Kovo 27 d. 13 val. Konstitucijos salėje (Seimo I rūmai) buvo surengta Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos konferencija „Lietuvių kalba Rytų Lietuvos mokyklose: kas lemia (ne)sėkmę?“.
Lietuvių kalbos padėtis Rytų Lietuvos mokyklose šiandien yra daugiau nei švietimo tema. Tai klausimas apie valstybingumo puoselėjimą, gebėjimą stiprinti pilietiškumą, mokytojo darbą sudėtingoje daugiakalbėje aplinkoje, dažnai nelygias vaikų galimybes, visuomenės atsparumą dezinformacijai ir kitataučių vaikų integraciją.
Renginyje pranešimus skaitė Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos vadovė Danguolė Sabienė, Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento specialistė Auksė Ūsienė ir ukrainiečių mokyklos „Gravitas Schola“ vadovė Agnė Klimčiauskaitė, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys Jonas Vasiliauskas, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Regina Skaržinskienė, Juodšilių „Šilo“ gimnazijos pradinių klasių mokytoja Asta Višneveckė.
Skelbiame Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos vadovės Danguolės Sabienės skaitytą pranešimą.
Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos pastangos puoselėti lietuvių kalbą
Prieš 15 metų įsikūrusios RLMS vienas iš tikslų buvo lietuvybės puoselėjimas, lietuvių kalbos stiprinimas, pilietiškumo ugdymas, mokytojų, dirbančių šio regiono švietimo įstaigose lavinimas.
Tai darėme ir darome rengdami įvairius renginius. Tai konferencijas, seminarus, mokomasias keliones, literatūrines muzikines popietes ir kt. Kai kuriuos renginius, kaip antai, knygų apie RL mokytojus pristatymus, popietes, susitikimus su mokyklų bendruomenėmis, vykdydavome mokyklose. Dalyvaujame ir mokyklų renginiuose.
Lietuvių kalba
Tai yra ta tema, kurios svarba yra nuolatos mūsų dėmesio centre. Esame visuomeninė, nepolitinė organizacija, todėl mūsų dėmesys yra šviečiamojo pobūdžio, bet jis atliepia plačios visuomenės nuomonę.
Palaikome glaudžius ryšius su ŠMS ministerija ir tai leidžia mums išsakyti savo nuomonę, gal kartais ką nors patarti ar daryti įtaką jų sprendimams, kaip tai atsitiko skiriant didesnį MK visoms RL mokykloms, ne tik tautinių bendrijų (kaip buvo anksčiau).
Tačiau didžiausią dėmesį skiriame mokytojams. Jie yra pagrindiniai asmenys mokykloje, nuo kurių veiklos priklauso galutinis rezultatas, kurio mes siekiame. Tai ar visiems vaikams pavyksta išmokti lietuviškai kalbėti, skaityti, rašyti. Mokytojas galės tai padaryti pats, turėdamas daug gebėjimų, ne tik dalykinių, bet ir bendrųjų.
Mokomosios kelionės M. K. Čiurlionio keliais, J. Marcinkevičiaus, I. Simonaitytės, V. Kudirkos, J. Basanavičiaus gimtinėn, aplankant Lietuvos istorines vietas, muziejus, kuriuose sukaupta istorinė ir literatūrinė atmintis – tai ypatingai svarbu mokytojo tobulėjimui. O kur dar bendravimas, pasidalijimas patirtimi jau lankantis mokyklose. Todėl šie renginiai yra tokie paklausūs.
Konferencijose ir seminaruose aptariame svarbias švietimo problemas. Diskutuojame, ginčijamės apie tai, kas mums skauda, rašome rezoliucijas valdžiai, kartais į jas net atsižvelgiama.
Mums labai svarbūs mokytojų gebėjimai ir sąlygos, kuriose jiems tenka dirbti. O sąlygos yra labai skirtingos. Nuo mokyklos, kurioje visi dalykai yra dėstomi lietuvių kalba, iki mokyklos, kurioje lietuvių kalba dėstoma tik kaip dalykas, su skirtingu pamokų skaičiumi per savaitę.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį yra nuveikusi milžinišką darbą dėl lietuvių kalbos puoselėjimo. Iš sovietų paveldėjome mokyklą, kurioje lietuvių kalbai visose klasėse buvo skiriama vos dvi savaitinės pamokos (kitakalbės mokyklos).
Dabar turime vienodas programas, vienodas egzaminų užduotis, gimtosios kalbos ir kitų pamokų skaičius vienodas. Yra mokyklų, kuriose visi dalykai dėstomi lietuvių kalba, išskyrus gimtąją ir etnokultūrą bei tikybą (pvz.: Vilniaus žydų Šolom Aleichemo gimnazija, tokios lietuviškos mokyklos yra užsienyje – Rygoje, Maskvoje, Punske, buvo Baltarusijoje).
Yra mokyklų, beje, mišrių, kur vyresnėse klasėse yra jungtiniai ugdymo planai, kai dėl mažo mokinių skaičiaus, lenkiškos klasės prisijungia prie lietuviškų ir mokosi lietuviškai; yra mokyklų, kuriose keli dalykai dėstomi lietuviškai.
Taigi, modelių pasirinkimas yra platus ir įvairus. Viskas būtų labai gerai, leidžiame mokykloms pačioms pasirinkti, demokratiškai, švelniai patariant, pasiūlant. Būtų gerai, jei rezultatai būtų tokie, kokių mes norime ir deklaruojame savo dokumentuose.
O ką turime?
Daugelyje mokyklų sunkiai susikalbame lietuviškai net ir su vyresniųjų klasių mokiniais, lietuvių kalbos egzaminų rezultatai prasti (nei viena RL mokykla nepateko net į respublikos geriausiųjų 60-uką), pilietiškumo ugdymo poveikis mokiniams abejotinas.
Kodėl?
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, 36 metus vykdanti švietimo reformą, pateikusi mokykloms daugybę visokių dokumentų, paskelbusi įvairių sumanymų, motyvuodama savivaldybes finansiškai (skirdama 20 proc. didesnį nei visos Lietuvos MK), parengusi konkrečias programas (dvikalbis ugdymas tautinių bendrijų mokyklose, mokyklų tobulinimo ir kt.), vėl švelniai kvietė, siūlė, ragino, skatino mokyklas jose dalyvauti.
Kadangi ne visai aišku, kada šios visos mūsų programos prasideda ir kada baigiasi, o stebėsena nevykdoma, tad ir mokyklos elgiasi savo nuožiūra: nori – dalyvauja, nenori – nedalyvauja, kaip tai atsitiko su dvikalbio ugdymo programa (lenkų mokyklos atsisakė dalyvauti).
Kaip tuomet ministerijai su tuo politikos formavimu, kuris įrašytas į švietimo įstatymą, kaip pagrindinė jos funkcija? Kaip galima formuoti švietimo politiką remiantis vien tik statistiniais duomenimis, surinktais iš savivaldybių?
Ir dar kartą pasigendame švietimo reformos, mokytojų veiklos stebėsenos! Šiuolaikiškos, naujoviškos, teikiančios mokyklų vadovams, mokytojams dalykinę, kvalifikuotą, kompetentingą paramą.
Jei tokia būtų, gal nesiblaškytume tarp reformų labirintų, vienkartinių sprendimų, kartais neapgalvotų veiksmų. Imtume ir bent vieną dalyką padarytume iki galo.
Tarkime, mokyklų tinklo tobulinimo programoje yra numatyta mokyklų reorganizacija. Nustatykime, kad nuo X mokslo metų visose Lietuvos mokyklose visi dalykai dėstomi tik lietuvių kalba, paliekant galimybę mokytis gimtosios kalbos, etnokultūros ir tikybos.
Turėtume turėti pereinamąjį laikotarpį, kad mokyklos pasiruoštų, atkreipiant ypatingą dėmesį į mokytojus, mokyklos kultūrą, kalbinę aplinką ir kitus galimus procesus.
Kitas variantas, kuris buvo pritaikytas pasiūlius mūsų kaimynei Lenkijai, pertvarką pradėti nuo pirmos klasės. Tai užtruktų žymiai ilgiau, bet galbūt galima pabandyti kelioms pilotinėms mokykloms. Taip mūsuose rusiškos mokyklos virto lenkiškomis. Šiokia tokia patirtis yra.
Tokia ŠMSM paruošta programa turėtų būti patvirtinta vyriausybės ir privaloma visoms savivaldybėms, nes juk jos rūpinasi tinklo pertvarka savoje teritorijoje. Kad tai įmanoma padaryti, rodo šiandien Vilniaus miesto savivaldybės geri ketinimai perrengti mokyklas, tik neaišku, kokiais gebėjimais remiantis tai bus daroma.
Reikia numatyti ir grėsmes
Politinės grėsmės, kai visokio plauko „politikieriai“ ragins nesijungti prie programos (tokių atvejų būta), nes tai grėsmė tautinei mažumai;
Mokytojų, mokančių lietuvių kalbą, stygius, jų paruošimas, perkvalifikavimas;
Mokyklų vadovų nusiteikimas ir bendruomenių nuteikimas;
Vadovėlių ir kitų mokymo priemonių papildymas;
Kalbinė aplinka ir kiti numatyti ir nenumatyti dalykai.
Čia lyderystės misiją – didelę, šventą pareigą ir atsakomybę – turėtų prisiimti Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Jau nebepavyktų „vadovauti“ iš kabinetų, nepabuvus mokykloje.
Ir, be abejo, savivaldybės. Jos kol kas, mano nuomone, nesusitvarko su švietimo jiems deleguota funkcija. Matome, kad Lietuvoje yra 60 savivaldybių ir 60 švietimo sistemų. O taip neturi būti, nes dokumentuose deklaruojama vieninga švietimo sistema, finansuojama iš valstybės biudžeto.
Nors mes ne visada žinome, kaip panaudojamos valstybės skirtos lėšos, kaip, pavyzdžiui, didesnis MK mūsų regiono mokyklose.
Ar tie 20 proc. įdėti į „bendrą katilą“ ir naudojami bendriems tikslams, ar specialioms programoms lietuvių kalbą geriau išmokyti (toks buvo tikslas skiriant lėšas). Užtikrinu, kad ministerijoje jau niekas šito nežino, o gal ir savivaldybės „nebeprisimena“.
Tad tokie mūsų pastebėjimai šį kartą.
O šiandien mes kalbėsime apie tai, kaip mums sekasi dirbti lietuviškoje mokykloje daugiakalbėje aplinkoje. Kiek puikių vadovų, mokytojų jose dirba, su kokiais sunkumais ir problemomis susiduria. Kaip jų mokyklos tapo lietuvių tautos kultūros, pilietiškumo ir lietuvybės puoselėjimo centrais. Tos mokyklos yra pavyzdys, ko mes turime siekti.
Sėkmės mums visiems!
Autorė yra Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos vadovė
Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos konferencijos „Lietuvių kalba Rytų Lietuvos mokyklose: kas lemia (ne)sėkmę?“ vaizdo įrašas:
Galima suprasti ir pateisinti tai, kodėl šis Rytų Lietuvos kraštas rusų laikas buvo paliktas be didesnio dėmesio, jam neskiriant priemonių šio krašto integravimui į Lietuvą. Tačiau jau praėjo 35 m. laisvos Lietuvos vystymosi, tačiau švietimo reikalai liko kaip buvę. Reiškia, įvairių politinių krypčių buvusioms Lietuvos valdžioms tai nerūpėjo. Jau seniai buvo galima tame krašte sustiprinti integravimosi į valstybę priemones, kad šis kraštas taptų rimtu valstybės kūrimo regionu. Mokymas lietuvių kalba yra gal svarbiausias integravimo elementas. Seniai reikėjo į tą kraštą skirti jaunus mokytojus, jiems suteikiant valstybės skirtus butus, kompensuojant dalį šildymo išlaidų, įvedant atlyginimo padidinimo koeficientą. Tam turėjo būti skirtas 20 proc. padidintas to krašto mokyklų biudžetas. Jau 35 metus ten turėjo būti įvestas mokymas valstybine kalba. Taip turėjo elgtis tie, kurie ėmėsi valstybę kurti.
Netiesa. Būtent Nepriklausomoje Lietuvoje buvo pastatyta Lietuvos vardo tūkstantmečio mokykla.
O kad iki šiol nesutvarkytas ugdymas valstybinėse mokyklose valstybine kalba,- didžiulis apsileidimas. Sėkmės keliantiems šį aktualų klausimą.
“Seimo narių pranešimas: kreiptasi į ministrę dėl ugdymo valstybine lietuvių kalba Vilniaus rajone
2025 m. spalio 21 d. pranešimas žiniasklaidai
Grupė Seimo narių kreipėsi į švietimo, mokslo ir sporto ministrę Ramintą Popovienę, ragindami imtis skubių veiksmų, kad Mickūnų seniūnijos vaikai turėtų galimybę mokytis valstybine lietuvių kalba.
Šiuo metu Mickūnų gyvenvietėje veikia tik dvi lenkiškos gimnazijos – Mickūnų ir Egliškių, o lietuvių kalba besimokantiems vaikams vietos nėra. Tuo tarpu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įsteigtame lietuviškame vaikų darželyje ugdoma net 110 vaikų, tačiau jiems vėliau nėra galimybės tęsti mokslų lietuvių kalba savo gyvenvietėje.
„Tai akivaizdus švietimo prieinamumo ir lygių galimybių pažeidimas. Negalime toleruoti situacijos, kai Lietuvos vaikai savo šalyje neturi galimybės mokytis valstybine kalba. Tai klausimas ne tik apie švietimą, bet ir apie mūsų valstybingumo pagrindus“, – sako Seimo narys Audronius Ažubalis, vienas iš kreipimosi iniciatorių.
Kreipimesi pabrėžiama, kad pagal naujausius duomenis visame Vilniaus rajone lietuvių kalba mokosi jau 63,5 proc. mokinių, o lenkų kalba – 32,8 proc., tad poreikis lietuviškoms ugdymo įstaigoms regione nuolat auga.
Atsižvelgdami į tai, Seimo nariai prašo: inicijuoti lietuviškos mokyklos arba klasių steigimą Mickūnų gyvenvietėje, pasitelkiant esamas ar kitas tinkamas valstybės patalpas; numatyti aiškius terminus ir atsakingas institucijas, kad ugdymas lietuvių kalba galėtų prasidėti jau artimiausiais metais; įvertinti panašias situacijas kitose Vilniaus rajono seniūnijose, kur lietuvių bendruomenės taip pat neturi sąlygų mokytis gimtąja kalba.
Kreipimąsi į švietimo, mokslo ir sporto ministrę R. Popovienę pasirašė Seimo nariai Audronius Ažubalis, Daiva Ulbinaitė, Valdas Rakutis, Liutauras Kazlavickas, Laurynas Kasčiūnas, Kazys Starkevičius ir Giedrė Balčytytė…lrs.lt/sip/portal.show?p_r=36002&p_k=1&p_t=292971&p_a=1698&p_kade_id=10
Ir…Koks gautas atsakymas?
Panašu, kad Švietimo ir mokslo ir Užsienio ministerijoms galimai daug svarbiau išsaugoti lenkiškas mokyklas, kad ir su labai mažu moksleivių skaičiumi, negu rūpintis ugdymo valstybine lietuvių kalba užtikrinimu visoje Lietuvos valstybės teritorijoje ( tame tarpe ir Vilniaus rajone)?
„Trakų valdžia sako patirianti spaudimą: siūlo lenkiškas mokyklas perimti ministerijai 2026-02-06 11:03 / šaltinis: BNS / aut. Jūratė Skėrytė Trakų rajono meras Andrius Šatevičius teigia, kad savivaldybė patiria spaudimą nesilaikyti įstatymų ir išsaugoti dvi lenkakalbes mokyklas, todėl siūlo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai jas perimti savo žinion…. „Tiek Užsienio reikalų, tiek Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos savo viešais pasisakymais spaudžia savivaldybę keisti sprendimus, tačiau tuo pačiu metu pastaroji turi visas teisines galimybes perimti mokyklas į valstybės pavaldumą, jei laikoma, kad jų savarankiškas išlaikymas yra nacionalinis prioritetas ar užsienio politikos klausimas“, – penktadienį išplatintame pareiškime teigia meras.
tv3.lt/naujiena/lietuva/traku-valdzia-sako-patirianti-spaudima-siulo-lenkiskas-mokyklas-perimti-ministerijai-n1492360
Atkreiptinas dėmesys,jog iki šiol Kovo 11-osios Lietuva nesugebėjo pietryčių Lietuvos ne lietuviakalbius ,ypač lenkakalbius, gyventojus integruoti į lietuvišką visuomenę.Kodėl? 1)Ogi valdantieji politikai -iškyrus atskirus atvejus- turintys silpną lietuvišką tautinę savimonę paliko minėtą kraštą politinei ir kultūrinei savieigai ; 2) per 36-ris metus Švietimo,mokslo ir sporto ministrai -išskyrus akademiką Z.Zinkevičių ir iš dalies D.Kuodį- buvo daugeliu atveju politiniai nevykeliai ; 3) užuot stiprinti ir gerinti lietuviškų tv kanalų laidas pietyryčių Lietuvoje kaipo atsvarą rusiškos žiniasklaidos propagandai buvęs premjeras S.Skvernelis įvedė į Lietuvą 8 Lenkijos tv kanalus ,kuriuos išlaiko Lietuvos biudžetiniai pinigai.Apmaudu,kad dabartinė valdančioji dauguma,ypač socdemai, dėl minėtų nevykusių politinių sprendimų ir toliau pietryčių Lietuvos kraštą palieka politinei savieigai .
Ačiū minėto krašto lietuviškų mokyklų mokytojams ir atskiriems lietuvių šviesuoliams už lietuvybės sklaidą pietryčių Lietuvoje.
Buvo ir daugiau ministrų, tieiogiai rūpinantis ir įtakojusių Pietryčių (ir ne tik) Lietuvos švietimo eigos kilimą.
,,D.Kuodį” – Kuolį.