Tegyvuoja Šviesuomenė! Vasaros saulėgrįžą sutikome birželio 21 d. 17 val. 57 min., kai Saulė užkopė į pačią dangaus skliauto viršūnę ir visą Pasaulį apgaubė didžiausiu šviesos srautu.
Šiomis dienomis gamta kupina didžiausios gyvasties, gyvybinės galios liejasi per kraštus – kupa. Todėl ir vienas iš šventės vardų – kupolė, reiškiantis „kupėjimą” – vešlų augimą, virimą, bėgimą per kraštus, vešėjimą, kilimą.
Šventinis Rasos Saulės „stovėjimo“ laikotarpis – aukščiausias pakilimas – tęsiasi iki tol, kol Saulė „apsigręžia“. Tai įvyksta tuomet, kai jau galima pastebėti, jog Saulė teka ne ten, kur tekėjo ilgiausiomis dienomis, o „apsigręžusi“ – šiek tiek pasislinkusi atgal į pietus. Tai pastebima nuo birželio 29 d., prasidės dienos šviesos trumpėjimas.
Visomis baltų kalbomis Dievas vadinamas tuo pačiu žodžiu: lietuviškai „dievas“, latviškai „dievs“, prūsiškai „deiws“. Tai labai senas indoeuropietiškas žodis, kurį yra išlaikiusios ir kitos indoeuropiečių kalbos, pavyzdžiui, lotynų „deus“, senovės indų (sanskrito) „devas“. Indoeuropietiškas žodis „deiwos“ yra kilęs iš šaknies „dei-/di-“, reiškiančios „šviesti, skaisčiai spindėti“, pavyzdžiui, sanskrito (t. y. senovės indų) „di – de – ti“ – „žiba, šviečia“. Tą pačią šaknį turi daugelio kalbų žodžiai, reiškiantys „dieną“.
Šiuo šventiniu laiku Šviesa yra didžiausioje savo galioje – net naktinis dangus tik trumpam teprisimerkia. Mūsų Dievas šiuo metu stipriausiai savo glėbyje laiko vieną visų mūsų Žemę.
Birželio 23 d. gražiausia tradicinė Rasos šventė vyks Verkiuose! Ačiū nuostabiausiai šventės rengėjai Nijolei Balčiūnienei – susitiksime ir kartu švęsim!
