Laikau rankose dar šiltą, dvyliktą Sigito Birgelio poezijos rinkinį „Liber vitae“ (iš lot. Gyvenimo knyga). Suprantu, kad poeto žodžių brendimo ciklas lieka už stiklo, o prasideda vaisių laikas.
Kyla klausimai
Kokia melodija autorius išdainuoja gyvenimo dainą arba, tiksliau, užrašo savo „Gyvenimo knygą“? Į ką joje atsižvelgia, kokias akimirkas pabrėžia, kokiais raktais atrakinėja duris čia ir anapus?
Skaitydama eiles juntu rimtus tonus. Juos sužadina lotyniški pavadinimai, biblinės vietos ir vardai. Klasikiniai simboliai užtikrina kūrinio bendrumą ir visuotinumą, tačiau netampa vyraujančia, sausa retorika.
Knygos įvadinis eilėraštis ir pirmieji kūriniai padeda suprasti, kad Sigito Birgelio pasaulėvaizdį stipriai formavo šventojo Jono Bosko tekstai, jo mokymai, filosofija ir darbai – ypač tikrosios meilės praktika kasdieniame gyvenime bei jaunosios kartos ugdymo procese.
Su savo patrono nuolankumu ir vaikišku pasitikėjimu poetas tikisi, kad eilės atpirks jį iš „makulatūros perdirbimo gamyklos“. Autorius, ieškantis įkvėpimo autoritetuose, pats savęs nelaiko išskirtiniu ir nemato savęs „sąraše priimtųjų į dangų“.
Jis atvirai išpažįsta, kad nėra nei vieno šventojo paveikslo jo vardu, nei „korektorių, kurie ištaisytų gyvenimą lig pačios paraštės“.
Šios jausminės būsenos viršūne tampa prašymas
Prašau atleisti iš darbo,
nuo knygų rašymo,
svetimų tekstų skaitymo
svetimo, išsigandusio
paties savęs.
Po šios poeto išpažinties, skaitydama eilėraštį „Bibliotekoje pro langą“, apsilankau bibliotekoje, kur vyksta „gerų tekstų popietė“.
Čia siekiama saulės atspindžių, šviesos, tyrumo ir gėrio „šiapus ir anapus stiklo“ – tikrovėje ir už jos ribų, pasąmonėje, o gal amžinybėje. Riba, regis, atslūgsta, „raidės lyg žvirbliai striksi iš puslapio į puslapį“, „kol siurbiame šviesą, / kol mūsų pilvuose plūduriuoja / maža proto galaktika“, kol gardžiuojamės kava. Tačiau dualizmas nedingsta.
Prisisiurbus šviesos bei agurkų sriubos, mintis toliau tęsiama „Kalbos virtuvėje“, kur su kalbos dalimis sėdame prie bendro stalo:
…Ir štai mes visi –
dalyviai, pusdalyviai, padalyviai –
prie kalbos stalo,
geriame arbatą iš suluošintų sakinių,
kalbame apie žodžius, kurių nėra,
apie prasmę, kuri slysta iš rankų.
Nusišnekame lyg žuvys –
pagautos,
iškeptos,
padalintos,
kalbos labui.
Bandau pasinerti į daugiasluoksnes poeto įžvalgas. Žodžiai čia šokinėja lyg spirgučiai keptuvėje, tačiau poezija apima ne tik lingvistiką, bet ir žmogaus charakterio bruožus: susierzinimą, pataikavimą, abejingumą, tuštumą.
Eilėraštis „Prakąstas obuolys“ vaizduoja skaudžią dabarties padėtį – materialų pasaulį, kuriame „prabangūs daiktai žiūri į žmones“, kur „kiekvienas tampa kiekvienu“, o žmonės yra „kaip raktai bendri“. Matome bevardžių žmonių plaukiančias autostradas, geidulingus žvilgsnius į prekes vitrinose.
Daiktai tampa svarbesni už kitą žmogų: „Tarp žmonių trūkinėja / Wi-Fi signalas“, trūksta tikrojo ryšio. Šių laikų žmogus dažnai yra sudeformuotas asmeninių geidulių ir sistemos veiksmų, jaučiantis nepilnavertiškumą, ieškantis pripažinimo.
Poetas, atrodo, netrokšta pasiekti prabangos rojumi tapusio „Kalifo bokšto“ – aukščiausio pastato pasaulyje. Jam geriau „juodu kaspinu persijuosusi diena“, kuri padeda iškęsti vakarą ir atriša akis. Nepatogumai ir sunkumai autoriui padeda išvysti tikrąją gyvenimo prasmę, jo esmę ir tiesą.
Iš šiuolaikinių kadrų poetas netikėtai atsigręžia į praeitį, į vaikystės laikų mokyklinius suolus („Po pamokų“, „Nebaigta pamoka“). Čia atgyja kiti jausmai ir lyrinio subjekto išgyvenimai. Mokykliniame suole niūru, tvanku ir baugu: juodi chalatai, kreida, matematikos ponia, pikta kaip širšė.
Prie juodos lentos niekas netelpa į rėmus: „Prisiminti negaliu, / sukuriu naują / Pitagoro teoremą“. Šie „vaikystės trupiniai“ – tai baimė ir paralyžius, kurie vaidenasi dar ir dabar.
Kaip žinome, gyvenime niekas netrunka amžinai, ir vaikiškos svajonės pagaliau išsipildo – suskamba varpelio aidas, nebyli malda lieka išgirsta, pamoka baigta.
Tačiau po kepure pasilieka klaiki tuštuma, kuri po metų prisipildo nepalankiais sprendimais ir pasekmėmis. Iš tėvų traumų išsinėrė dabartinių laikų kraštutinumai: laisvavaliavimas, nepaklusnumas, apatija. Atžalos „žaizdom pūliuoja / ir žvelgia piktai“.
Autorius, matydamas šį pavojų, švelniai ir su meile, tarytum Jonas Bosko, prabyla:
jei ieškotų berželiai jauni
augimo žiedų Joninių naktį
užrašyta knyga –
lyg nukirstas medis
gal atgimtų raidėm ar liepsna
Eilėraščiuose „Suvaikėjimo diena“ ir „Skyrybų diena“ su sveiko humoro ir ironijos prieskoniais žiūrima į būsimą, galbūt paskutinį gyvenimo etapą: „Viskas, gana – / knyga jau išleista, / išleisti pasaulin / užaugę vaikai“.
Dabar jau laukiama suvaikėjimo, išgyvenama dėl nesumokėtų sąskaitų už šilumą, rudas akis, gerumą, už patį gyvenimą. Čia laikas sustoja vietoj, rieda pirmyn ir sukasi atgal, o kartais juda „atgal į priekį“, persipindamas su dabarties problemomis.
Kitas rinkinio skyrius pavadintas „Genius loci“. Šis apibrėžimas pastaruoju metu gana populiarus ir vartojamas įvairiose srityse, o paaiškinti jį galime kaip „vietovės dvasią“.
Ši eilėraščių dalis nubrėžia krašto tradicijų ir tikėjimo gaires. Mūsų visuomenei labai svarbi Punsko Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia, kuriai kertinį akmenį padėjo kunigas Kazimieras Jonkaitis, kur gaudžia kunigo Švedo vargonai, kur Angelas Gabrielius apreiškė Marijai Nekaltąjį Prasidėjimą, o Šventoji Dvasia gyvena ne tik vitražuose.
Tačiau viskas netikėtai pasikeičia. Dvasių skersvėjai krenta ant šventovės paveikslų, kunigas Jonkaitis tik vogčiomis gali ateiti į bažnyčią, o susvetimėjusi Šventoji Komunija dalijama antrame klebonijos aukšte. Girdisi parapijiečių dejonės, simboliškai minimas Poncijus Pilotas, Koliziejus, Nerono liūto nasrai.
Šiuolaikiniam žmogui, patogiai prigludusiam su kvepiančios kavos puodeliu rankose, nebaisios problemos, kur laužomos teisės ar piktnaudžiaujama šventumu.
Autorius kalba apie XXI amžių kaip apie „Viešpaties atostogų metus“, kur paskutiniame teisme nėra nei vieno nuoširdaus teisėjo, o viskas vyksta atvirkščiai: ant asilo atjoja iš sūnaus gimusi moteris, Kanos vestuvėse geriamas paprastas vanduo, o kitoje laiko juostoje – girti dvasininkai ir daugybė netikinčių.
Žmogaus gyvenimas blaškosi tarp sacrum (šventumo) ir profanum (pasaulietiškumo).
Nusivylęs, bet tiesos ieškantis poetas taria:
Pasisemsiu eilėraščių
Iš krūsnies akmenų….
Užsimerksiu – miegančio ryto akimis,
kalensiu dantimis –
ant baltų debesų
gal pas Visagalį
susikrausiu kraitį
į paskutinio patepimo šalį.
Plintančias abejones, aplinkui vykstančias „varnalėšiškas“ klastas, apgaules ir patogų abejingumą poetas bando išsklaidyti eilėraščiu „Dykuma“.
Nors dykumoje „apsirengę nuogai klausimai be atsakymų“, poetas su vaikišku pasitikėjimu teigia: „Dievas yra – / kiekviename žmoguje, / kiekvienoje kūno ląstelėje. / Klajoklių krantuose, / ežeruose išgertų vaistų, / tarp atomų ir kvarkų“. Ši teigiamumo banga nepalieka skaitytojo beviltiškoje padėtyje, nes garantuoja Dievo meilę, globą ir pasitikėjimą Jo planu.
Trečiasis poezijos knygos skyrius pavadintas „Vis gravitatis“ (Gravitacijos jėga). Tai intymus ir paslaptingas kūrybos laikas. Ši žemiškoji trauka tokia galinga, kad įveikia tūkstančius mylių vien todėl, kad susitikimas taptų „greitkeliu į žvaigždes“ ar „dvasios Everestu“, o galiausiai – kad taip ir neišdrįstum pasakyti „myliu“.
Ši jėga besvorė, su tuščia galva, lyg voro iščiulpta musė, viengungė, amžina, bet pakasta duobėje, pririšta prie šuns būdos.
Ji skaudi ir kaip žaibas galinga:
tamsos greičiu užmiegu –
su mintimis apie tave –
sapnuoju dilgėles –
nuogi mes abu
nebūtame rojuje –
trenkia žaibas į pasąmonę
pabundu tavo tyloje
Meilės lyrika čia tyvuliuoja už horizonto ribų, po gerumo skydu, sapnuose. Jai kelią perbėga juoda katė, nemiga, diagnozės, dejuojančios ligos, vienatvės alchemija, materija, smaugianti pirštus, ir net partenogenezė (nelytinis dauginimasis), kuri eilėse tampa gilia, intymia vaizdavimo priemone.
Eilės labai subtilios, mezgamos iš išradingų metaforų, personifikacijų ir simbolių. Nuotaika dažnai meditacinė, lyg giluminis vanduo palaikanti gyvenimo pulsą, bet kartu ir nerami, suvaržyta, platoniška.
Jos neįmanoma išsakyti žodžiais – ją reikia pajusti individualiai. Tokioje kasdienybėje sunku ir liūdna, bet vis dar verta pasauliui tarti: „Tikiu, būti saulės blyksniu“.
Juodoje ir baltoje nerimo knygoje drugeliai vaidenasi tik pas Visagalį, bet viltis neblėsta: „kol su pūga juoda – / atplauks kita karta / ant asilo atjos / žiemos properša“. Tai reiškia: pragiedrės, ištirps sniegas, pasirodys šviesa.
Eilėraščių skyrių „Aurora borealis“ (Šiaurės pašvaistė) skaitau kelis kartus. Žinau, kad šis reiškinys simbolizuoja dvasinį pabudimą, vidinę stiprybę, pokyčius, dieviškąjį ženklą. Deja, eilėse taip lengvai dvasingumo nesurandu.
Erdvė persunkta kasdienėmis žemiškomis aistromis ir žmogaus netobulumu:
Naktyje – jau po vestuvių,
begėdiškai nuoga su mėnuliu,
šiaurės pašvaistė slenka su kitu.
(„Šiaurės pašvaistė“)
Kitame eilėraštyje „Laukimo mezginiai“ lyrinis subjektas, sužlugdytas nežmoniško laukimo, netenka žodžių ir „gieda angelai kapinėse / prie knygos pašarvoto lapo“. O kūrinyje „Žodžių paauglystėje“: „Ryte ir vakare / raupsuotas ilgesys, / skyrybų užmauti žiedai / auga kaip grybai“.
Vidinės stiprybės pavyzdžių trūksta ir eilėraštyje „Be nakties“ („Nesuras kitos nakties / ir niekas neieškos / pajuodavusių baltų, / jaunų ar jau pasenusių / girtų merginų“), bei patologiniame vaizdelyje „Jis ir ji“: „ankstyvą rytą / iškrova nauja / vyras po žeme / žmona kalėjime“. Grožio ir dvasingumo lobius poetas paslėpė už magnetinės audros metaforos.
Mano vaizduotėje būtent ji sukeičia vaizdus, nurašo temas, mauna skyrybų žiedus ir neša nusivylimą. Bet kad išliktum, gerų minčių vazone gali pasirinkti saulės užaugintą orchidėją, simbolizuojančią tyrą meilę, grožį ir gyvybės energiją.
Suradus šiaurės pašvaistę, žengiama į kontrastų šalį, austą iš muzikos.
Ketvirtoji poezijos dalis pavadinta „Rapsodija“:
Žiema skambina vėjo pianinu –
iš visų jėgų
medžių šakomis
barškina į langą.
Joje girdžiu muziką, švilpiantį vėją, mušamą būgną. Matau kates, paukščius, lydekas, ištrauktas iš nirvanos… Nuostabiomis metaforomis suasmeninta gamta yra artimai susiliejusi su žmogaus pasauliu, jo nuotaikomis ir išgyvenimais:
Gaivus pavasario ilgesys
ištirpdys pyktį ir plikledį
juodas pasiklydusias mintis
nustums kaip sniegą nuo kelio.
Gamta, vaizduojama kaip gyva būtybė, atskleidžia ne tik fizinę aplinką – ji atspindi žmogaus sąmoningumo struktūrą, pasirinkimus ir troškimus.
Buvo pradžia, bus ir pabaiga. Verčiu paskutinį skyrių. „Alfa ir omega“ devyniais eilėraščiais uždaro visą poezijos rinkinį. Juose pinasi sudegusių vilčių pelenai, baimė ir nusivylimas: „Jo Šviesenybė / aukštyn kojomis / apverčia pasodintą danguje / žemės rojų“.
Tačiau kartu gyvas dvasinio pilnumo troškimas, aukštesnių būties lygių laukimas:
Gal debesys kiti
lyg kitos mintys
atplauks kitu laivu
atpėdins vargšo žingsniu,
veiksmažodžių sistemoje,
kur kalnų papėdėje
ilsėsis mūsų pakylėjimų
dvasios Everestas.
Skyrius baigiamas dviejų dienų lopšinėmis. Pirmoje iš jų diena kaip moteris keliasi iš miego: „Anksti iš ryto / pro lango plyšį / jauna, be gėdos, / skverbiasi diena / kaip dievo sutverta – nuoga“.
Vėliau ji stovi lange grimuotu veidu su viesulu minčių, vaišinasi prisikėlimo vynu: „Pietums – tikėjimo aistra / gražių žodelių nuoviras / ir vegetariška tyla“. Vakaras ateina lyg prakąstas obuolys – diena nuriedėjo tuščiai, beprasmiškai, liko viena.
Antrosios dienos lopšinė kitokia. Ji lėta, raminanti. Joje po gilaus sapno diena atropoja be pieninių dantų, be vakarykščio grimo.
Poetas ragina skaitytoją ją globoti ir rūpintis:
Sušildyk ją
rytmečio kava
virtais kiaušiniais,
namų kvapais.
Pietums – rūgštynių sriuba,
bulvinių blynų dūmai
ir vaiko klegesys.
Vakarienei –
melisos arbata,
mezgimas,
meditacija.
Ši lopšinė yra tarytum magiškas ritualas, atnešantis atilsį ir ramybę. Ją autorius liūliuoja ir perduoda skaitytojui kaip apsaugos priemonę nuo kasdienybės pinklių, klastų ir rūpesčių.
Baigiu skaityti poezijos rinkinį ir žinau, kad kai skaitysiu kitą kartą, viską matysiu ir jausiu kitaip. Žinau, kad kiti skaitytojai, lydimi savų jausmų, atras visiškai skirtingus lobius.
Būtų įdomu pasidalinti tokiomis mintimis. Laukiu, kada kalbininkai atliks profesionalius tyrinėjimus, muzikai sukurs melodijas, o tapytojai nupieš paveikslus, nes šis poezijos rinkinys tikrai vertas išskirtinio dėmesio.
Sigito Birgelio poezija nėra lengva, bet ji gili ir prasminga. Eilėraščiai konstruojami specifiniu, originaliu būdu. Vaizdai kuriami iš pasąmonės gilumų, jie susideda tarytum iš smulkių vitražo stikliukų, prisotintų simbolinės prasmės, gausių metaforų, dualizmų ir suasmeninimų.
Įvairiomis kryptimis jungdamiesi prie pirmojo taško, jie sudaro platų panoraminį paveikslą, kuris, apšviestas vidine kūrėjo šviesa, tampa savitos vertės meno kūriniu.
