2013 m. birželio 21 d., penktadienį, 18 val. Lietuvių etninės kultūros draugija visus kviečia į Verkių rūmų parką (Žaliųjų ežerų 49) švęsti Rasos šventės.
Vidurvasarį, kai gamta ir žolynai klesti, kupa, rasoja, jau tryliktą kartą Verkiuose bus švęnčiama senovinė trumpiausios nakties Saulės grąžos šventę! Šentės rengėjai visus ragina pasipuošti vainikais, susiskinti devynių žolynų kupolę, pasiimti lauknešėlį ir su šeimomis, draugais atvykti į liepomis kvepiantį Verkių parką.
Šventės rengėja Lietuvių etninės kultūros draugija, o rėmėjai Botanikos institutas ir Kultūros rėmimo fondas (KRF).
Šventės dienotvarkė:
18.00 -19.00 val. Pasiruošimas šventei: kupoliavimas, vainikų pynimas, vaistažolių kermošius.Rasos Verkiuose
19.00 val. Pasveikinimas, apeiginis vartų apėjimas.
19.45 val. Rateliai aplink Kupolę, būrimai iš žolynų.
20.30 val. Ugnies apeigos prie Lizdeikos aukuro, sutartinių giedojimas.
21.00 val. Vakaro Saulės palydėjimas dainomis, medžių gerbimas.
21.30 val. Šventinio laužo, stebulės uždegimas, šokiai, dainos, suneštinės vaišės, vaistažolių arbatos gėrimas.
23.00 val. Eitynės su deglais prie Neries, vainikų plukdymas. Iki Saulės patekėjimo: paparčio žiedo ieškojimas, šokinėjimas per ugnį, maudynės, medžių, javų lankymas, braidžiojimas ryto rasoje, ritualinis prausimasis, tekančios Saulės pagerbimas.
Šventės dalyviai:
Folkloro ansamblis „JORE“ (vadovai Rūta ir Gintaras Aleksiūnai) Folkloro ansamblis „DIJŪTA“ (vadovė Rūta Žarskienė) Folkloro ansamblis „LAUKIS“ ( VADOVĖ Lijana Šarkaitė – Vilums)Rasos Verkiuose Apeigų folkloro grupė ,,KŪLGRINDA” (vadovė Inija Trinkūnienė) Liaudies dainų klubas „RASKILA“ (vadovė Vilija Tolutienė) Vaistažolių žinovė, būrėja Rita Balsevičiūtė iš Stakliškių, būrėjos iš žolynų: Eglė ir Marytė, Botanikos instituto žolininkės. Šventės vedėja – Nijolė Balčiūnienė
Rasos šventė Verkiuose 2012 m. (V.Kašinsko video):
geriausi Vilniaus folkloro ansambliai pakviesti Jonines švęsti į Dieveniškes. Ten ir vyksim
Geriausia šventė – ne kai linksmina folkloro ansambliai, o kai žmonės tradiciškai švenčia patys, žinodami kaip tai daryti.
sulenkintam krašte reikia mūsų misija parodyti kaip tai daryti.
Dieveniškės, kas nežino, yra Šalčininkų rajone, Lietuvos apendikse. 🙂
Šios vietos – unikalios, nutolusios 80 km nuo Vilniaus, bet daug kas čia kitaip. Kitoks net kraštovaizdis – čia nebuvo paskutinio apledėjimo, tad kraštas žavi lėkštais kalvų šlaitais, plačiais upių slėniais, lengvomis gargždingomis dirvomis. Po keletą kilometrų besidriekiantys senoviniai gatviniai kaimai – gyvi, ne ekspoziciniai. Jie gana tankiai užstatyti, nėra vienkiemių, tad nėra ir kaimo turizmo sodybų. Tai – pasienio zona, čia retai sutiksi nevietinį žmogų.
Aplink Dieveniškes – Goštautų žemės ir dvarai. Viename iš jų su pirmuoju vyru Stanislovu Goštautu gyveno Barbora Radvilaitė, kuri melsdavosi Dieveniškių bažnyčioje, pastatytoje XV amžiaus viduryje. Prieš 620 metų kryžiuočių karo kelių aprašymuose kaip lietuvių didiko Mingailos tėvonija paminėtos Dieveniškės ir dabar, nepaisant atkampios geografinės padėties, yra svarbi kryžkelė: čia susitinka tautos ir kultūros, istorinis paveldas ir nauji geopolitiniai interesai, pažanga ir tradicijos. Į Dieveniškių miestelio keturkampę aikštę (urbanistikos paminklas) susibėgantys penki keliai itin gerai simbolizuoja šio krašto misiją. Dieveniškių iškyšulys – Lietuvos valstybės pamatinių, Mindaugo žemių šerdyje. Nepaisant istorinių peripetijų, polonizacijos ir rusifikacijos bangų, iki šiol išlikęs senoviškai lietuviškas. Kraštas kupinas praeities dvelksmo. Tūkstantmečiai pilkapynai, mitologiniai akmenys, seni ąžuolai. Kalbama, kad legendinis Napoleono lobis užkastas būtent kažkur šioje vietovėje.
Į Verkius nuvykti verta vien dėl apeigų prie Lizdeikos Aukuro – tiesiog dėl susitikimo su Protėviais.
Nuostabu ir tai, kad ten žoleles pardavinėja Raganos (t. y regėtojos), iš kurių viena (nežinau vardo) paprašyta užkalba.
Pritariu. Verkiuose švenčiam Rasas, o ne Jonines
Gražus tavo vardas.
Ačiū, Vilmantai 🙂 Kadaise tai ne vardo būta, birutės sutikdavo ir lydėdavo atėjusius pas žynius 😉
Bet tas K viską gadina. Kažin koks tas žodis…
Paklausk savo mamos.
CHA
Tai pirmoji pavardės raidė ir ji man nieko negadina. Bet kas yra gražiau už tavo vardą iš T raidės
Verkiuose šventėt ne Jonines ir ne Rasas… vidurvasrio šventė negali būti perkelta.
Senovėje lietuviai Rasų šventę švęsdavo iki dviejų savaičių.
Kernavė labiau nugramzdins į Didingą praeitį. Važiuojam ten.