Lietuvos muziejai per pastaruosius dešimtmečius išgyveno reikšmingus pokyčius. Iš istorinės atminties saugyklų jie virto gyvomis, visuomenei atviromis erdvėmis, kurios reaguoja į šiandienos iššūkius ir naujienas.
Apie šiuolaikinio muziejaus misiją ir ateitį Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) sumanymu diskutavo LNM generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė, ICOM Lietuva valdybos pirmininkė ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Palangos gintaro muziejaus vadovė dr. Sigita Bagužaitė-Talačkienė bei Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ direktorė Eglė Červinskaitė. Diskusiją moderavo istorikas dr. Norbertas Černiauskas.
Nuo imperinių šaknų prie demokratinių vertybių
Šiuolaikinių muziejų ištakos siekia XVIII–XIX amžių, kai juos steigė imperijos, norėjusios pademonstruoti savo galią, sukauptus kolonijinius turtus.
Kita muziejų raidos kryptis kilo iš Apšvietos epochos vertybių – visuomenei pasukus mokslinio pažinimo keliu. Vėliau muziejai tapo nacionalizmo amžiaus atspindžiu – jų pasakojimuose imta pabrėžti tautos tapatybę, ieškoti.
Dabartyje muziejai keičiasi: jie nebeatstovauja nei imperiniams, nei romantiniams, nei nacionalistiniams idealams. „Kam muziejus atstovauja šiandien? Ar jis pats kelia klausimą apie savo prasmę?“ – klausė diskusijos moderatorius N. Černiauskas.
Muziejus – atspirties taškas šiuolaikiniam žmogui
Kačkutė pabrėžė, kad šiandien muziejai turi vis iš naujo apmąstyti savo prasmingumą. Pasak jos, muziejus nebėra tik artefaktų saugykla – jis tampa vieta, padedančia žmogui susivokti šiuolaikiniame pasaulyje. Muziejus tyrinėja praeitį tam, kad atlieptų dabarties visuomenės poreikius, skatintų refleksiją, daugiabalsį dialogą.
Šiuolaikinis muziejus, anot R. Kačkutės, reaguoja į naujienas, įsiklauso į lankytojų poreikius, skatina įtrauktį ir kartu su bendruomene kuria jai priimtinus naratyvus.
„Turime ne tik kaupti, bet ir padėti visuomenei reflektuoti, dekonstruoti stereotipinius pasakojimus, ginti istoriją nuo klastojimo“, – teigė R. Kačkutė.
Kaip pavyzdį ji pateikė Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose vykusią tarptautinę parodą „Kijevo Rusia. Pradžia“, kuria siekta parodyti Ukrainos valstybės šaknis ir paneigti Rusijos kuriamą propagandinį naratyvą.
Tiesa kaip etinė pareiga
Bagužaitė-Talačkienė atkreipė dėmesį į muziejų atsakomybę laikytis tiesos – tai numatyta ir Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) etikos kodekse. Muziejus turi būti ne tik atminties institucija, bet ir aktyvus bendruomenės partneris.
Naujas, 2022 m. patvirtintas muziejaus apibrėžimas skatina įtrauktį, komunikaciją, socialinį atvirumą. Šiandien muziejai turi būti prieinami visiems, atstovauti įvairioms socialinėms grupėms ir atsispirti politiniam spaudimui klastoti istoriją.
Ji taip pat paminėjo pastarųjų metų atvejus, kai Lenkijoje fiksuoti politikų bandymai daryti įtaką muziejų naratyvams. O Rusijos karas prieš Ukrainą atskleidė dar dramatiškesnius paveldo naikinimo atvejus: nuo muziejų plėšimo iki bandymų perrašyti jų turimų vertybių kilmę Rusijos naudai.
Muziejai ne tik saugo praeitį – jie dokumentuoja ir dabartį. „Renkame ne tik senus, bet ir naujus daiktus, fiksuojame svarbius šių dienų reiškinius: paramą Ukrainai, pandemijos liudijimus“, – pasakojo R. Kačkutė.
Regioninių muziejų iššūkiai ir viltys
Červinskaitė pabrėžė regioninių muziejų svarbą – jų rinkiniai dar tik formuojami, nes sovietmečiu reikšmingesni artefaktai buvo perkelti į nacionalinius ar valstybinius muziejus. Tai paliko spragų regionų atminties audinyje.
„Santakos“ muziejaus vadovė pasakojo, kad grįžusi dirbti į gimtąją Tauragę susidūrė su bendruomenės istorinio sąmoningumo spragomis – muziejus šiuo atveju gali tapti erdve, padedančia atkurti istorinį savivokos žemėlapį.
Tauragės muziejus aktyviai įtraukia bendruomenę į šiuolaikinių tapatybės klausimų refleksiją – per meno šventę „Kvadratu“ nagrinėjamos vietos tapatybės, miesto pokyčių, nutylėtos praeities temos.
„Apie Holokaustą, apie išnaikintą žydų bendruomenę kalbame per mažai. Apie tai kalbėti vis dar yra sunku. Panaši padėtis yra ir bandant paneigti sovietmečiu įdiegtus pramanus apie Lietuvos laisvės kovas – šios temos reikalauja švietimo“, – dalijosi E. Červinskaitė. Anot jos, švietimas ir stereotipų griovimas – viena esminių muziejaus misijų.
Kokie bus ateities muziejai?
Kaip muziejai šiandien sprendžia, ką verta išsaugoti ateities kartoms?
Anot R. Kačkutės, svarbiausia – neužsidaryti oficialios istorijos rėmuose ir siekti atspindėti visuomenės įvairovę: nuo LGBTQ+ bendruomenės gyvenimo liudijimų iki moterų istorijos, kurios ilgai trūko muziejų parodose.
Muziejus, pasak jos, turi atsisakyti visažinio žinovo vaidmens – jis turėtų įsiklausyti, bendradarbiauti, leisti visuomenei prisidėti prie istorijos kūrimo.
2025 metais Lietuvos nacionalinis muziejus švenčia 170 metų gimtadienį. Muziejaus istorija yra neatsiejama visos Lietuvos muziejininkystės raidos dalis, o jo ištakos siekia 1855 m., kai Eustachijaus Tiškevičiaus rūpesčiu, remiantis jo sukauptais rinkiniais, buvo įkurtas pirmasis viešasis muziejus Lietuvoje – Vilniaus senienų muziejus.
Šiandien Lietuvos nacionalinis muziejus saugo didžiausią rinkinį Lietuvoje – daugiau kaip 1,5 mln. reikšmingų Lietuvos istorijai ir kultūrai eksponatų – ir vienija 12 padalinių.
________
Lietuvos nacionalinio muziejaus naujienas kviečiame sekti interneto svetainėje: čia arba socialiniame tinkle: čia.
