Prieš 150 metų gimusi Marija Putvinskaitė-Žmuidzinavičienė buvo odontologė, šaulė, visuomenininkė ir viena pirmųjų lietuvių dailės parodų rengėjų. Jos gyvenime susipynė profesinis darbas, lietuvių tautinis sąjūdis ir kultūros kūrimas.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namų darbuotoja Liveta Repšienė primena, kad M. Žmuidzinavičienės gyvenimo istoriją šiandien padeda atskleisti įvairiose atminties įstaigose saugomas šeimos palikimas. Nemažai jai ir jos artimiesiems priklausiusių daiktų saugoma Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose.
Iš bajorų šeimos – į lietuvių tautinį sąjūdį
Marija augo šeimoje, kurioje susitiko dvi senos bajorų giminės. Jos motina Idalija buvo kilusi iš Pliaterių giminės, o tėvas Rapolas Putvinskis – iš senos Žemaitijos bajorų šeimos.
Rapolas Putvinskis dalyvavo 1863–1864 m. sukilime, už tai buvo ištremtas. Grįžęs sukūrė šeimą su Idalija.
Putvinskių namuose iš pradžių daugiausia kalbėta lenkiškai, tačiau XIX a. pabaigoje šeima vis labiau įsitraukė į lietuvių tautinį sąjūdį. Ypač ryškus šis posūkis buvo Marijos broliui Vladui Putvinskiui pradėjus ūkininkauti Šilo Pavėžupio dvare dabartiniame Kelmės rajone.
Dvaras ilgainiui tapo gyvu lietuvių kultūrinio gyvenimo centru. Čia rinkdavosi Povilas Višinskis, Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti lietuvių šviesuoliai, kalbėdavę apie lietuvių kalbą, kultūrą ir visuomenės ateitį.
M. Žmuidzinavičienei ir jos artimiesiems priklausiusius daiktus Lietuvos nacionaliniam muziejui perdavė Marijos anūkė Birutė Gučaitė. Pasak L. Repšienės, jie liudija ne tik šeimos kasdienybę, bet ir aplinką, kurioje formavosi būsimoji visuomenininkė.
Pacientus priimdavo nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro
Baigusi odontologijos studijas Paryžiuje, Marija persikėlė į Vilnių. Ji apsigyveno tuometėje Zavalna gatvėje 13-4, dabartiniame Pylimo g. 9 name, ir čia įsirengė odontologijos kabinetą. Vėliau, persikėlusi į Kauną, toliau dirbo odontologe.
Darbo jai netrūko. Iš M. Žmuidzinavičienės laiškų vyrui matyti, kad kai kuriomis dienomis pacientus ji pradėdavo priimti jau septintą valandą ryto, o paskutinysis išeidavo tik apie pusę dešimtos vakaro.
Tačiau profesinis darbas neužgožė visuomeninės veiklos. Gyvendama Vilniuje Marija pateko į gyvą lietuvių šviesuomenės aplinką ir pati tapo svarbia jos dalyve.
Prisidėjo prie pirmųjų lietuvių dailės parodų
Ypač reikšmingas buvo M. Žmuidzinavičienės indėlis rengiant pirmąsias lietuvių dailės parodas. Pirmoji jų atidaryta 1907 m. sausio 9 d. Petro Vileišio rūmuose Vilniuje.
Marija padėjo išdėstyti kūrinius, kartu su Sofija Gimbutaite rūpinosi liaudies meno dirbiniais iš Žemaitijos, bendravo su užsienyje gyvenusiais lietuvių dailininkais ir prisidėjo rengiant parodos katalogą.
Dar daugiau atsakomybės jai teko rengiant antrąją lietuvių dailės parodą, atidarytą 1908 m. pavasarį dabartiniame Pylimo g. 6 name.
Tuo metu Lietuvių dailės draugijos pirmininkas Antanas Žmuidzinavičius buvo išvykęs į užsienį, todėl apie pasirengimą daugiausia sužinodavo iš žmonos laiškų. Jos indėlį jis pripažino rašydamas, kad sėkminga Lietuvių dailės draugijos veikla „didele dalimi buvo mano žmonos nuopelnas“.
Netikėtas vaidmuo scenoje
M. Žmuidzinavičienės gyvenime būta ir netikėto posūkio – teatro scenos. Vilniaus lietuvių savitarpinės pašalpos draugijai pradėjus repetuoti Julijaus Slovackio dramą „Mindaugis, Lietuvos karalius“, Marijai buvo pasiūlyta suvaidinti Mindaugo motiną Ragnytę.
Laiškuose vyrui ji neslėpė jaudulio dėl būsimo vaidmens. Vis dėlto 1908 m. balandžio 27 d. Vilniaus miesto salėje, dabartinėje Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, parodytas spektaklis sulaukė palankių atsiliepimų.
Jos pasirodymą įvertino ir Žemaitė. Apie Marijos sukurtą Ragnytę rašytoja spaudoje parašė: „Ragnytė – puiki pagonė.“
Pasak L. Repšienės, nors prieš pasirodymą M. Žmuidzinavičienę lydėjo scenos baimė, vaidmuo tapo vienu įsimintinų jos gyvenimo Vilniuje epizodų ir parodė dar vieną jos ryšio su tuomečiu lietuvišku kultūriniu gyvenimu pusę.
Gyvenimas, aprėpęs kelias Lietuvos istorijos sritis
M. Žmuidzinavičienės biografijoje sunku išskirti vieną svarbiausią veiklos lauką. Medicinos darbas, lietuvių kultūrinis sąjūdis, pirmosios dailės parodos, visuomeninė veikla ir dalyvavimas lietuviškame Vilniaus gyvenime buvo glaudžiai susiję.
Jos gyvenimas kartu primena platesnį XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos virsmą – laiką, kai dalis bajoriškos aplinkos žmonių sąmoningai rinkosi lietuvybę ir savo darbu prisidėjo prie tautinės kultūros kūrimo.
Parengta pagal Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namų medžiagą.
