Pamačius kertinius Prancūzijos kultūros stulpus jau labai akivaizdu, kad Prancūzija (o ir Vakarai) virsta knyginiu Babelio bokštu.
Muziejus, teatrus, koncertus lanko paskutinieji europiečiai, šalia kurių kone išimtinai tik Azijos turistai (santykis, atidžiai stebint, aiškus: maždaug 75 proc. baltųjų prieš 25 proc. ne europiečių).
Naujieji atbėgėliai apsėdę gatves ir aikštes, Europos kultūra jiems svetima.
Kur europiečių vaikai, kur jauna energija?
Vaikais apsuptų musulmonių moterų daug, baltųjų vos vienas kitas. Per tris savaites Prancūzijoj pamačiau tik vieną trijų vaikų, regis, ne musulmonų šeimą.
Akivaizdi baisoka naujovė: prie Versalio, prie Luvro ir net San Mišelės siauriausioje gatvelėje – ginkluota nacionalinė gvardija, atkišusi į minią ginklus. Izraelio gyvenimo būdas plečiasi kasmet.
„Musulmonų teroras“ – žodžiai, nuolat kybantys danguje ir vis krentantys ant žemės kraujo lietumi.
Jeigu Prancūzija aklai tebekartos, kad „multikultūralizmas“ jai būtinas (tai oficiali vyriausybės ir savivaldybių politika), jeigu programiškai statys namus Afrikos ir Azijos atbėgėliams net Paryžiaus centre, šis Europos Babelio bokštas ilgai nestovės. Net muziejuose.
