Tęsiame pasakojimą apie Lietuvos konstitucinės teisės tėvą prof. Mykolą Romerį. Nepaprastai įdomus ir vertingas yra jo lenkų kalba parašytas 40 tomų dienoraštis, kuris apima 1911–1945 metus.
Tai nuostabus to laiko Lietuvos visuomeninio, kultūrinio ir politinio gyvenimo metraštis. Jį prieš dvejus metus išleido Lietuvos istorijos institutas.
Dienoraštyje M. Romeris aprašo savo asmeninį gyvenimą, profesinės veiklos kasdienybę, politines permainas šalyje (1923 m. Seimo rinkimus, vyriausybių žlugimą ir kt.).
Čia randame autoriaus pasvarstymų apie sudėtingą tarptautinę to meto Lietuvos padėtį, Lietuvos teismų darbą ir kt. Labai vertingos žinomų Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos visuomenės, politikos ir kultūros veikėjų charakteristikos.
Dienoraštis yra įdomus ne tik mokslininkams, politikos, kultūros, diplomatijos, literatūros istorijos tyrėjams, bet ir mokytojams, dėstytojams, kraštotyrininkams, muziejininkams ir skaitytojams, besidomintiems savo krašto praeitimi.
Mums gali būti įdomūs dienoraščio fragmentai, kuriuose M. Romeris aprašo savo apsilankymą Suvalkuose ir Punske.
1920 lapkričio 10 naktį Balstogėje M. Romerį apvogė. Jis neteko jam brangios bičiulio Petro Šimkovičiaus dovanos – laikrodėlio.
Ne tiek svarbi buvo jo materialinė vertė (laikrodėlis buvo auksinis), kiek su juo susiję atsiminimai. Šį laikrodėlį jis turėjo 29 metus. Apsižiūrėjo, kad jo neturi, tik jau sėdėdamas vagone, kai traukinys pajudėjo.
M. Romeris į Suvalkus vyko blogai nusiteikęs. Sėdėjo beveik tuščiame keleiviniame IV klasės vagone. Suvalkuose pasisamdė mozūraitę, kad padėtų pernešti daiktus į miestą. Apsistojo Mročkovskio užeigoje Nonevičiaus gatvėje.
Dar tą pačią dieną M. Romeris aplankė notarą Joną Kasakaitį bei Kulvietį, iždo darbuotoją Suvalkuose, kurį pažinojo iš Lomžos laikų, kur 1919 metų pradžioje buvo jis teisininkas stažuotojas. Dienoraščio autorius tikėjosi, kad jie padėsią gauti leidimą pereiti per demarkacinę liniją.
Apie savo viešnagę Suvalkuose Mykolas Romeris rašo: „1920 metų lapkričio 11. Ketvirtadienis. Rytą drauge su Jonu Kasakaičiu nuvykome pas Suvalkų apygardos teismo pirmininką poną Romaną, kad padėtų man išsistengti leidimą per demarkacinę liniją.
Romano iki to laiko asmeniškai nepažinojau, bet apie žinomą prieš karą Suvalkų advokatą ir visuomenės veikėją buvau daug ko prisiklausęs.
O kadangi Suvalkai yra paribio miestas, kur prasideda perėja nuo Lietuvos iki Lenkijos, ir buvo jie prieš karą gubernijos su lietuvių persvara sostinė, todėl Suvalkų santykiai su Vilniumi visuomet buvo gan gyvi ir atitikimai daugeliu atžvilgių buvo dideli, todėl ir Romanas iš girslų gerai žinojo apie mano vilniškę veiklą.
Be to, ir dėl kaimynystės su Lomža vėliau jis žinojo, kad aš buvau Lomžos apygardos teisėjas. Tai palengvino dabar jam užsiimti mano reikalu. Pagaliau Vytauto Abramavičiaus patariamasis laiškas, kurį jam parodžiau, juo labiau skatino jį man pagelbėti.
Pasikalbėjus su Romanu, dorusis Kasakaitis, kuris labai nuoširdžiai stengėsi padėti išgauti man leidimą, nuvyko į „defenzyvos“ skyrių ir, remiantis Suvalkų teismo pirmininko Romano ir prokuroro Naumovičiaus patikmiu liudijimu, kad šie pažįsta mane asmeniškai ir kad mano išvykimas į Lietuvą nekelia jokio pavojaus Lenkijos valstybei, išsistengė ten man leidimo pažadą.
Pasirodė, kad jau kuris laikas leidimų peržengti Lietuvos demarkacinę liniją išrašinėjimas yra iš esmės visiškai sulaikytas, net Lietuvos piliečiams, grįžtantiems per Lenkiją į savo šalį. Tik ypatingos išimties keliu, specialiai parėmus Suvalkų tarnautojams, leidimą man davė. Negavau dar jo į rankas, bet turiu jau pažadą. Garbė Dievui!“
M. Romeris kitądien arkliais planavo leistis į tolimesnę kelionę. Nusprendė Suvalkuose dykinėti. Viskas šiame mieste jam pasirodė labai pigu, lyginant jį su Vilniaus ar Kauno kainomis.
„Kainos čia yra be jokio saiko žemos, – dienoraštyje užrašė M. Romeris. – Pietūs kainuoja 24 lenkiškos markės restorane (Balstogėje – 50 lenkiškų markių, Vilniuje, kur restoranuose pietų kainos buvo priverstinai fiksuotos, – 45 lenkiškos markės, Kaune – 10 ar jau mažiausiai 8 ostmarkės, kas, atsižvelgus į kursą 5 ar net 5,50 lenkiškos markės už 1 ostmarkę, prilygsta nuo 40 [iki] 50 ir 55 lenkiškų markių, tuo tarpu pirmos rūšies Suvalkų restorane, perskaičiavus ostmarkėmis, siekia ne visas 5 ostmarkes);
didelis bokalas alaus restorane – 8 lenkiškos markės (Kaune – 4 ostmarkės, Varšuvoje – 20 lenkiškų markių), sviestas Suvalkuose – iki 100 lenkiškų markių už svarą (Vilniuje svaras sviesto rinkoje svyruoja nuo 160 ir 180 [iki] 200 ir 230 lenkiškų markių), rupios duonos svaras – 9 lenkiškos markės (Balstogėje – 16 lenkiškų markių, Vilniuje man išvažiuojant – 17 lenkiškų markių, o taikydavosi jau ir po 20 lenkiškų markių).
Kas turi gyventi už pinigus, tam tiktai į Suvalkus važiuoti ir čia apsistoti. Ta gaminių gausa ir jų pigumas Suvalkuose aiškinamas tuo, kad jie guli nuošaly.
Nepalietė Suvalkų banga bolševikinės invazijos į Lenkiją, nesunaikinta čia jokio derliaus, nevykę jokių karo plėšimų, o Lietuvos valdžia Suvalkuose, kol Lenkijoje truko bolševikinė invazija, aprūpinimo požiūriu negalėjo kraštui pakenkti, nes lietuviai patys viso ko pertekę ir neturi reikalo kitų plėšti.
Tas nuošalus Suvalkų užkampis materialiai liko šių pastarųjų sūkurių nepaliestas. O geležinkelio reguliaraus susisiekimo su likusia Lenkijos dalimi nebuvimas apsaugojo juos nuo gaminių emigracijos.
Užtat dabar, paleidus reguliarius viešuosius ryšius su Varšuva, veikiausiai ir čia susilygins kainos pagal nusistovėjusį Lenkijoje brangymečio šabloną.“
(Bus daugiau)
I dalis čia.
