Besisukantis Rėdos ratas, sietinas su nuolatine gamtos ir būties galių kaita, ką tik pasiekė brandą (arba kupą), tai yra metą, kai augmenija jau sukaupusi didžiausias gyvybines galias. Būtent birželio pabaigoje švenčiama centrinė Rėdos rato šventė Rasa, kurios sinonimu yra tapusi Kupolė, Kupolinės. Šios (kaip ir kitų švenčių) apeigos mūsų protėviams buvo natūrali gyvybės ir amžinojo vyksmo darna.
Bėgantys šimtmečiai keitė lietuvių papročius, tradicijas, tikėjimą, tačiau natūralūs gamtos ir žmogaus virsmai nėra taip paprastai pakeičiami, gal tik mažiau pastebimi ar suvokiami. Senųjų tradicijų tąsa, noras jas išsaugoti byloja apie gilią jų prasmę,reikalingumą žmogaus gyvenime.
Pagarba baltų papročiams sugrįžta ir į Naisių kraštą: jau įkurti ir gausiai lankomi Baltų dievų bei Baltų žolynų muziejai, ant Alkos kalno prie Šventežerio vyksta įvairios apeigos, supilta didinga Baltų arena. 2015 m. Naisiams tapus pirmąja mažąja Lietuvos kultūros sostine, į renginių programą buvo įtraukti ir senųjų kalendorinių švenčių minėjimai. Siekiama ne tik atgaivinti jų tradicijas, bet grąžinti suvokimą, kad senoji kultūra bei mūsų prigimtis yra terpė, iš kurios mes atėjome, iš kurios augame ir bręstame kaip tauta.
Naisiuose šiais metais jau švęstos Užgavėnės, Pavasario lygė, Velykos, Gandrinės, Mildos diena. O birželio 23 d. vakare prasidėjo Rasos šventė – vasaros saulėgrįža, kurios metu gamtoje įvyksta esminis lūžis: pasiekusi aukščiausią tašką saulė žemei siųs jau vis mažiau šviesos. Pagrindinis dėmesys tą vakarą buvo skirtas būtent senosioms tradicijoms. Renginio vedėjas Dovydas Petkus, trumpai priminęs Rasos šventės prasmę, visus pakvietė prie lauko žolynais papuoštų šventinių vartų, kur laukė etnologas, Kelmės Romuvos vaidila Valdas Rutkūnas. Vyrams teko sustoti vienoje pusėje, moterims – kitoje, o eidami pro simbolinius vartus vieni kitus turėjo pasveikinti ir nusiprausti iš molinių ąsočių pilamu vandeniu. Šitaip “atvėrę” šventės vartus, lydimi vaidilos visi patraukė prie Alkos kalno, kurio papėdėje norintieji kupoliavo – reikėjo surinkti 9 žoles, iš kurių jaunosios būrėjos (laumės) spėjo ateitį.
Apniukęs dangus ir lietus nesutrukdė tęsti apeigų: ant kalno susirinko gana gausus būrys šventės dalyvių, kuriuos pasveikino šios ir kitų švenčių sumanytojas ir globėjas Ramūnas Karbauskis, priminęs koks svarbus mums turi būti senųjų tradicijų tęstinumas. Jaunasis Naisių gidas Laurynas Milašauskas papasakojo apie Alkos kalną: čia stovinčių dievų – Perkūno, Vėlino ir Praamžiaus – skulptūras bei pačių dievybių reikšmę senajame lietuvių tikėjime, apie aukuro ir jį supančių šventųjų stulpų bei bioenergetinių akmenų prasmę. Po to V. Rutkūno pakviesti visi sustojo ratu aplink aukurą ir dainavo kupolines dainas, garbino ugnį (Gabiją), ją “maitindami” druska, o paėmusieji į rankas vaidilos lazdą, susirinkusiems linkėjo gėrio ir skalsos. Naisių bendruomenės nariai vaišino duona ir sūriu, kurių dalijimasis buvo apeiginis: vieni iš kitų laužė po gabalėlį duonos, sūrio, linkėdami kits kitam stiprybės, sveikatos, darnos, vienybės…
Tie, kurie nepabūgo lietaus, nusileidę nuo simbolinio Alkos kalno sugrįžo į pagrindinę aikštę, kur koncertavo post-folk grupė “Miglaukas” (Vilnius), folklorinis ansamblis “Ramočia” (Kelmė), vyko ugnies ir kardų šokiai, suliepsnojo pagrindinis šventės laužas (kiti laužai ant Alkos kalno, naujosios Baltų arenos, Ugnies aikštėje susirinkusiuosius šildė viso renginio metu). Vėliau buvo ridenamas degantis ratas, Šventežeryje plukdyti vainikėliai, o gerokai po vidurnakčio šokti kvietė “Šiauliai united” armonikieriai.
Su Rasos švente į Naisius sugrįžo senosios šios šventės tradicijos – ėjimas pro vartus, burtai, Dievų garbinimas prie aukuro, duonos dalijimasis su artimu, prausimasis, šokiai, rateliai… Visus dalyvius vienijo Rasa – gyvybės, tiesos, lemties ir amžinybės nešėja.
