos (1858–1899) veikla, jo leistas politikos, literatūros ir mokslo laikraštis „Varpas“, taip pat pasakojama apie asmeninį gyvenimą, kurio paskutinį tarpsnį jis nugyveno Naumiestyje. Tad apsilankymas muziejuje drauge yra ir kelionė po Suvalkijos kraštą, išskirtinį jo pasienio miestą – Kudirkos Naumiestį.
