Bitininkystė ir bičiulystė nuo seno yra svarbūs lietuvių kultūros bruožai, o bičių ekologinė reikšmė neginčytina visame pasaulyje.
Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais mus pasiekia gąsdinančios žinios apie bičių nykimą.
Naujoje parodoje „Iš avilio“ Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys Vinco Kudirkos muziejus kviečia atidžiau pažvelgti į daugialypius žmonių ir bičių santykius ir pamąstyti, ką galime padaryti, kad juos išlaikytume.
Bitės miršta, ar žinojai?
Pastaraisiais dešimtmečiais medunešių bičių nykimas kelia nerimą visam pasauliui.
Didelis bičių mirtingumas tapo rimta problema Kinijoje, Japonijoje, kai kuriose Afrikos valstybėse.
2007 m. statistiniais duomenimis, Europoje išmirė iki 30–50 proc. bičių, o JAV jų prarado iki 70 proc. Medunešės bitės – svarbiausios augalų apdulkintojos žemėje, atsakingos už mažiausiai 1/3 mūsų kasdienio maisto.
Tad nenuostabu, kad mažėjanti jų populiacija kelia susirūpinimą.
Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė pabrėžia parodoje keliamų sumanymų svarbą:
„Bičių nykimas yra mūsų laikų problema, todėl svarbu apie tai kalbėti.
Paroda „Iš avilio“ sujungia nuo seno susiklosčiusį kultūrinį lietuvių santykį su bitėmis ir liūdnokas ateities prognozes.
Atidarydami šią parodą dabar, suteikiame lankytojui galimybę, laiko ir motyvaciją daryti pokyčius.“
Paroda „Iš avilio“ ne be reikalo rengiama Vinco Kudirkos muziejuje, Kudirkos Naumiestyje.
Greta esančiai teritorijai perėjus į Sovietų Sąjungos sudėtį, joje buvo įrengtas karinis poligonas, kuriame daugelį metų niokojama natūrali gamtinė aplinka:
naikinami Antrojo pasaulinio karo laikų sprogmenys, karinių pratybų metu į aplinką paskleidžiamos kenksmingos medžiagos, kiekvieną pavasarį uždegamos nešienaujamos pievos.
Vietos gyventojai daugybę metų priversti taikstytis su nevaldomais, gamtą ir žmogų žalojančiais kaimyninės valstybės veiksmais. Neabejotinai nuo to kenčia ir bitės.
Bitė – kultūros ir bendruomenės dalis
Nors svarbu kalbėti apie bauginančias prognozes, parodoje „Iš avilio“ daugiau dėmesio skiriama būtent tam, ką norima išsaugoti.
Lietuvių santykis su bitėmis yra daugialypis ir išskirtinai reikšmingas. Tai savyje yra sugėrusi net pati lietuvių kalba. Iki šiol sakoma, kad miršta tik žmonės ir bitės.
Mūsų krašte bitės gyvena ne bičių kolonijomis – jų bendruomenę vadiname bičių šeima, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka ne karalienei, bet motinėlei.
Tarpusavio bendrystė, gimusi dalijantis bitėmis, sukūrė gražų bendruomeninį paprotį, vadinamą bičiulyste.
Parodos kuratorė ir koordinatorė, Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos skyriaus vadovė Jolanta Bernotaitytė pasakoja:
„Bitė lietuviui ypatingai svarbi ne tik dėl praktinių priežasčių, susijusių su augalijos klestėjimu ir materialine nauda.
Tai kertinis kultūrinis simbolis. Pažiūrėkite, kaip nuo seno mes sąveikaujame su bičių šeimomis. Anksčiau bičių nebuvo galima pirkti ar parduoti.
Bitėmis dalijosi labai skirtingi žmonės – ponai ir valstiečiai, turtuoliai ir skurdžiai. Dalijimasis bitėmis juos jungė ir puoselėjo bendrystę.
Bitininkas suvoktas kaip bičių tarnas, kuris turi gebėti pajusti jų nuotaiką, rasti bendrą kalbą, padėti apsisaugojant nuo lietaus, šalčio, priešų.
Mūsų supratimu, motinėlė – ne bičių valdovė, bet šeimos tęstinumo garantas, svarbiausias, nors ir labiausiai nuo kitų bičių priklausomas šeimos narys.
Matome, kaip per šias sąveikas ir suvokimą atsiskleidžia gilios pagarbos, rūpesčio ir bendrumo temos.“
Ar esame pasiruošę išlaikyti šią kultūrinę ir ekologinę bičiulystę?
Paroda „Iš avilio“ Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki 2024 m. sausio 7 d.
Daugiau žinių čia.
