Lenkija nuo seno buvo (ir galbūt dar yra) Europos katalikiškų šalių avangarde. Komunistiniais laikais lenkams Bažnyčia buvo didžiausias autoritetas, pagrindinis visuomenės ramstis ir atspara ateizmui bei komunizmui.
Viskas pradėjo keistis Lenkijai atgavus savarankiškumą. Po 1990 m. Bažnyčia nustojo būti žmonėms tokia reikalinga. Per paskutiniuosius trisdešimt metų tikinčiųjų procentas gerokai sumažėjo.
Pastaraisiais metais nuo 70 iki 42 proc. smuko reguliariai praktikuojančių žmonių skaičius. Sparčiai nuo Bažnyčios tolsta jaunimas. Šiuo metu jau kas trečias jaunuolis teigia netikintis.
Per pastaruosius 10 metų abiturientų, deklaruojančių tikėjimą, sumažėjo nuo 81 iki 63 proc.
Kiek Lenkijoje yra krikščionių?
Katalikų bažnyčios statistikos instituto duomenimis, Romos bažnyčiai priklauso apie 80 proc. Lenkijos gyventojų.
2011 metais pakrikštytųjų buvo 33 milijonai 399 tūkstančiai, tai yra 86 procentai.
Šiek tiek daugiau nei du penktadaliai lenkų mano, kad Dievas yra labai svarbus jų gyvenime ir turi didelę įtaką tam, kas vyksta.
Ketvirtadalis Dievą suvokia kaip svarbų Asmenį, kuris vis dėlto neturi įtakos jų gyvenimui.
Lenkų religingumas labai smuko po pandemijos.
Per dvejus metus išaugo žmonių, kurie eina į bažnyčią rečiau nei per Kalėdas ar Velykas, skaičius:
nuo 11 iki 15 procentų.
Šalyje kunigų kol kas netrūksta, nors seminarijose mokosi vis mažiau klierikų. Kai kurias seminarijas teko iš viso uždaryti, nes neatsirado nei vieno kandidato.
Lenkijoje šiuo metu yra 33,6 tūkst. kunigų, veikia 10 263 parapijos. Jų skaičius išlieka beveik pastovus.
Daugiausia parapijų buvo Tarnuvo (454), Krokuvos (448) ir Poznanės (414) vyskupijose.
Kaip jau minėjau, religingumas labiausiai blėsta tarp jaunų žmonių.
Nepaisant palankių sąlygų (religijos pamokos vyksta mokyklose, jas veda apmokami katechetai arba kunigai), nepavyko Evangelijos žiniomis sudominti jaunosios kartos.
Tai didžiulė Lenkijos Bažnyčios sielovados nesėkmė.
Religija ir Bažnyčia vis dažniau jaunajai kartai siejasi su pašaipiais memais, apie juos neretai išsireiškiama ironiškai.
Žinoma, Lenkijoje yra jaunų žmonių, kurie yra giliai religingi, tačiau jie socialinėje žiniasklaidoje rečiau reiškiasi.
Anksčiau religija buvo svarbiausias gyvenimo prasmės šaltinis, tikėjimo žmonės laikėsi ir juo gyvenime vadovavosi.
Šiandien Lenkijoje žmonės ieško gyvenimo prasmės kitur.
Labiausiai tikintys yra kaimų ir mažų miestų gyventojai.
Religinės praktikos dažniausiai atsisako žmonės, gyvenantys didmiesčiuose, jauniausi, turintys aukštąjį išsilavinimą.
Kas trečias didelio miesto gyventojas visai neina į bažnyčią.
Šv. Mišiose dažniau nedalyvauja labiau pasiturintys, geriau uždirbantys žmonės, dažniau vyrai nei moterys, žmonės turintys aukštąjį išsilavinimą, įvairių sričių žinovai, kairiųjų pažiūrų asmenys.
Paklausti, kodėl atsisako dalyvauti religinėse praktikose, 17 proc. nurodė, kad dalyvauti religinėse praktikose nereikia.
3 proc. deklaravo pasaulėžiūros ir religijos pasikeitimą, ateizmą ar agnosticizmą. Tik 1 proc. Bažnyčioje mato apgaulę, prietarus ir kvailinimo įrankį.
Daugėja žmonių kritiškai vertinančių Bažnyčios hierarchų ir kunigų veiksmus.
Dažniausiai pateikiami kaltinimai:
kišimasis į politiką (9 proc.), pedofilijos skandalai ir jų dangstymas (5 proc.), per didelis pinigų prašymas (4 proc.).
Dėl šių veiksnių sumažėjo žmonių pasitikėjimas kunigais.
Visuomenėje neretai pasigirsta žodžiai:
„Ką draudžia kitiems, tą daro patys“ arba „Viena sako, kita daro“.
Lenkams labai svarbūs papročiai.
Daugiau kaip pusė jų teigia lankantys bažnyčią, nes tikėjimą perėmę iš tėvų ir norį jį perduoti savo vaikams.
„Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje.“
Vienoje iš „Ist Endo seserys” serijų (serialas apie pr.a. 6-7 dešimtmečius) išreikšta mintis, jog bažnyčia kiršina žmones (kaimynai anglikonai nesutarė su katalikais ar kt.). Deja, būtent taip ir buvo – ne taiką ir šviesą, o kraujo upes ir užgrobtas žemes nešė… Net ir šiais laikais, mūsų Nepriklausomybės pradžioje Vilniuje moksleivių ir jaunimo eisenas bei ekskursijas su Lenkijos vėliavomis kunigas organizavo. Vėliau V.T. perėmė.tą misiją.
Laisva ir nepriklausoma žiniasklaida šiandien rašo: „Lietuvoje mirė iš Afrikos atvykusi jauna migrantė“. O kiek ta žiniasklaida rašo, kiek dėmesio skiria tada, kai miršta jauni lietuviai?
Lenkams arba aplenkintiems lietuviams sunkiau, nes jie laiko verpetuose prarado seną tikėjimą į Aukščiausiąjį vieną, kurio galia atsispindi kiekvienoje snaigėje, kiekvienoje galaktikoje, į kokį religinį rūbą Aukščiausias bebūtų įviltkas. Turėdami per didelį kitų įvairių tikėjimų pasirinkimą, dvasiškai pasiklydo juose ir nebeturi į ką atsiremti. O, ypač, šiuo pražūtingu klaikmečiu.
Lietuvoje didesnę pusę tikinčiųjų sudaro katalikų tikėjimo žmones. Ir tai – puiku, nes tiek jie, tiek Baltų religinės bendrijos nariai vienodai pripažįsta dešimties Aukščiausiojo Dievo įsakymų dorą, įskaitant ir dešimtąjį – neturėk kitų (aukštesnių už Aukščiausiąjį) dievų, o tik mane vieną.
Į jį ir atsiremia baltų religinės bendrijos, t. y. seno lietuvių tikėjimo žmones, kokį kad tikėjimą turėjo kunigaikštis bajoras Jonas Gediminas Beržanskis – Klausutis (1862 – 1936): išlikęs ir giminių padovanotas jo aukuras,kaip muziejinis, yra saugomas Romuvos kaime Klausučiuose. Religijos būna teocentrinės ir geocentrinės. Baltų religija šias dvi filosofines kategorijas apjungia į vieną visumą.
P. S. LDK Mindaugas, priėmęs katalikų tikėjimą, buvo Popiežiaus priimtas į jį kartu su visais jo karalystėje esančiais tikėjimais (yra dokumentas). Tad, kodėl Seimas kvescionuoja Popiežiaus pasirašytą dokumentą ir bylinėtis dėl jo net per Žmogaus teises reikia: kvailai ši Seimo užimta pozicija gyventojų tarpe atrodo.ir daugiau nieko.
Lietuvoje daug lietuvių nuo Bažnyčios nusisuko, kaip tik dėl nekrikščioniško lenkų dvasininkų požiūrio į lietuvius ir kitas tautas. Kiek kartų buvo smaugiama lietuvybė Bažnyčiose, kiek kartų buvo surenkamos ir deginamos lietuviškos maldaknygės, o vietoje jų išduodamos lenkiškos. Lenkų kunigai Armijos Krajovos siautėjimo Vilniaus krašte duodavo AK žudikams keliasdešimt dienų atlaidų už kiekvieną nužudytą lietuvį. Koksai buvo Lenkijos Bažnyčios šūkis Vilniaus krašte: “Kas tikki į Dievą, tas su mumis, kas tiki į velnią tas prieš mus. Lietuvių tautinis judėjimas tai ir buvo tas velnias, kuriuo negalima buvo pasitikėti.
Pažiūrėkime į dekalogą. Žodis dekalogas (10 Dievo įsakymų) katalikuose ir liuteronyse, išvertus iš graikų kalbos, reiškia 10 teiginių (žr. per google): neturėk kitų dievų, tik mane vieną (aukščiausiąjį), netark Dievo vardo be reikalo, švęsk Dievo dieną, gerbk tėvus, nežudyk, nesvetimauk, nevok, neliudyk neteisingai, negeisk svetimo sutuoktinio, negeisk svetimo turto.
Šie doros įstatymai Baltų religinėje bendruomenėje sudaro visumą, įsikūnijusią jos narių elgesio normose. Tie įstatymai viduje yra suprantami savaime, todėl atskirais punktais nėra vardijami. Baltų senasis tikėjimas tūkstančius ir tūkstančius metų deklaruojamas jų šventvietėse gryname ore ir uždarose patalpose: jis įprasminamas per vaidiles ir vaidilas. Dar visai nesenai baltai turėjo savo žynių (nuo žodžio “žinoti”) mokyklą (Kęstutis Juškys). Dabar irgi tokių mokyklų yra, bet, tiek K. Juškio tiek ir kitos, kadangi neįeina į valstybės pripažintų religijų tarpą, dirba pogrindžio sąlygomis.
Dievas yra Dvasia. Todėl krikštas nėra toks paprastas veiksmas, nes Jame dalyvauja Dievo valia ir kaip atsiliepimas Jai – žmogaus valia, kuris privalo būti laisvas apsispręsti. Tik tuomet įvyksta krikštas. Mindaugas – pirmasis Lietuvos karalius, kuris pilnai ir laisvai priėmė Jėzaus krikštą, tačiau aplinkos – nuo pagonių rankos buvo su savo palikuonimis – pakrikštytais sūnumis nužudytas. Nebuvo tautos, kurioje krikštas būtų atėjęs lengvai. Ne išimtis ir Lietuva. Vėl gi Gediminas negalėjo priimti dėl vokiečių ordino prievartos. Toks krikštas būtų priverstinis, taigi negaliojantis. Gediminas todėl ir rašė, kad Jis pasirinko krikštą, bet jį įgyvendinti paliko ateities mūsų kartoms, tai aliuzija ir į mus. Sausio 25-osios laiške Gediminas sako, kad žinią apie būsimą krikštą siunčiąs „tiek esantiems ir nesantiems, tiek būsimiesiems“ – „tam presentibus, absentibus quam futuris“. Taigi – ir mums. Taigi ir mes, būsimieji, buvome jo lūkesčiuose. Ir jis neapsiriko, labai pagarbia parašė. Taigi demokratijos laikais vėl yra išbandymas. Tačiau mes žinome, kad demokratija be Bažnyčios būtų nonsensas, nes ji negeneruotų gerų, dorų žmonių ir bet kokia demokratija baigtųsi kažkieno prievarta.
apie Mindaugą – krikščionį? Vajetau, vajetau…
Straipsnis klaidingas metodologiškai, nes nuolat tapatiną krikščionybę su religingumu. Krikščionybė – ne vienintelė religija! Be to, galimas kitoks požiūris (o mano manymu, jis kaip tik arčiau tiesos), jog kaip tik krikščionybė nėra tikra religija (veikiau religinė mimikrija, vaidinimas) ir kaip tik krikščionys yra nenetikintieji. Nes iš tikrųjų tikintis žmogus tokioms nesąmonėms taip lengvai nepasiduoda…
Krikščionybė, būtent, katalikybė vienintelė pasaulyje ir atitinka tikros religijos kriterijus: Bažnyčia yra viena (Jėzus Kristus, vėl suburiantis visas tautas į vieną kūną), šventa (steigėjas – Švenčiausiasis Dievas), visuotinė (Ji pasiųsta su užduotimi į visas tautas, visus laikus ir kiekvieną jiems priklausančią kultūrą) ir apaštališka (iki Kristaus grįžimo ji mokoma, šventinama ir vadovaujama apaštalų per jų įpėdinius vyskupus bendrystėje su Petro įpėdiniu).
„Jn 18,33 Tada Pilotas vėl įėjo į pretorijų, pasišaukė Jėzų ir paklausė: „Ar Tu esi žydų karalius?“
Jn 18,34 Jėzus jam atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“
Jn 18,35 Pilotas tarė: „Bene aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man Tave atvedė. Ką padarei?“
Jn 18,36 Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“.
Jn 18,37 Tada Pilotas Jį paklausė: „Vadinasi, Tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: Aš esu karalius. Aš tam gimiau ir atėjau į šį pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kiekvienas, kas laikosi tiesos, klauso mano balso“.“
„Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui.“
yra tikėjimas BMW. Meilė BMW. Garbinimas BMW. Būtinai su galiniais varomais ratais, jokiu būdu ne su priekiniais.
Išvada: kiekvienam savo religija, savas dievas ar, dar geriau, dievė. Nėra vieno dievo, vienos religijos visiems, kaip nėra to paties numerio batų visiems ar vieno dydžio trumpikių (lietuviškai – trusikų) visiems.
a lia “Laiškas romiečiams”:
“Aš nesigėdiju senojo baltų tikėjimo, Petrai, nes jis yra Aukščiausiojo Dievo jėga išsigelbėti kiekvienam, kuris tiki visiems vienodai lietuviui, latviui, sūduviui, jotvingiui, prūsui ar mažalietuviui.”
profesionaliu svetimo tikėjmo propagandistu / troliu, reikia išsilavinimo, pirmiausia. Bet to negana. Artėja Mildos diena. Mūsų meilės deivė tikra ar išgalvota? Bet koks čia skirtumas, kai beveik viskas išgalvota. O gal net ir viskas.
Labai blogą, tiesiog užmušančią , žinią paskleidė S. Birgelis. “Mūsų” krikštytojai” nusisuka nuo savosios “viaros”. Katolikai pavojus!!! Tai prie ko glausitės ? Prie latvių “bambizų”? Manau nepriims, kadangi nepatikimi. O nieks negalvoja, kas bus valdžių lygyje. ”Strateginė partnerystė” pavojuje!!! Aš sukrėstas.
Užjaučiu ir šnirpščioju 🙁 🙁 🙁
Tikrai taip, mums visiems pavojus! Ir ne tik todėl, kad bambizai nepatiklūs, kad atstums mus, bet dar ir todėl, kad mūsų valdančioji dauguma – tokie nuoširdūs katalikai, taip nuoširdžiai, giliai tiki Dievą, taip nenukrypstamai, atkakliai laikosi Jo priesakų – kone tiek pat, kiek ir strategiškiausiosios bažnyčia. Po tokio straipsnio ar nepradės svirduliuoti valdančiųjų tikėjimas? Ir ne tik vakarais, po darbo, bet ir darbo metu ar vairuojant gali pradėti svirduliuoti!.. Ak!…
„Tik 1 proc. Bažnyčioje mato apgaulę, prietarus ir kvailinimo įrankį.“ Nepateikta finansinė padėtis: ar sumažėjo pelnas, jei taip, tai kiek?
„Anksčiau religija buvo svarbiausias gyvenimo prasmės šaltinis, tikėjimo žmonės laikėsi ir juo gyvenime vadovavosi.“ – ir kai Vilnių okupavo, tada vadovavosi?
a lia “Anksčiau religija buvo svarbiausias gyvenimo prasmės šaltinis, tikėjimo žmones laikėsi ir juo gyvenime vadovavosi.”
Ir dabar religija yra svarbiausias gyvenimo prasmės šaltinis, tikėjimų žmones laikėsi ir jais gyvenime vadovavosi.
2016 m. liepos 14 – 17 dienomis Čekijoje vyko Europos etninių religijų (ECER) atstovų suvažiavimas. Kongresas
surengtas Prahoje. Suvažiavo etninių religijų atstovai iš Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos,. Prancūzijos, Serbijos, Slovėnijos, Slovakijos, Rusijos, Vokietijos, Čekijos, Graikijos, Italijos, Olandijos, Danijos, Bulgarijos, Norvegijos, JUngtinės karalystės, Ukrainos ir Lietuvos. Taip pat dalyvavo Europos etnines religijas išpažįstantys atstovai, kurie šiuo metu gyvena JAV. Lietuvai atstovavo Senovės baltų tikėjimo bendrijos Romuva atstovai Ignas Šatkauskas ir Irena Jankutė. Renginys sulaukė Čekijos valstybės palaikymo, konferencijai nemokamai buvo suteiktos patalpos Čekijos Mokslų Akademijoje, Prahos Karolio Universitete ir Čekijos Mažumų Institute.
Manau, kad TARPE TŲ, KURIE OKUPAVO VILNIŲ, LENKIJOS ETNINĖS RELIGIJOS ATSTOVŲ NEBUVO.
ISTORIJOS VINGIS
Etninė tiurkų klajoklių tauta, gyvenusi vidurinėje Azijoje, chazarai (skaityk ELIP), po rusų variagų smūgių popiežiaus dėka buvo perkelta į Oderio upės aukštupį ir iš judaizmo, kurį išpažino, buvo perkrikštyta į Romai pavaldžią katalikybę bei gavo LENKŲ (Polaci) pavadinimą. Perkėlimas iš stepių į vakarus vyko lengvai todėl, kad tai vyko toli iki Žalgirio, kai visoje planetoje tebuvo 425 mln. gyventojų. Dėl konkurencijos kas greičiau užgrobs etninių prūsų žemes (prisiminkime Herkų Mantą), Popiežius ne kartą juos maldė bulėmis, atleidinėjo nuo kryžiaus žygių į Palestiną, ir vis perspėjo, kad nekenktų gretimai besikaunančių vokiečių kryžiuočių pagal Baltijos jūros krantus priekyje.
Išvada tarpe tų, kurie po I-mo Pasaulinio karo okupavo Vilnių, etninių chazarų, kurie sudarė naujai sukurtos Lenkijos valstybės etnosą ir išpažino judaizmo religiją, užpuolikų tikrai nebuvo.
Norėtų jie grįžti plačiai atgal iki savo pietryčių Europos stepių (žr. žemėlapį Wielkopolska), tačiau daug kas po kojomis jiems pakeliui pinasi. Tad, nors lenkmetį Lietuvos Seime ir suorganizavo, bet dalis lietuvių katalikų kartu su romuviais nepatogiai draskosi su jais iš paskutiniųjų