J.Vaiškūnas. Rasos šventės spiritus sanctus

Artėjant Rasos (Joninių) šventei Lietuvą apgaubia ne tik šventumo dvasia, bet ir prieššventinis komercinis bruzdesys. Dažnai reklamos šūksniai apie pigius svaigalus ir žiauriai atpigintus šašlykus skamba garsiau nei šventinės gaidos. Tad pasigirsta susirūpinusių, o kartais net piktdžiugiškų balsų – esą Rasos (Joninių) šventė tėra alaus gėrimo ir šašlykų puota, neturinti rimtesnio pagrindo ir gilesnių tradicijų lietuvių gyvenime. Rasos šventė ir toliau traukiama į komercinių Joninių šventimą, verčiant eiliniu-neeiliniu pasilinksminimu, su piknikišku lėbavimu ir Jonų bei Janinų pagerbimu.

Vartotojiškoje visuomenėje kiekviena šventė nesunkiai apauginama komercijalumu. Ir tai nebūtų taip blogai, jei savyje turėtumėme tvirtą dvasinį branduolį. Juk nuo vaikystės matomi krikščioniški atlaidai taip pat yra daugiasluoksniai.

Kai prie altoriaus įsijautęs dvasininkas sako pamokslą, o karštus maldos žodžius kartojantys tikintieji su sielos virpuliu iš jo rankų priima švenčiausius sakramentus, čia pat už šventovės sienų jau vyksta prekyba šventuoju kiču, o už šventoriaus klesti įvairių šventinių gėrybių pasiūla.  O dar toliau, kažkur palei miesto vartus, tuomet kai šventas tėvas šventovėje ragauja simbolinį Dievo kraują ir kūną, skystojo spiritus sanctus įaudrinti vyrai meldžiasi kumščiais ir atlenktais peiliais liedami gyvą kraują ir aukodami gyvą kūną… 

Ir kaip gi kitaip? Juk dieviškas  šventumas ir  gyvenimiškas gyvuliškumas susitinka ne tik ties šventorių tvoromis, bet ir prie pat Dievo Aukuro suklupusiose mūsų sielų kūnuose… Ir kas nugalės, priklauso nuo to, kiek šviesos yra prasismelkę į mūsų sielas.

Iš kur sužinoti kas yra kas Rasos šventėje, jei tradiciniai šventiniai veiksmai ir reiškiniai jau nebesiejami su dvasiniais reiškiniais, kai į sielą prikeliančias protėvių dainas ir į senuosius, tiesiai į sielą kalbančius, baltiškus simbolius įsijausti nebemokame ir to nebemokoma…

Kokio šventės suvokimo galime tikėtis visuomenėje, jei tautinės kultūros pamokų nėra Lietuvos mokyklose, o etninės kultūros mokytojai nepageidaujami ir nerengiami jokiuose Lietuvos universitetuose?

Mūsų protėviai gamtinį astronominį šviesos ir tamsos galių kaitos kodą naudojo žmogaus dvasinių stichijų nusakymui. Juo perteikė žmogiškosios būties kelią ir tikslą, aiškino gyvenimo ir elgesio gaires bei kryptis. Gamta buvo suvokiama kaip vidinio dvasinio pasaulio metafora – kaip savotiškas žmogaus sielos veidrodis.

Tradicijų puoselėtojams Rasos šventė buvo ir yra ne Jonų ir Janinų vardadienis, o Saulės ir Pasaulio klestėjimo šventė. Tai laikas, kai žmogus gali pasisemti daugiausia dieviškų galių iš gamtos, atrasti jas aplink save ir savyje. Šioje, kaip ir visose kitose iš protėvių paveldėtose šventėse, neturi būti žiūrovų – visi dalyviai, kartu atliekantys apeiginius veiksmus.

Tuomet kai Saulė užkopia į pačią dangaus skliauto viršūnę ir visą Pasaulį  apgaubia didžiausiu šviesos Galių srautu – visa gyvoji gamta pasiekia aukščiausio vešėjimo, kūpėjimo būseną, todėl ši šventė dar buvo vadinama Kupole. Išties vasaros saulėgrįžos dienomis gamta kupina didžiausios gyvasties, gyvybinės galios tartum liejasi per kraštus – kupa. Tad šventės vardas kupolė, reiškiantis „kupėjimą” – vešlų augimą, virimą, bėgimą per kraštus, vešėjimą, kilimą –taikliai išreiškia jos esmę. Tuo laiku vanduo, ugnis ir visa kas gyva, persismelkę dangiškąja šviesa, įgyja didžiausias galias.

Rasojančios ryto ir vakaro žolės pasižymi ypatinga gydomąja galia. Žolių rinkimas tą vakarą vadinamas kupoliavimu, o renkamos žolės – kupolėmis. Iš devynių laukų tylint šventėje surinktų devynių rūšių kupolių puokštės įgudęs žiniuonis gali įspėti žmogaus ateitį. Kupoliavimu vadinamas ir pats šventimas. Šventvietėje iškeliama lauko žolynais papuošta kartis  – „kaupolė“ arba „kupolė“.

Iš kupolių merginos pina vainikus. Apskritas, pabaigos neturintis vainikas primena Saulę, skleidžiančią šilumą ir gyvybę, amžinybę ir teikia darną, o kartu ir dvasinę šviesą bei sielos  tyrumą…

Rasos šventės ugnis išsklaido nelaimes, neša sveikatą, turtą ir santarvę, todėl ji keliama kuo aukščiau, kad apšviestų kuo didesnius laukų plotus. Tąnakt ugnies liepsna turi kūniškai ir dvasiškai apvalančią, gydomąją bei gėrį gausinančią galią. Jos skleidžiama šviesa ir šiluma prigesusiose  mūsų širdyse yra pajėgi įkurti naują skaisčią kūrybos ugnį. Švenčiama paežerėse, ant aukščiausių kalvų sukrovus aukštus laužus, bei ir aukštose kartyse uždegus beržų tošis, dervos statines arba stebules.

Žengdami pro kupolėmis apipintus Rasos šventės vartus į šventinę erdvę – įveikiame ribą, skiriančią mus nuo dieviškosios gamtos šventovės, o giedodami senas protėvių giesmes ir kartodami apeiginius veiksmus, ištirpdome mūsų sielas nuo gamtos dvasios skiriančias sienas.

Protėvių išmintis iki šiol tebemoko mus gamtoje ir jos virsmuose įžvelgti ženklus, bylojančius apie mūsų viduje veikiančias galias, vedančias mus gyvenimo ir likimo keliu. Rasos šventė – tai gamtos ir visatos priminimas mums, kad žmogaus gyvenimas rieda kaip Saulės ratas, tekėdamas krypsta į pakilimo pilnatvę, o pasiekęs aukštumas linksta į nuosmukį, kad galų gale vėl pakiltų…

Tai dėsningi žmogiškojo gyvenimo tarpsniai, kurių kiekvienas turi nepakartojamą vertę ir prasmę. Mokančiam skaityti didžiąją gamtos knygą – nušvinta protas ir atsiveria dieviškosios Galios stebuklingo paparčio žiedo pavidalu įgalinančiu pasiekti tai, kas iki tol atrodė neįmanoma.

Iš kartos į kartą perduodamas prasmes išlaikyti tegali tik nuolatine kūryba ir švietimu pagrįsta tradicijos perdava, jei jos nėra arba jei joje nepaliekama vietos iš protėvių paveldėtoms tautinėms  dvasinėms vertybėms, tuomet spiritus sanctus lengvai virsta spiritus vulgaris, šventa ugnis – paprasta laužo liepsna, o Dievo kūnas – kiaulienos šašlyku.