Tęsiame pasakojimą apie Mykolą Romerį, kuris 1920 m. lapkričio mėnesį, vykdamas į Lietuvą, apsilankė Suvalkuose. Suvalkuose Jonas Kasakaitis jį pakvietė į namus. Vakarienė buvo su degtine.
Be šeimininkų, dalyvavo dar keliolika svečių, tarp jų dr. T. Nonevičius. Tai buvo gydytojas, visuomenės veikėjas, daug šiam miestui nuveikęs žmogus. Dėkingi miesto gyventojai dar jam gyvam esant vieną gatvę pavadino jo vardu.
M. Romerio dienoraštyje nemažai žinių galime surasti apie Suvalkų notarą Kasakaitį. Tai buvo vienas iš nedaugelio sąmoningų lietuvių, kurie pasiliko Lenkijoje, lenkų valstybinėje tarnyboje.
Pasak M. Romerio, Kasakaitis nebuvo karjeristas. Su juo galėjai pasikalbėti įdomiai ir nuoširdžiai. Tai buvo jautrios, subtilios sielos, skaidrios prigimties, doras žmogus.
Jonas Kasakaitis priklausė Vinco Kudirkos kartai. Jis buvo vienas iš ano amžiaus jaunų Lietuvos veikėjų Varšuvoje, kurių pastangomis gimė Varpas.
M. Romeris užrašė: „Kuo galima paaiškinti, kad šis žmogus, kuris ne tiktai pasiliko lietuvis, bet yra patriotas, visados karštai jaučiantis, pasiliko Lenkijoje šiandien lenkų valstybinėje tarnyboje, kuomet lietuvių–lenkų santykiai yra taip įsiaitrinę, kai visuose punktuose jaunas tautinis lietuviškas valstybingumas yra ryškiausiai susikivirčijęs su susikūrusia Lenkijos valstybe?
Pirmoji šios mįslės sprendimo paslaptis yra Kasakaičio žmona – Kasakaitis vedęs lenkę. Antroji paslaptis glūdi atkakliame, quand même[1] tauriame ir taip šiandien jau lietuviuose retame Kasakaičio tikėjime brolyste, o dėl to ir susitaikymu su lenkais.
Bet stambiausia vinis, kuri tą lietuvį prikausto prie Lenkijos, yra lenkė žmona. Taigi to žmogaus gyvenimas ir yra gili lietuvio širdies ir jausmo bei Lenkijoje įkalinto fizinio gyvenimo drama. Toji drama, žiūrėk, ir vėl išsineria iš Kasakaičio žodžių ir dvasios.
Skaudu yra kartais žiūrėti į vienalypės sielos žmogų, kaip luitas lietuviškos rasės, ir klaikių lenkų–lietuvių nesantaikos bangų sudvejintą jo gyvenimą.
Šis žmogus stengiasi puoselėti viltį ir suderinti sau tai, kas gaivališkai byra ir viens kitam priešpasistato. Veikiausiai yra čia Kasakaičio kažkiek bendra su manimi, tik jis išgyvena tai ryškiau ir skausmingiau.
Lenkiškoje aplinkoje stengiasi jis kalbėti Adomo Mickevičiaus lenkų–lietuvių kalba, kalba, kuriai gyvoji faktų dabartis prieštarauja ir kuriai jo draugai lenkai jokio supratingumo nerodo.
Remiasi jis lietuviškuoju papročiu, lietuviškąja dorybe, tais meilės šaltiniais, kurie senųjų lenkų ir lietuvių širdyse buvo gyvi ir karšti, beje, šiandien išdžiūvę ir nežadina supratingumo, ir skaudu žiūrėti, kaip tušti yra tie žmogaus šauksmai tyruose, kai tie, kurie su juo gyvena, tą jo lietuviškąją meilę priima su tam tikru atlaidumu, kaip nekaltą garbingo žmogaus keistenybę – nekenksmingą, bet tuščią.
Ir kas skaudžiausia, kad pats Kasakaitis turi savo dramos instinktą, nors tą dramą, matyt, nuo savo sąmonės slepia. O tuo tarpu gyvenimas nenumaldomai daro savo.
To lietuvio patrioto sūnus yra jau tiktai lenkas, kuris tik dėl nuolaidumo tėvui dar fragmentiškai atsimena lietuvių kalbos likučius.
Pagaliau Kasakaitis prisipažįsta, kad, jei Vilnius bus Lietuvai atimtas, jis paliksiąs Lenkiją ir pereisiąs į Lietuvos tarnybą. O jeigu Vilnius turėtų būti lietuviškas, svajoja apsigyventi ir gauti viešąją tarnybą Vilniuje.
Išgyvendamas didžiulį skausmą ir rodydamas didžiulę tiesą pasakojo jis man apie lietuvių trumpą valdymą liepos ir rugpjūčio mėnesiais Suvalkuose.
Nes kai lenkai, okupuodami Vilnių, palaipsniui jį aneksuodavo de facto, lygiai taip lietuviai, įžengę į Suvalkus, nesistengė būti neutralūs gyventojų globėjai, bet ėmėsi palaipsniui savo valdymu kraštą aneksuoti, panaikindami vadinamųjų liaudies tarybų pavidalu kilusią savaiminę pilietinę organizaciją, ir iš viršaus, primetus iš Kauno, niveliuoti vieningąją valdybą, nors šis kraštas dar mažiau savo lenkiškose dalyse yra lietuviškas, negu Vilnius, ir kaimyninės apskritys yra lenkiškos.
Ir, užuot vaidinę apleisto krašto taurių globėjų vaidmenį, kokiu lietuviai tuo metu į Suvalkus įžengė, ir pagerbę individualumą bei savivaldžią gyventojų organizaciją, pelnydami simpatijas ir dėkingumą, lietuviai elgėsi ten kaip grobikai, kurie prievartavo krašto valią ir individualumą, pasinaudodami laikina konjunktūra bandę primesti savo jėgą.
Šitaip pasidarė jie lenkų visuomenės nekenčiami ir vien tik patys sau pakenkė. Tos nelaimingos politikos sumanytojas buvo Marijampolės lietuviškojo apygardos teismo pirmininkas Stankūnas[2], apie ką pagaliau gerai žinau, nes pats liepą ar rugpjūtį buvau liudininkas Šleževičiaus bute Kaune, kai Stankūnas, grįžęs iš Suvalkų, dėstė apie savo nelaimingą lenkiškojo Suvalkų krašto lietuvių įvaldymą.
Kasakaitis, rodydamas didžiausią gailestį ir skausmą, pasakojo visą tos nelaimingos klaidos eigą.“
(Bus daugiau)
[1] Quand même (pranc.) – nepaisant to, vis tik.
[2] Juozas Stankūnas (1877–1936), teisininkas, 1905 metų Vilniaus Seimo dalyvis, 1919–1929 m. Marijampolės apygardos teismo pirmininko pavaduotojas ir pirmininkas.
I dalis čia.
II dalis čia.
