Diskusija dėl projekto, kuriuo siekiama įteisinti moterų pavardes su galūne -a, buvo vienas iš baigiamųjų Seimo sesijos akordų.
Nelaukiant rudens, prie jos grąžino LRT žurnalisto Bernardo Šaknio skambutis. Pasišnekėjom, ir gal 1/6 pokalbio pateko į 2023-07-20 radijo laidą „60 minučių“ (nuo 34 min.).
Kad jau mintys vėl užsisuko apie tas pavardes, dar keli dalykai.
LRT užsakymu „Baltijos tyrimų“ 2023 m. birželio 14–29 d. atlikta apklausa, kurios klausimas buvo toks: „Kaip jūs manote, ar Lietuvoje reikėtų leisti naudoti moteriškas pavardes su „a“ raide pabaigoje?“. Apklausta 1020 Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių).
Jos rezultatai („47 proc. gyventojų sutinka arba greičiau linkę sutikti, jog moterys turi teisę turėti pavardes su galūne -a; 36 proc. su tuo nesutinka, o 17 proc. neturi nuomonės“) šiomis dienomis aptarinėjami žinaisklaidoje.
Ši apklausa iš esmės neparodė nieko naujo, t. y. nieko daugiau nei kìtos panãšios paviršinės apklausos kitais panašiais klausimais. Mūsų visuomenė pasidalijusi į konservatyviuosius, kuriems svarbu išlaikyti tradicines tautos vertybes, ir liberaliuosius, kurie siekia vis labiau globalizuotis, perimti individualistines nuostatas, iškeliančias žmogaus teises virš valstybės ir tautos interesų.
Vieni nori stabilumo kalboje ir visuomenėje, kiti – tenkinti individualius norus ir, toldami nuo lietuviškosios pavardžių sistemos, perimti anglosaksiškąjį pavardžių modelį (viena šeima – vienos formos pavardė).
Tokia nekalta logika: kuo daugiau galimybių rinktis, tuo geriau. Juolab kad visos, net ir sufantazuotos, galimybės iš pažiūros atrodo vienodai tinkamos.
Tačiau, kaip ir dažnose kalbos klausimais kylančiose diskusijose, sukaliojamasi aplinkui, o į pačios kalbos esmę nė nesigilinama, nes tai reikalauja specialiųjų žinių.
Politikams, teikiantiems įstatymų projektus, šiaip ar taip, derėtų pasidomėti. VLKK kol kas išvadą dėl projekto dar tik formuluoja, o atskirų kalbos specialistų nuomonių – prof. dr. Dalios Kiseliūnaitės, dr. Laimučio Bilkio ir kitų – viešai jau reikšta. Bet visiškai nenorima girdėti.
Tad dar kartą punktais.
1. Kalba yra sistema. Visi jos elementai susiję. Pakeisi vieną, išsijudins ir kiti. Todėl kalbos, ypač gramatikos, pokyčiai natūraliai vyksta iš lėto, nepastebimai, kad kalba neprarastų funkcionalumo. Moteriškos pavardės su galūne -a, jeigu būtų įteisintos, tą sistemą griautų.Lietuvių kalboje daiktavardžiai (taigi ir pavardės) yra vyriškosios arba moteriškosios giminės, ir gimtakalbiai tai jaučia intuityviai. Todėl nekyla klausimo, su kurios giminės žodžiais sakinyje derinti, pavyzdžiui, vyriškosios giminės daiktavardį „kolega“: „minėtasis kolega Jonas“.
Jeigu vyriškosios giminės daiktavardis, reiškiantis asmenį, turi galūnę -a, atitinkamas moteriškosios giminės daiktavardis turės galūnę -ė: „minėtoji kolegė Miglė“. Lygiai taip yra su pavardėmis. Vyras Butvila, žmona (jei pavardė be priesagos) – Butvilė. Jeigu abu būtų vadinami vienoda forma Butvila, tokioje galūninėje kalboje, kaip lietuvių, nuolat reikėtų platesnio konteksto ir papildomų pastangų aiškintis, vyro tai ar moters pavardė (jis ar ji?). Antraip vartosenoje būtų maišatis, kalba darytųsi nefunkcionali, nepatogi.
2. Pavardžių Butvila, Kanopa ir panašiais atvejais būtų dirbtinai plečiamas naujas moterų pavardžių atsiradimo būdas lietuvių kalboje – perimti nepakeistą vyro pavardę (pradžią padarė nepriesaginės moterų pavardės, sutampančios su vyrų pavardėmis, turinčiomis galūnę -ė: Kiaunė, Lingė).
Jeigu būtų einama dar toliau (o tokios pastangos akivaizdžios), būtų dar du žingsniai:
3.1. būtų reikalaujama įteisinti moteriškų pavardžių darybą su galūne -a iš bet kurios kitos vyriškos pavardės: Kazlauskas – Kazlauska, Butkus – Butka (dabar įteisinta tik Kazlauskė, Butkė). Dabartinėje lietuvių kalboje tokia daryba prieštarauja gramatikos dėsniams: galūnė -a neturi darybinės funkcijos žymėti moteriškos lyties asmenį, kai žodis daromas iš vyriškosios giminės žodžio;
3.2. būtų reikalaujama įteisinti nepakeistas (perimtas iš vyrų) moterų pavardes: Kazlauskas, Butkus. Tokios moterims suteiktos pavardės būtų nelinksniuojamos, kaip atsitiko, pavyzdžiui, senojoje išeivijoje, kai lietuvių pavardės pateko į anglakalbę (kitokios gramatinės sistemos) aplinką.
Taigi vyro pavardė Kazlauskas tebeliktų linksniuojama, o moters pavardė Kazlauskas – ne. Kaip atrodytų kasdienė vartosena?
Norint keisti sistemą, reikia labai svarių argumentų ir aiškių priežasčių. Bet diskusijose dėl moterų pavardžių su galūne -a įteisinimo argumentai pateikiami niekiniai, o priežastys nerimtos.
4.1. „Yra pavardžių Lydeka, Lapė. Vyrai gali būti moteriškos giminės, o moterys – negali.“ (Citata iš minėto LRT portalo straipsnio).
Iš tiesų moteris tik tada gali būti Lydeka, jeigu tai slapyvardis ar grožinės literatūros personažo vardas. Pavardžių sistemoje vyro pavardė bet kuriuo atveju yra vyriškosios giminės.
Gramatiškai vyrų pavardes deriname su vyriškosios giminės kaitomųjų žodžių formomis, pvz.: „Kalbėjau su pirmininku Kanopa“. „Pirmininkė Kanopa“ lietuvių kalbos gramatinėje sistemoje neįmanoma. Taigi nei vyrai gali būti moteriškosios giminės, nei jų pavardės.
4.2. Pavardės esančios „ne kalbos dalis, o kiekvieno asmens privatus reikalas“. Neleidžiant su savo pavarde elgtis kaip nori, esą pažeidžiama „teisė į privatų gyvenimą“, ir dėl to kreipiamasi į teismus.
Na ne. Pavardės yra kalbos sistemos dalis. Jos tariamos, užrašomos kalbos rašmenimis, kirčiuojamos, linksniuojamos, turi darybinių ryšių ir sintaksinių ryšių sakinyje.
Taigi tai lietuvių kalbos žodžiai. Internete galima rasti ištisą Pavardžių žodyną.
Pagaliau pavardės yra kalbinis ir apskritai kultūrinis lietuvių paveldas, per ištisas kartas perimamas kaip giminystės ryšių liudijimas.
4.3. „Moterų pavardžių daryba Lietuvoje diskriminuoja moteris, parodydama jų šeimyninį statusą tarsi priklausomybę nuo tėvų ir sutuoktinių“.
Apie moterų diskriminaciją girdėjome ir diskusijose dėl priesaginių pavardžių, bet galų gale pasirodė, kad nepriesaginės pavardės yra mados reikalas, nes moterys dažnai nė neketina slėpti savo šeiminės padėties, prie mergautinės pavardės prilipindamos antrąją nepriesaginę.
Diskriminacija dangstomasi ir mėginant įteisinti moterų pavardes su galūne -a. Vyras gali būti Kanopa, moteris ne, – diskriminacija. Moterys galės turėti tokios pačios formos pavardę kaip vyro, jei jos galūnė -a, o kuo prastesnės kitos moterys, kurių vyrų pavardžių galūnės -as, -is, -ys ir -us? Diskriminacija. Jeigu pažiūrėsim iš kito galo, atrasim dar vieną „diskriminaciją“: kodėl šeimos pavardė turi būti vyriškosios formos? Galėtų visa šeima būti Butvilė…
Pastangos naikinti gramatinį vyrų ir moterų pavardžių skirtumą ir lietuvių pavardes paversti lyčiai neutraliomis (kad niekas nesuprastų iš pavardės, vyras tai ar moteris), tolygu kėsintis į lietuvių kalbos sistemos savitumą, kuris susiklostė per šimtmečius.
Šių dienų akimis žiūrint – tai noras sujaukti lietuvių kalbą taip, kad ji taptų atgrasi ir būtų lengviau pereiti prie „patogesnės“ kalbos.
Šiuo keliu einama nuosekliai, po žingsnelį, vis artyn prie tos pakrantės, kad greičiau visus tautiškumus ir savitumus nuplautų globalizacijos banga.
Bet netgi apklausos rodo, kad nemažos dalies visuomenės kalbinė sąmonė dar budi, dar atspari ir neketina pasiduoti.
Autorė yra kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė
Du klausimai. Ar teisingai supratau, kad autorė pasitiki cituojama apklausos išdava, bet kodėl aš turėčiau pasitikėti visų apklausų išdavomis, įskaitant ir čia minimą? Ar suprantamos tikrosios priežastys to, kas vyksta, iš kur visa tai – kur viso to pradžių pradžia? Ačiū už straipsnį.
Esu linkusi tikėti, kad dėl taip suformuluoto apklausos klausimo nuomonės pasiskirstė, kaip skelbiama. Bet rezultatai rodo tik bendrąjį žmonių nusiteikimą: vienų polinkį į konservatyvumą, kitų – į liberalumą. Ir paklaida turėtų būti nemaža, nes apklausta, tegu ir reprezentatyviai, tik tūkstantis su trupučiu Lietuvos gyventojų.
Jeigu būtų buvę paklausta, ar reikėtų leisti lietuvių kalboje rašybą be nosinių raidžių, rezultatai, spėčiau, būtų panašūs. Nenorėdama nieko įžeisti, vis dėlto manau, kad panašių apklausų kalbos klausimais rezultatai rodo tik labai paviršinį žmonių supratimą apie kalbą.
Atskirai paimta kokia moteriška pavardė su galūne -a gali skambėti gal ir pakenčiamai (net ir a. a. Ugnės Karvelis atvejis, jei būtų pavienis, kalboje išsitektų).
Bet pavardės – ne pavieniai žodžiai. Vieną kokį kreivą žodį įteisinus, kalbos sistema nesugrius. O jeigu pati sistema (pavardės yra kalbos sistemos dalis) nuolat klibinama, padariniai anksčiau ar vėliau bus matyti.
Pradžių pradžia su visomis priežastimis aprašyta 2013 m. išleistoje mano knygoje „Ką manote apie nepriesagines moterų pavardes?“ (jau tada buvo kalbama ir moterų pavardes su -a, ir apie vienos formos šeimos pavardę). Todėl dabar ir kalbu apie tai, lietuvių pavardžių sistema ardoma nuosekliai ir po žingsnelį.
Dėkoju už atsakymą. Visada stebiuosi bet kokių apklausų išdavomis. Netikiu jomis. Pvz., akivaizdžiausiai patys nepopuliariausi politikai, partijos pagal apklausas atrodo labai neblogai. Argi apklausos nėra verslas…? Drįstu teigti, kad didžiajai daliai lietuvių, įskaitant ir humanitarus (!), lietuvių kalbos padėtis (ir pavardžių klausimas) visiškai nerūpi. Apie priežastis. Jos politinės: užsienio įtaka ir pasidavimas jai, susitaikėliškumas, nes taip vadinama inteligentija, politikai, be retų išimčių, jau be tautinės savimonės. O gal jos neturėjo jau nuo gimimo? Tai, kas vyksta pasaulyje, nenušviečiama vietinėje žiniasklaidoje. Bet dar yra Vakarų valstybių žiniasklaida. Pavardžių darkymas, mano nuomone, yra sudedamoji lietuvių kalbos naikinimo dalis. Kokią, pvz., kalbą girdime, skaitome žiniasklaidoje? Kiek joje beliko lietuviškų žodžių, o kiek svetimų, kiek barbarizmų? Dar kartą ačiū Jums už vertingą straipsnį.
Ačiū už dalykišką, protingą, įžvalgų straipsnį.
Didžiulė pagarba Gerb.Ritai Miliūnaitei-VLKK vadovei. Lenkijoje ,asmenims pageidaujantiems viešai vartoti lietuviškus pirminės formos asmenvardžius su lietuviškais rašmenimis,leidžiama visiems šeimos nariams vartoti tik vyriškos raiškos pavardę, bet visa tai galioja tik asmens tapatybės dokumente, o visuose registruose neleistina vartoti lietuviškų diakritinių ženklų. Tad nenuostabu ,kad labai mažai vietinių lietuvių oficialiuose dokumentuose ryžtasi susigražinti originalius lietuviškus asmenvardžius.
Deja,dr. Rita Miliūnaitė ne VLKK vadovė ir net ne VLKK narė. Tokių žmonių dabartinė valdžia įsileisti į VLKK bijo kaip Velnias Perkūno.
Tai – po Perkūnais, reikalinga atimti iš jos Lietuvos valdžios vardą. Duokime jį Valotkoms, Miliūnaitėms, o ne Antanaičiams su Jovaišomis… .
Na prie Ko čia Antanaitis ir Jovaiša. A. Antanaitį dabartinė valdžia (ten yra toks liberakademikas – ŽUKAUSKAS) pažeisdama visas taisykle išstūmė iš VLKK kaip patį pavojingiausią.
Man regis šį vyksmą įvilkti į konservatyvumo ir liberalumo sąvokas ar globalizacijos vyksmą nelabai tiktų, tai tiesiog virtimo chaosu vyksmas, tai apskritai protesto prieš dvilytį pasaulį reiškinys. Jo reguliavimas ne tiek kalbos, kiek teisės klausimas. Tai ne nekalti žaidimai demokratija. Juk kalba, jos gramatika yra sistemos formos lietuvybės amžiais kurtas turtas. Taigi, išėjimas iš kalbos sistemos yra savotiška jos tarša, todėl tai turėtų būti apmokestinama atitinkamu “taršos” mokesčiu. Nelyginant šalies išstojimas iš ES.
Ačiū autorei. Geras straipsnis. Bet kodėl jis publikuojamas tik mažyčiame “Alke” ? Juk yra tokie gigantai kaip “nacionalinis” Ėlėrtė arba “Delfis”.
Kodėl LRT tokio nespausdina? Tai – humoras?
(Todėl, kad LRT pažiūros visiškai sutampa su valdančiųjų partijos linija. O jei pažiūros kartais ir pasvyruoja, tai tik tiek, kiek partija svyruoja).
Kodėl „Delfyje” ne? – Ogi šio politika, kaip suprantu, užkelti tokias kainas už „marginalams” skirtą vietą jame, kurios tikrai neįkas, kas ne iš „pažangių” tarptaut. fondų maitinasi. O jei tai ne asmeninis straipsnis, o kokios nors „marginalios” visuomeninės org-jos ar „ne tos” partijos, tada gal ir įpirksi vietą pačioje ekrano apačioje, ten, kur jo niekas neras… Nebent atsitiktinai. Kai „Talka” rinko parašus dėl dvikalbio paso, o žmonės nieko apie tai nežinojo, nes tik „Alke” ir gal dar viename kitame nedidukame skelbimui rado vietos, stebėjausi, kad gausiai lankomame „Delfyje” neapsiskelbė. Atsakė, jog ten paviešinti tą patį kainuoja (tada kainavo), berods, 25 tūkst. Taigi, reikia žinoti vietą savo pasenusioms, atsilikėliškoms mintimis ir pažiūroms. Jei va taip, kaip Autorė čia, viską svarstysi, galvosi, taisykles zubrysi, tai neliks laiko gyvenimą švęsti!
Taip ,taip …Tai liūūdnas humoras …
Autorė labai aiškiai, profesionaliai ir suprantamai paaiškino. Tačiau valdantiesiems konservatoriams, liberalams ir laisviečiams nerūpi kokią žalą kalbos sistemai atnešė leidimas tyčiotis iš gražių lietuviškų pavardžių.
Būtent taip apie lietuviškas pavardes atsiliepė ir čia lankęsis JAV mokslininkas. Jis nesitikėjo, kad pasaulyje dar yra kas tokias išsaugojo.
Bet, kai perlų kiaulėms paberiama, jos gali juos ir … …
Jei pagal tuos yra ne vyras, ne moteris, o ŽMOGA, tada privalo būti tokios pavardės, pagal kurias neįmanoma būtų atskirti vyro nuo moters?
T.y., jei tu žmoga – tavo pavardė baigiasi -a?
Dabar galvoju – kiek pagrįsta būtų žymėti tokį žmogų spec. pavarde? Kiek svarbu ir būtina visuomenei tai žinoti? Kada man (bendruomenei, ar kam kitam) tai būtų reikalinga? Į kariuomenę kviečiant? Kokius nors darbus dirbant? Ar neprimintų santvarkos, kuri žvaigžde žymėjo vienos tautybės žmones?
Anksčiau siūliau atsisakyti vardų, pavardžių – sunumeruoti. Jei žmogus, ypač jei ne koks veikėjas, neprisivogęs, yra niekas, tokiam niekui užtektų numerio. Veikėjams, prisivogusiems galima palikti ir vardus, ir pavardes. Numeris būtų tik numeris, ne taip, kaip a/k.
Pabendravau su “VLKK Konsultacijos”. Mano klausimas:
Sąrašas veikėjų , kurie dalyvauja NATO samite: Gitanas Nausėda ,Joe Bidenas, Justinas Trudeau , Andrzejus Duda ,,Recepas Tayyipas Erdoğanas, Rishi Sunakas, Kiriakas Micotakis , Zoranas Milanovičius ,Nikolai Denkovas ,Jensas Stoltenbergas ,Volodymyras Zelenskis(Volodymyr Zelenskyj?) ,Jill Biden, Charles’is Michelis ,Ursula von der Leyen ,Ewelina Dobrowolska – nedalyvaus. Sąrašas sudarytas pagal “nacionaliniu transliuotoju” savę tituluojančio LRT straipsnius. Klausimai: Kokia kalba šie asmenvardžiai parašyti? (Paaiškinkit ,kaip jūs tai sužinojot?) Kokia kalba juos reikia perskaityti? (Kodėl būtent tą kalba?) Kaip ,garsiai,juos reikia ištarti? (Kodėl būtent taip?)
1 Atsakymas:
Originalios asmenvardžių formos lietuvių kalboje galimos vartoti, tik rišliame tekste joms būtina pridėti lietuviškas reikiamo linksnio galūnes. Iš kurios kalbos yra pasaulio lyderių pavardės, ko gero, nėra sunku sužinoti, be to, jos dažnai girdimos, todėl aišku ir kaip ištarti. Sunkiau su mažai žinomų asmenų pavardėmis, todėl leidėjams, žiniasklaidos priemonėms rekomenduojama teikti originalią asmenvardžio formą ir greta skliaustuose adaptuotą.
Dar kartą paklausiau to paties.
2 atsakymas:
1. Pateikti asmenvardžiai užrašyti originalo kalba, jiems pridėtos lietuviškos galūnės.
2. Kaip perskaityti nelietuviškus asmenvardžius, reikėtų teirautis užsienio kalbų specialistų. Adaptuojama pagal tarimą, tad jie geriausiai žino, kaip kuo tiksliau ištarti.
Klausti trečią kartą?
Rašote „samitas“? Nėra lietuvių kalboje tokio žodžio. Kreipėtes ten? Pas tuos, kurie „adaptuoja“? Panaršykite jų svetainėje, ko tik ten nėra…
Pagarba skaitytojui rodoma, kai rašoma JO kalba, Nori, kad tave skaitytų – pateik visus svetimvardžius parašytus, kaip skaitytojo kalba visi žodžiai rašomi. Mūsų kalbos taisyklė: ką girdžiu, tą savo raidėmis ir užrašau. Labai patogu, nes taip užrašytą svetimvardį labai lengva ištarti visiškai taip pat, kaip jis ir ta svetimkalbe skamba. Taigi, tariant jis nebus iškraipomas. Juk visiškai vienodai užrašytų asmenvardžių skambesys neretai skiriasi, priklausomai nuo jo kilmės valstybės. Lotyniškos raidės visai negarantuoja to paties jų skambesio visose jomis rašančiose šalyse ! (Net ir kaimyninėse, pvz. italų, ispanų, prancūzų, portugalų)
Mūsų valdžių aplaidumas (pareigos nevykdymas) – iš žiniasklaidos, leidyklų neišreikalauta, kad svetimvardžiai būtų rašomi pagal skambesį, ir tik pirmą kartą tekste jį parašant, skliaustuose ir originalą pridėti (ir tai tik ten, kur būtina!) . Ypač dabar, kai jau ne tik tinkle daugybėje vietų galima patikrinti, kaip skamba bet koks užrašas užsienio kalba (ir užrašyti savo raidėmis, ką išgirdai), bet ir tekstą skaitančios programėlės yra (pvz., – tilde.com/?lang=lt )
Tai, kad skaitytojas(!!!) siuntinėjamas pas užsienio k. žinovus, o ne žinių skleidėjai įpareigojami pateikti žinias skaitytojui taip, kaip turi būti pagal MŪSŲ kalbos rašybos taisykles – tiesiog nesuvokiama. Diržo jiems reikia!
Kai kurios tikrai parašytos ne originalo kalba, o kažkokia kita kalba. Rašant originalo kalba ir pridedant lietuviškas galūnes turbūt išeitų šitaip: Николайus Денковas, Володимирas Зеленськийs, Κυριάκος Μητσοτάκης (dėl šio abejoju, nes čia gal ne pridėti, o keisti į lietuvišką galūnę reikia: Κυριάκas Μητσοτάκης).
Keisčiausia, kai prie latviškų pavardžių galūnių pridedamos lietuviškos galūnės, užuot rašant tik lietuviškas galūnes – Raimondsas Paulsas ( anksčiau buvo rašoma Raimondas Paulas), Briedisas, Vilksas ( Briedis, Vilkas), Berzinšas, Ozolinšas,Karklinšas ( Berzinis, Uozuolinis, Karklinis).
Reikia manyti, jog šis -S – kryžiuočių valdymo laikų palikimas jų kalboje. Laikais, kai naujagimį įrašydavo į dvaro gyvojo inventoriaus knygas, rašydavo kilmininko linksniu (prie tėvo asmenvardžio -S pridedama). Kaip ir mūsų damų mušte išmušta -Ė irgi galėjo būti vokiečių valdymo palikimas (tai išgirdusios, mūsų damos puolė „lygiom teisėm” savo -Ė, o vėliau ir -A grįsti).
Nereikia taip manyti, nes -S galūnė latvių kalboje yra palikimas -AS galūnės, kuri yra išlikusi lietuvių kalboje. Tai neturi nieko bendra nei su kryžiuočiais, nei su vokiečių kalba.
Kiek Lietuvoje yra tariamų ir kiek tikrų lietuvių kalbos žinovų? Bet tie tariami atlyginimus gauna? Laiku? O tų tariamų mažiau ar daugiau? Nuostabu.
O kaip jums tai, kad po to, kai kažkas per TV ar R pasakė, jog žodis š…as nėra uždraustas, lyg dirigento lazdele pamojus, iš LRT lyg iš gausybės rago pasipylė tarpuvarčio nepraustaburnių žodynas – ir daiktavardžiai, ir veiksmažodžiai, ir kt. kalbos dalys šia tema?
Kiekvieną dieną nuo pat ryto iki vakaro tave vaišina šiuo „desertu”. Kažkoks nesveikas mėgavimasis bjaurastimi. Svarbiausia, kad mūsų garbusis nacionalinis taip vaikus bendravimo ir kalbos kultūros moko, pavyzdį rodo. Ar nebėra vertėjų, redaktorių, kurie žino, ką dera ne pažodžiui versti, o pritaikyti prie tautos, į katros kalbą verčia, kultūros? Nepersistengti labiau ir už originalą , tik rasti tinkamus žodžius, iš kurių bus aišku, jog šis filmo veikėjas ne iš mandagiųjų, ir ne iš empatiškųjų (dabar šį žodį „privalu” vartoti?). – Jam nesvarbu, kaip iš jo lūpų sklindanti bjaurastis veikia tai girdinčius; jam nesvarbu, kokį pavyzdį vaikams, paaugliams rodo. Svarbu, kad pats „išsituštino”, tskant, „dūšia palengvėjo”.
Buvo laikai, kai vokiečių ir kt. šalių didikai prie stalo riaugėdavo ir orą gadindavo. Tuo rodė, jog vaišės patinka, jog sočiai prisivalgė. Gal ir tai perims nacionalinio LRT filmų įgarsintojai ir įgarsintojos?
Kodėl garsintojai neprieštarauja, neatsisako savo burnas tokiu žodynu tepti??? Juk kai kuriuos pažįstame kaip kultūringus žmones?