S. Birgelis. Lietuvos nepriklausomybės kovų Punsko ir Seinų krašte pėdsakais

Pirmasis pasaulinis karas pakeitė Europos geopolitinę padėtį ir sudarė galimybę Lenkijai ir Lietuvai atgauti prarastą nepriklausomybę.

Naujai susiklosčiusi padėtis teikė lenkams naujų vilčių. Dauguma jų net neįsivaizdavo, kad atkurta Lenkija gali būti ne su Abiejų Tautų Respublikos sienomis.

To siekė ne tik lenkų Regentų taryba, bet ir visas jų politinis elitas. Lietuvių „separatizmas“ buvo lenkų elitui visai nesuprantamas. „Šventų“ unijos papročių atmetimas jiems atrodė tolygus išdavystei.

Tuo metu Lenkijoje vyravo Lietuvos klausimu dvi nuostatos. Pirmos iš jų šalininkai (Romanas Dmovskis ir prie jo susibūrę endekai) reikalavo Lietuvą ir kitas rytų žemes inkorporuoti į Lenkiją.

Kiek kitokio požiūrio laikėsi Juzefas Pilsudskis. Jis siekė atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir sujungti ją su Lenkija. Ilgainiui darėsi aišku, kad Lietuvą galima užgrobti tik jėga.

Lenkijos karinės pajėgos, ypač pradžios laikotarpiu, nebuvo gausios. J. Pilsudskiui tapus valstybės vadovu ir vyriausiuoju kariuomenės vadu, lenkų pajėgas sudarė 24 pėstininkų batalionai, 3 raitelininkų eskadronai ir 5 baterijos.

1919 m. sausį lenkai turėjo 110 000 karių, balandį – 200 000, tų metų pabaigoje – 600 000, o 1920 m. rudenį – 1 000 000 vyrų.

Nepriklausomos Lietuvos laikinoji vyriausybė pradėjo rengti savas ginkluotąsias pajėgas Lenkijos nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse (1918 metų lapkričio 11 dieną).

Lenkijos karinės galimybės buvo žymiai didesnės nei Lietuvos, bet ji dėl tam tikrų priežasčių nedrįso pradėti atviro konflikto su savo kaimyne.

Pirmiausia tai lėmė J. Pilsudskio nusistatymas ne jėga, o gera valia palenkti lietuvius federacijai. Lenkija ir Lietuva teoriškai buvo talkininkės kovoje su bendru aršiu priešu – bolševikais, kurie po internacionalizmo ir klasių kovos vėliavomis siekė užvaldyti visą Europą.

Lenkija, vykdydama karines operacijas Ukrainoje, nenorėjo turėti naujo fronto ir taip išsklaidyti dar negausias savo karines pajėgas.

Ne be reikšmės buvo ir tai, kad pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui laikytasi tautų apsisprendimo teisės požiūriųų, kuriais ką tik pasinaudojo pati Lenkija.

Atvirai stoti prieš Lietuvą, jai įsiliejus į pasaulio valstybių gretas, lenkams buvo tiesiog nepatogu. Todėl jie skelbė atseit neprieštaraują Lietuvos nepriklausomybei, bet reiškią jai teritorinių pretenzijų.

Lenkijos elitas, negalėdamas jėga pavergti Lietuvos, bandė ją griauti iš vidaus, diskredituoti tarptautinėje arenoje jos Valstybės tarybą bei Laikinąją vyriausybę, siekė sudaryti įvaizdį, kad lietuviai patys nori federacijos.

Lietuva buvo užversta lenkiškomis ir lietuviškomis proklamacijomis, kuriose teigta, kad Lietuvos taryba yra vokiečių sudaryta ir jiems pavaldi, kad nepriklausoma Lietuva neišsilaikys be lenkų.

Lietuvos kariai buvo raginami sukilti prieš savo vyriausybę, o savo valstybės vadu paskelbti „Lietuvos sūnų“ Juzefą Pilsudskį.

Lenkija bandė priversti Lietuvos vyriausybę nusileisti, atskirdama ją tarptautinėje arenoje, reikšdama jai teritorinių pretenzijų. Konfliktas dėl sienų buvo neišvengiamas.

***

Lietuvai buvo svarbūs Seinai, XIX-XX amžių sandūroje buvę po Vilniaus ir Kauno trečias žymus lietuvių kultūros centras.

Jau 1918 metų gruodžio 10 dieną išrinktas Seinų apskrities komitetas, pradėta rengti miliciją, kuriai vadovauti ėmėsi buvę Rusijos armijos karininkai J. Giedraitis ir S. Asevičius.

Pastarasis 1919 m. sausio 9 d. tapo naujai įsteigtos Seinų apskrities karo komendantūros viršininku. Pirmajai kuopai, kurioje buvo 126 kariai, vadovo karininkas Kalinauskas.

Sausio antrojoje pusėje Seinuose veikė jau dvi kuopos, kurias sudarė Lietuvos savanoriai. Gegužės mėnesį jos turėjo kulkosvaidininkų ir raitelių komandas, 6 karininkus, 2 karo valdininkus, 130 apmokytų ir 166 neapmokytus karius, 2 kulkosvaidžius, 297 šautuvus, 211 granatų, 10 revolverių bei 15670 šovinių.

Pirmąjį partizanų būrį dar 1918 m. pabaigoje suorganizavo Kučiūnų klebonas kun. J. Galeckas ir vikaras kun. J. Juozaitis.

Vienas iš žymių Seinų apskrities partizanų būrių steigėjų buvo Seinų, Suvalkų ir Augustavo apskr. švietimo ministerijos įgaliotinis J. Dereškevičius.

Vietos lenkai neliko nuošalyje. Jie, remiami turtingų vietinių dvarininkų bei Lenkijos valdžios, įsigijo ginklų bei karinės technikos. Lietuviai turėjo skaitytis su vis stiprėjančia lenkų dvarininkų jėga.

1919 m. gegužės pabaigoje, artėjant vokiečių išsikraustymo iš Suvalkijos terminui, lietuvių ir lenkų santykiai tapo dar labiau įtempti.

Vokiečių administracija, nors pripažino Vasario 16-osios Aktą, buvo linkusi pritarti Lietuvos lenkams. Pablogėjus jų santykiams su lenkais, pakeitė savo požiūrį Lietuvos naudai.

Lietuvos padėtį gerino 1919 m. birželio 18 d. nustatyta demarkacinė linija, kuri paliko Lietuvai beveik visą Suvalkiją.

Keletą savaičių anksčiau, 1919 m. birželio 1 d., Lietuvos karinė vadovybė įsteigė Suvalkų miesto ir apskrities komendantūrą, kurios vadu paskirtas karininkas J. Perekšlis.

Ši komendantūra netrukus buvo pastiprinta 73 Seinų lietuvių įgulos kariais. Lietuviams sunkiai sekėsi užvaldyti Suvalkus, kuriuose buvo daug sulenkėjusių gyventojų. Beveik visa administracija buvo priešiškai lietuvių atžvilgiu nusiteikusių valdininkų rankose.

Liepos pradžioje, kai vokiečiai pradėjo apleisti Suvalkiją, Suvalkų komendantūra turėjo užimti liniją nuo Čiorny Brody vakarų kryptimi.

Šiai užduočiai vykdyti buvo pažadėta kariuomenės vadovybės parama. Marijampolės I atsarginis batalionas (jam vadovavo karininkas K. Žukas) liepos 8 d. atsiuntė 58 kareivius, Kauno II atsargos batalionas – 2 karininkus ir 109 kareivius.

Lietuvos krašto apsaugos ministerija Seinams ginti skyrė 59500 auksinių. Tuo metu Suvalkų komendantūroje buvo: 5 karininkai, 2 karo valdininkai bei 338 kariai.

Jie turėjo 290 šautuvų, 18 500 šovinių, 8 arklius. Komendantas prašė pastiprinimo, bet jo pageidavimų Lietuvos karinė vadovybė neįvykdė.

Nubrėžus F. Focho demarkacijos liniją, 1919 m. rugpjūčio 7 dieną iš Suvalkų pasitraukė lietuvių komendantūra ir policija.

Viena jos kuopa, kuriai vadovavo Barkauskas, buvo perduota Seinams ir turėjo saugoti Juodosios Ančios upės dalį (įsidėmėtina, kad rugpjūčio 10 d. vokiečiai galutinai paliko Seinus, o rugpjūčio 22 d. išsikraustė iš Suvalkų).

Pačiuose Seinuose palikta tik 30 žmonių, iš kurių vos 10 buvo kariai. Lietuvių milicijos pajėgos buvo negausios, išmėtytos po visą apskritį.

Seinijos lietuviai buvo nepatenkinti, kad Santarvės valstybės atidavė beveik visą Seinų apskritį lenkams. Rugpjūčio 20 d. į Seinus atvyko ministrų kabineto pirmininkas Mykolas Šleževičius, kuris tūkstantinei miniai pasakė labai patriotinę kalbą.

Žmonės skandavo: „Nepasiduosim lenkam, neleisim pavergti gimtojo krašto, nors reikėtų nustoti viso turto ar atiduoti gyvybę“. Pasižadėjo visi kaip vienas stoti į kovą, o nesėkmės atveju – sudeginti savo namus, kad neatitektų priešui.

Rugpjūčio naktį iš 22 į 23-iąją Suvalkų POW vadovybė, vykdydama dvarininkų suvažiavimo deklaraciją, surengė vadinamąjį Seinų sukilimą, kurio tikslas buvo išstumti lietuvius už demarkacinės linijos ir užimti sritį iki pat Simno.

„Sukilėlių“ būrius sudarė sulenkėję, dvarponių sukurstyti dvarų darbininkai bei dvaruose bedirbą smulkūs ūkininkai, patys dvarininkai bei kunigai. „Sukilėliams“ vadovavo lenkų reguliariosios kariuomenės karininkai.

Rugpjūčio 22 d. jie užėmė Tartoką, Rusų Būdą, Studžiūnus, Pronckus. Pastarosios vietovės lietuvių įgulai vadovavo išdavikas karininkas Bardauskas.

Jis perteikdavo lenkams žinių apie Lietuvos dalinių judėjimą ir išdėstymą. Galiausiai Bardauskas, nuginklavęs savo įgulos karius, atidavė juos lenkų nelaisvėn, o pats, apsirengęs lenkų uniforma, „sukilėlių“ gretose kovojo prieš lietuvius.

Tą pačią dieną dviem kulkosvaidžiais ginkluotų 300 lenkų partizanų iš Sumavo kaimo puolė Seinus. Jie buvo sustabdyti palyginti negausios Seinų lietuvių komendantūros įgulos.

Karininkas S. Asevičius neįvertino pavojaus, neskubėjo imtis rimtesnių veiksmų, neprašė vadovybės paramos. Rugpjūčio 23 dieną lenkai, atsipeikėję po pirmos nesėkmės, puolė pakartotinai.

Mūšiai tęsėsi 6 valandas. S. Asevičius, pamatęs, kokios gausios lenkų pajėgos supa miestą, davė įsakymą trauktis į Lazdijus, kurie tuo metu jau buvo lenkų rankose.

Rugpjūčio 24 d. Suvalkijos teritorijoje dislokuotoms lietuvių įguloms imasi vadovauti Marijampolės I atsargos bataliono vadas karininkas K. Žukas.

Jo įsakymu Seinų komendantūrai (į Lazdijus) buvo pasiųsti 2 bataliono karininkai ir 120 karių bei iš Alytaus – 1 karininkas su 30 kareivių. S. Asevičius gavo įsakymą dar kartą atgauti Seinus.

Rugpjūčio 25 d. S. Asevičius su 150 karių įgula puolė Seinus, ir po pusės valandos miestas buvo užimtas. Iš kalėjimo paleisti lietuvių kariai bei visuomenės veikėjai. Lenkai neteko 3 karininkų, tarp jų Seinų komendanto, bei 45 partizanų. Lietuvių nuostoliai – 8 sužeistieji.

Čia norisi įterpti įdomų atsitikimą. S. Asevičius, įėjęs į komendantūrą, išgirdo skambant telefoną. Pakėlęs ragelį suprato, kad skambinąs Suvalkų lenkų įgulos vadas. Jis teiravosi apie padėtį mieste.

S. Asevičius lyg niekur nieko lenkiškai atsakė, kad mieste viskas gerai, o lietuvių nematyti. Suvalkų įgulos viršininkas prašė jo, jog praneštų, jei lietuviai pultų Seinus, kad galėtų atsiųsti pastiprinimą.

Tuo tarpu lenkai, susitelkę Sumavo ir Konstantinuvkos kaimuose, ruošėsi kontrpuolimui. S. Asevičius, sužinojęs, kad lenkai sutelkė apie 700 karių pajėgas, nusprendė su visa manta vėl trauktis į Lazdijus.

Šie veiksmai labai nepatiko lietuvių visuomenei. Rugpjūčio 26 dieną Lazdijuose per 4000 žmonių susirinko išreikšti pasipiktinimą dėl Seinų atidavimo lenkams.

Ne vienas dalyvis atvyko su ginklu, kiti prašė šautuvų, kad galėtų ginti prarastas žemes. Mitingo dalyviai priėmė protesto rezoliuciją ministrų kabineto pirmininkui Mykolui Šleževičiui.

Kitądien K. Žuko įsakymu į Lazdijus buvo pasiųsti 98 Kauno bataliono kareiviai su 1 karininku, 80 naujokų su 1 karininku, 3 kulkosvaidžiai bei 2 patrankos. Į Lazdijus ir Punską pasiųsta 400 šautuvų.

Lietuvos generalinis štabas įsakė K. Žukui susigrąžinti Seinus. Šią užduotį atlikti jis pavedė karininkui S. Asevičiui. Lazdijuose buvo sutelkta kun.

Juozaičio vadovaujama 200 žmonių įgula. Jiems turėjo padėti 60 Punsko partizanų bei 30 savanorių iš Marijampolės.

28 dienos rytą prasidėjo aršios kovos. Lietuviai, užėmę lenkų apkasus, bandė veržtis į miestą iš šiaurės rytų, bet buvo priversti trauktis iki kapinių.

Po pusvalandžio lietuviams pavyko užimti rytinę miesto dalį iki Maros upės. Dėl didelės ugnies persvaros lietuviai buvo priversti trauktis iš miesto, nors kautynės Seinų pakraščiuose tęsėsi iki pat vakaro.

Šiame susirėmime žuvo ir Žvikelių kaimo gyventojas, Lietuvos savanoris Motiejus Aleksa. (Jis buvo palaidotas Seinų kapinėse.)

Mūšyje dėl Seinų dalyvavo 350 Lietuvos karių su 2 patrankomis ir 4 kulkosvaidžiais. Jų nuostoliai: 5 nukauti, 23 sužeisti, 4 dingę be žinios. Lenkų pajėgos: 800 karių su 8 kulkosvaidžiais. Jų nuostoliai: apie 50 sužeistų ir užmuštų.

1919 m. rugsėjo 1 d. apie 90 km liniją gynė 25 raiteliai bei 700 Lietuvos kareivių. Jie buvo ginkluoti 10 kulkosvaidžių bei 2 patrankom. Atsargos buvo nedidelės.

Lazdijuose būta 160 kareivių, Smalėnuose – 60. K. Žuko nuomone, frontui apsaugoti reikėjo bent 3000 karių, 200 raitelių, 4 patrankų ir daugelio kulkosvaidžių.

Rugsėjo 5 d. įvyko lenkų ir lietuvių derybos Černokų kaime prie Kalvarijos-Suvalkų plento. Lietuvai atstovavo karininkas K. Žukas, lenkų delegacijai – mjr. Mackevičius. Buvo susitarta, kad demarkacinė linija bus užimta iki rugsėjo 7 d.

1919 m. gruodžio 8 d. santarvininkų taryba Paryžiuje patvirtino laikinas pagal Kurzono liniją nutiestas Lenkijos rytines sienas.

Gardinas buvo atskirtas nuo Lenkijos, bet jų pusėje liko Seinų ir Punsko kraštas, o Vilnius atiteko Lietuvai.

Suvalkijoje ši linija ėjo Vištyčio ežero pietiniu kraštu, Suvalkų-Vilkaviškio apskričių siena, apie 7 km į šiaurės vakarus nuo Punsko, iki Galadusio ežero ir toliau iki Nemuno.

***

Seinų netekimas sukėlė didelį visuomenės nusivylimą. Lietuvos kariai, piktindamiesi esama padėtimi, patys prašėsi siųsti juos į lenkų frontą.

Lietuvos miestuose rengti mitingai, kurių metu buvo smerkiamas Lietuvos kariuomenės atsitraukimas iš Seinų, rašomos peticijos Lietuvos valdžiai.

Prabėgus metams po minėtų įvykių Lietuvos Seime buvo svarstomos Seinų netekimo priežastys. Ne vienas Seimo narys reikalavo pašalinti iš pareigų buvusį Seinų komendantą S. Asevičių ir patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn.

Jį gynė Lietuvos krašto apsaugos ministras A. Merkys, kuris įrodinėjo, kad pagrindinės Lietuvos pajėgos buvo sutelktos kovoms su bolševikais, kad Seinų fronte lenkai buvo sutraukę didžiules pajėgas, prieš kurias Lietuva galėjo skirti tik 2 lietuvių kuopas (200 žmonių).

Priminė, kad lietuvių gretose buvęs išdavikas Bardauskas, kuris padarė daug nuostolių Lietuvos interesams Seinuose.

Seime buvo kaltinamas ir ministrų kabineto pirmininkas Mykolas Šleževičius, kad per daug kišęsis į kariuomenės reikalus. Seiniškiams buvo žadėjęs juos ginti, o lemiamu laiku nepadarė nieko.

Lenkai apdėjo Seinų apskrities gyventojus didelėmis kontribucijomis. Antai Punsko gyventojai, kurių didelė dauguma buvo lietuviai, turėjo sumokėti net 6000 rublių kontribuciją, o Punsko valsčiaus gyventojai – 40 000 rublių.

Lenkai vykdė represijas prieš lietuvius mokytojus, visuomenės veikėjus, mokinius, įkalino, o vėliau išvarė į Lietuvą vysk. A. Karosą, Seinų kunigų seminarijos dėstytojus, uždarė lietuvių draugijas, mokyklas, skaityklas ir įstaigas, konfiskavo jų turtą. Teroras apėmė visas Seinų apskrities lietuvių gyvenamas vietoves.