N. Balčiūnienė. Pirmųjų Rasos švenčių įspūdžiai

Kartą pabandžiau mintimis sugrįžti į pirmąsias Rasos šventes Kernavėje. Iškyla iki tol nepatirti vaizdiniai, regėjimai, veidai ir mistiški lyg milžinų supilti kalnai.

Buvimas pirmosiose Rasos šventėse išliko kažkas vydūniško, kažkas šviesaus, labai dvasingo… piliakalniai ryto saulės rūke kažkas magiško, paslaptingo… jautėm, kad atlikdami dar ligi tol neregėtas šventės apeigas, išgyvenome religiją, tarsi buvom savo bažnyčioje.

Tuo metu tas gamtos grožis: kalnai, pievos, rūkas, saulė, upė priklausė tik mums, būriui jaunų žmonių laukiančių šviesos, kai neatitraukdami žvilgsnio nuo  dangaus skliauto lyg stebuklą gėrėm tą pirmąjį tekančios saulės švytėjimą. O gal ji visai nebuvo nusileidusi?  Tos naktys buvo tokios šviesios. Kaip ir visa šventė.

Jautėme susikaupimą, norą išgyventi nepatirtus jausmus susiliejus su Kernavės dvasia. Ir laisvę. Laisvę, kad darome tai, kas gera, o ne iš viršaus nuleista, kad skleidėsi senųjų dainų grožis, kad vėrėsi papročių vartai, kad pažinome vyresnius už save – Dzūkijos dalininkus Averką, paslaptingąją žiniuonę Eugeniją Šimkūnaitę.

Neustebau, kad mano dėstytojas Česlovas Kudaba irgi dalyvavo ir… čia išgirdau dainuojančią Veroniką „Oi ant kalno ant aukštojo…“

Tai buvo viena pirmųjų iš jos išmoktų dainų.

Nauji veidai, daug jaunimo, beveik visi studentai, kuriems pabodo sovietinė propaganda, kurie jautė širdyse Tėviškėse įskiepytą kitokią Lietuvą.

Viskas nauja, nepatirta, arba išgyventa tik vaikystėje Dubysos lankose pilnose kvepiančių žolynų, kur upė, šaltiniai, šlaitai, medžiai, visa gyvastis kerėjo jauną širdį, kur tėvukas pasakojo, kad protėvių bažnyčia buvo pati gamta. Tikrai taip – aš tai radau čia – Kernavėje.

Pradžioje sugužėjus buvo daug klegesio, reikėjo palapines pasistatyti, nes pasitikę Saulę dar pamiegodavome.

Nurimdavome tik praėję šventinius vartus, nors pradžioje gal jų ir nebuvo.

Vienas gražiausių atminimų – kupoliavimas Neries pievose.

Brendam tylūs, susikaupę, renkam tą stebuklingą Kupolę ir stovim ilgoje eilėje pas raganą Šimkūnaitę, kuri man atrodė, kaip tikra. Na negali paprastas žmogus tiek daug paslapčių regėti.

Kupolinių rateliai tiesiog užbūrė, išmokom „Oi ta ta kupole graži…“. Atrodė, kad kalbamės su Kupole, kad ji gyva būtybė. Pajutau bendro dainavimo vieningumą, ryšį su protėviais.

E. Šimkūnaitė sakydavo, kad dainose užkoduotas visas mūsų protėvių gyvenimas, kad reikia mokėti skaityti tarp eilučių.

Arba Vainikai su žvakelėmis – vandens ir ugnies sankirta… ir žolynai kartu.

Rodos regiu, kaip plaukia mažos ugnelės Nerimi, o mes dar spėjame iki patekant Saulei išsimaudyti. Visi drauge, lyg savotiškam rituale.

Tada supratome, kad lietuviška – baltiška kultūra slypi giesmėse, papročiuose, širdyse. Rasos šventė leido pajausti, kad Rasos slėpinyje slypi senasis tikėjimas. Išgyvenau nenusakomo šventumo ir šviesos susiliejimą, jausmą, kaip net oras virpa.

Pradėję švęsti tarsi atidarėm lobių skrynią. Reikėjo dainas, kupolinių ratelius išmokti. Nusčiuvę klausėm tada jau filologijos mokslus baigusių Jono Trinkūno, Vacio Bagdonavičiaus.Jie man buvo tas pirmasis Rasos šventės pažinimo šaltinis.

Jų įžvalgiai įkurta Indijos bičiulių draugija, kurios vardu buvo minimos dvi pirmosios Rasos, 1968 m. minimas Vydūno šimtmetis. Iš Vacio Bagdonavičiaus sužinojome, kad „niekas taip nekėlė senosios lietuvių, baltiškosios kultūros grožio ir vertės, kaip Vydūnas“.

1969 metais jau oficialiai įregistruojama Vilniaus kraštotyrininkų „Ramuva“, vyko pirmoji kraštotyros ekspedicija. Karmazinų slėnyje minimos Ilgės/Vėlinės.

Tado Šidiškio iniciatyva Vilniaus Universiteto Turistų klubas pavadinamas Žygeivių klubu, Rimanto Matulio iniciatyva žygeiviai supylė milžinkapį Dariaus tėviškėje, o Girėno tėviškėje pastatė atminimo ženklą.

Tuo pačiu metu įsikūrė Liaudies dainų klubas „Raskila“, būrėsi folkloro ansambliai. Tai primenu todėl, kad visi šie judėjimai (ramuvos, žygeivystės ir folkloro) įsiutino sovietų valdžią ir 1970 metais Rasos šventės dalyvius Kernavėje jau imta vaikyti, šventės organizavimas buvo prilygintas antisovietinei veiklai, 1971 metais buvo dar didesni suvaržymai.

Net pačiai šiandien keista, kad visur buvau, dalyvavau, pati organizavau, buvau pirmoji žygeivių sekcijos „Gabija“ pirmininkė.

Nebijojau, nors ne kartą grotuotas gazikas vežė tardyti į rūmus po Tauro kalnu. Tautinės pasaulėžiūros įsitvirtinimui didžiulę įtaką turėjo pirmosios Rasos šventės čia – Kernavėje.

Tūkstančiams jaunų žmonių krito į širdį sava, tautinė kultūra. Mes jau buvome kitokie, būrėmės, atsiribojome nuo primestos politinės valdžios, pasak prof. Ainės Ramonaitės (plačiai išnagrinėjusios mano aptariamo laikotarpio etnokultūrinį sąjūdį, apimantį tarpusavyje susijusius ramuviečių, žygeivių ir folklorininkų judėjimus) tapome savaimia, paralelia visuomene, kuri neturėjome pozityvaus normatyvinio santykio su totalitarine valstybe, siekėme kuo labiau atsiriboti nuo draudimų, siekėme „gyventi savaip“, organizuotis ir veikti savose kultūrinėse aplinkose.

Mūsų stiprybė buvo gebėjimas kurti kitokią gyvenseną, kitokią pasaulėjautą, kitokią tikrovę.

Baigti noriu  Jono Trinkūno žodžiais:  „1967 metų Rasos Kernavėje tapo vienu iš etnokultūrinio sąjūdžio ir senojo lietuvių tikėjimo atgimimo simboliu. Kernavė tarsi magnetas traukė senosios baltų kultūros ir religijos ieškotojus.

Rasos šventė prikėlė senuosius vidurvasario šventės papročius, apeigas, dainas. Keli šventės pradininkai, jauni filologai, pirmosios šventės naktį įbrido į Nerį ir pasišventino pagal senosios Romuvos religines apeigas“.

Nuo tos vasaros prabėgo penkiasdešimt penki metai, pačių aktyviausiųjų  jau nėra mūsų tarpe. Džiugu, kad Rasos šventė gyvuoja, kad kasmet žmonės traukia kaip į atlaidus ieškodami  senųjų piliakalnių ainių šventumo.