S. Birgelis. „Eurovizija“ – triukšmo gamykla. Ką iš tikrųjų parodė Lion Ceccah pasirodymas?

Lion Ceccah pasirodymas „Eurovizijoje 2026“ nebuvo nesusipratimas. Tai labai tikslus šiuolaikinės „Eurovizijos“ atspindys – varžytuvių, kuriose muzika ir žodžiai seniai nebėra svarbiausias dalykas.

Lietuvos „numeris“ buvo sukurtas taip, kad šokiruotų, trikdytų ir verstų kalbėti. Sidabrinis kūnas, dirbtinai mechaniški judesiai, beveik nežmogiška estetika, teatrališkas vokalas ir futuristinė scenografija veikė ne kaip daina, o kaip pasirodymo kūrinys. Būtent todėl ir reakcijos kraštutinės. Vieni tai vadino drąsa, kiti – tuščiu bandymu, kuriam trūko stipraus jausminio centro.

Diskusijos Lietuvoje kilo ne tik dėl paties pasirodymo

Daliai žmonių kliuvo ir pats atlikėjo pasirinktas identitetas. Tomas Alenčikas, pasirinkęs sceninį vardą „Lion Ceccah“, daug kam tapo platesnės tendencijos simboliu – noru tarptautinėje scenoje atrodyti kuo mažiau lietuviškai.

Kritikai klausė labai paprasto dalyko: kodėl Lietuvos atstovas atsisako savo lietuviškos pavardės ir renkasi dirbtinai itališkai ar angliškai skambantį pseudonimą, kuris neturi jokio aiškaus ryšio nei su Lietuvos kultūra, nei su jo tikrąja tapatybe?

Ši kritika nėra vien jausminis konservatyvumas. Ji kyla iš nuolatinio Lietuvos kultūrinio nepasitikėjimo savimi. Atrodo, kad dalis mūsų atlikėjų vis dar tiki, jog norint būti moderniam ir „europietiškam“, reikia nusimesti lietuviškumą kaip trukdį.

Tarsi pavardė Alenčikas būtų per mažai vakarietiška, per mažai „globali“, per mažai tinkama tarptautinei scenai. Tokia laikysena daliai visuomenės atrodo ne kaip modernumas, o kaip savotiškas kultūrinis kompleksas.

Dar daugiau klausimų sukėlė pati daina „Sólo quiero más“, kurios pagrindinis priedainis buvo atliekamas ispanų kalba. Kritikai pagrįstai klausė: kodėl Lietuva, turinti vieną seniausių ir išskirtiniausių Europos kalbų, savo svarbiausiose muzikinėse varžytuvėse renkasi ne lietuvių, o ispanišką frazę?

Ypač kai pati lietuvių kalba tarptautiniu mastu dažnai minima kaip viena archajiškiausių ir fonetiškai išskirtiniausių indoeuropiečių kalbų.

Daugeliui žiūrovų tai atrodė ne kaip natūralus meninis sumanymas, o kaip desperatiškas bandymas prisitaikyti prie vakarietiškų popmuzikos tendencijų.

Ispanų kalba „Eurovizijoje“ jau seniai tapusi greitu jausminio poveikio įrankiu – net ir tada, kai atlikėjas neturi jokio kultūrinio ryšio su ispanišku pasauliu.

Todėl daliai publikos Lion Ceccah numeris atrodė ne autentiškas, o dirbtinai sukonstruotas iš tarptautinių klišių: ateities įvaizdis, nelietuviškas pseudonimas, ispaniškas priedainis ir beveik visiškai nematoma lietuviška tapatybė.

Ir čia atsiskleidžia platesnė problema. „Eurovizija“ šiandien vis labiau primena ne muzikos varžytuves, o algoritmams pritaikytą vaizdinio dėmesio ekonomiką.

Laimi ne tas, kuris sukuria geriausią dainą, o tas, kuris per tris minutes sugeba tapti socialinių tinklų klipu arba internetine diskusija. Lion Ceccah šią taisyklę suprato puikiai. Jo numeris buvo sukurtas ne radijui, ne ilgaamžei muzikinei vertei, o akimirkos šokui.

Todėl kritika, kad pasirodymas buvo „per keistas“ – iš esmės nėra apie keistumą. „Eurovizijoje“ keistumas jau seniai tapęs valiuta.

Problema ta, kad šokiruojanti estetika pati savaime dar nesukuria stiprios dainos. Kai dingsta pradinis vaizdinis poveikis, lieka klausimas: ar žiūrovai prisimena melodiją? Ar prisimena jausmą? Ar prisimena ką nors daugiau nei sidabrinį drabužį ir dirbtinį sceninį šaltį?

Būtent čia Lion Ceccah numeris suskilo. Dalis žiūrovų gal ir matė kažkokį konceptualų meną, tačiau daugeliui žiūrovų jis pasirodė jausmiškai atitolę.

Tai buvo pasirodymas, kuris labiau siekė būti suprantamas nei jaučiamas. Europos auditorija dažnai atleidžia banalumą, bet retai atleidžia jausminį tuštumą. Šių metų rezultatas tai patvirtino labai aiškiai.

Ironiška, kad pačios varžytuvės tuo pačiu skatina būtent tokius numerius. „Eurovizija“ per pastarąjį dešimtmetį tapo erdve, kurioje svarbiausia ne muzikinis nuoseklumas, o hiperbolė.

Kuo ryškesnis drabužis, kuo agresyvesnis vaizdinis identitetas, kuo daugiau socialinių tinklų reakcijų — tuo didesnė tikimybė būti pastebėtam. Natūralu, kad atlikėjai pradeda kurti ne dainas, o trijų minučių vaizdinius projektus.

Todėl Lion Ceccah ne tiek „sugadino“ Lietuvos pasirodymą, kiek idealiai prisitaikė prie sistemos, kuri pati tapo teatrališko pertekliaus mašina. Jo numeris buvo logiška „Eurovizijos“ evoliucijos pasekmė. Problema tik ta, kad tokioje sistemoje meninė rizika dažnai tampa sunkiai atskiriama nuo dirbtinumo.

Dar vienas paradoksas – po finalo daugelis komentatorių teigė, kad Europa „nesuprato“ Lietuvos pasirodymo. Tačiau toks argumentas dažnai tampa patogia gynyba kiekvienam konceptualiam numeriui, kuris nesurinko balų.

Galbūt problema ne ta, kad žiūrovai nesuprato. Galbūt žiūrovai tiesiog nepajuto ryšio. Menas neprivalo būti paprastas, tačiau jis negali egzistuoti vien kaip estetinis galvosūkis.

Lion Ceccah pasirodymas liks atmintyje todėl, kad jis puikiai įkūnijo dabartinę „Eurovizijos“ būseną – triukšmingą, vaizdiškai perpildytą, desperatiškai siekiančią išsiskirti ir kartu vis labiau prarandančią ribą tarp muzikos ir internetinio spektaklio.