
Skelbiama iš: Zigmas Zinkevičius, Vilnijos lenkakalbių pavardės, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, p. 15–20. Ištraukos.
Mokslininkai baltų kilmės hidronimų (upių ir ežerų pavadinimų) randa dideliame plote į rytus, pietus ir vakarus nuo Lietuvos bei Latvijos – dabartinių baltų žemių. Pirmieji tai ėmė skelbti rusų mokslininkai Aleksandras Kočiubinskis ir Aleksandras Pogodinas dar XIX a. amžiuje. Toliau jų darbą tęsė lietuvis Kazimieras Būga, vokietis Maksas Fasmeris (Max Vasmer), lenkai Janas Rozvadovskis (Rozwadowski), Tadeušas Lėr-Splavinskis (Tadeusz Lehr-Spławiński), Janas Otrembskis (Otrębski) ir kiti. Tačiau didžiausi ir reikšmingiausi yra naujausių laikų rusų kalbininkų Vladimiro Toporovo ir Olego Trubačiovo darbai, kuriuose galutinai įrodytas didelės teritorijos, rytuose siekusios Volgos, Maskvos ir Okos aukštupius, o pietuose – Seimo upės baseiną, seniausių hidronimų baltiškumas. Vėlesni tyrėjai (R. Agajeva, J. Otkupščikovas ir kiti) tą teritoriją dar labiau išplėtė. Vokiečiai Hansas Krajė (Krahe) ir kiti baltiškų hidronimų rado vakaruose anapus Vyslos. Šiandien nėra abejonės, kad visuose tuose dideliuose plotuose buvo kalbama baltų kalbomis iki I tūkstantmečio po Kristaus vidurio, o vietomis ir vėliau.
Lietuviai gyveno senosios baltų žemės viduryje, iš visų pusių apsupti giminiškų genčių. Su lenkais tada jie nesisiekė – skyrė vakarų baltai jotvingiai. Tiesioginis kontaktas tarp lietuvių ir lenkų atsirado vėliau, kai kryžiuočiai pavergė jotvingius ir juos išnaikino. Netiesioginių kontaktų būta ir anksčiau, nes lietuviai organizuodavo karo žygius į Lenkijos gilumą ir iš ten parsivarydavo daug belaisvių. Antai didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino duktė Aldona, tekėdama už Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos sūnaus Kazimiero, kaip kraitį nusivedė net 24 tūkstančius lenkų belaisvių.
Tiesioginiai lietuvių ir lenkų kontaktai atsirado nuo XV amžiaus, kai jų gyvenamos teritorijos ėmė ribotis. Seniausi lietuvių kalbos polonizmai – iš XV amžiaus. Lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė, kitaip sakant, išmoktinė. Ji sudaro tam tikras salas lietuvių kalbos plote, kurios neprieina prie Lenkijos teritorijos. Kaip ji atsirado Lietuvoje?
Tai susiję su Lietuvai tragiškais įvykiais XIV amžiaus antrojoje pusėje. Tada lenkai gudriai pasinaudojo po Algirdo mirties kilusiais Lietuvos valdovų nesutarimais. Kęstutį nužudęs Jogaila Lietuvoje nebuvo populiarus. Lenkų ponai pasiūlė jam vesti 1384 m. karaliene paskelbtą Jadvygą ir tapti Lenkijos karaliumi. 1385 m. buvo padarytas susitarimas – Krevo (Krėvos) sutartis, pagal kurią Jogaila pasižadėjo priimti krikštą, tapti Lenkijos karaliumi ir prijungti Lietuvos žemes prie Lenkijos. Lenkų ponai sutartį traktavo kaip tariamai žemesnės pagoniškos šalies prijungimą prie krikščioniškosios Lenkijos. Sutartis kėsinosi į Lietuvos valstybės savarankiškumą. Grėsmė iš pradžių neatrodė reali, nes Lietuva tada buvo daug didesnė valstybė už Lenkiją. Lietuvių gyvenamas plotas tuomet buvo žymiai didesnis už dabartinį.
Siekdami pasinaudoti krikštu kaip politine priemone Lietuvai arčiau susieti su Lenkija, lenkai iš pat pradžių Lietuvos bažnyčią pajungė savo interesams. Ignoravo pirmąjį Lietuvos krikštą karaliaus Mindaugo laikais, nors jam valdant Lietuva jau buvo laikoma krikščioniška karalyste (Mindaugas popiežiaus nurodymu 1253 m. buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi). Tada nemaža lietuvių, bent valstybės centre, buvo jau krikščionys. Vilniuje veikė mažiausiai 5 bažnyčios ir pranciškonų vienuolynas. Krikščionys lietuviai vartojo Mindaugo laikais iš vokiečių kalbos išverstus poterius, kurių pirmykščio vertimo liekanos tebėra iki šiol, nepaisant vėlesnio jų lenkinimo.
Po Jogailos įvykdyto pakartotinio Lietuvos krikšto, daugiausia palietusio šalies gilumą (centre krikščionių tikėjimą Rytų ir Vakarų apeigomis išpažino daug gyventojų), nebuvo sudaryta atskirõs, nuo popiežiaus priklausomos, bažnytinės provincijos, kokią kūrė karalius Mindaugas. Abi tada įsteigtos Lietuvos vyskupijos – Vilniaus ir Žemaičių – pateko Gniezno arkivyskupo valdžion. Tuo buvo padėti pagrindai Lietuvos lenkinimui. Jau pirmosiose Jogailos pastatytose bažnyčiose šeimininkavo lenkai. Jie sudarė daugumą abiejų vyskupijų kapitulose. Lietuvių kalba jiems nerūpėjo. Tarpusavio santykiuose ir su didžiojo kunigaikščio dvaru bei jo dignitoriais jie galėjo apsieiti be lietuvių kalbos, nes lenkų kalba buvo artima Lietuvos valstybės raštinėse vartotai slavų kanceliarinei kalbai (apie ją netrukus), kuri Lietuvoje buvo labai populiari.
Lietuvos lenkinimas prasidėjo nuo diduomenės, kuri anksti pramoko lenkiškai ir ėmė vis dažniau šią kalbą vartoti. Didikais ilgainiui ėmė sekti plačiosios bajorų masės. Galutinis Lietuvos privilegijuotojo luomo perėjimas prie lenkų kalbos įvyko XVI a. viduryje, kai lenkų kalba pačioje Lietuvoje ėmė vis labiau įsigalėti, pakirsdama lotynų, iki tol buvusios Lenkijoje oficialios raštinių kalbos, pozicijas.
Vis labiau suartėjant abiem valstybėms ir pagaliau joms susijungus, bendri valstybės reikalai, bendras Seimas ir Senatas, giminystės ryšiai su lenkų feodalais vertė Lietuvos didikus ir kitus kilminguosius mokėti ir vartoti lenkų – centrinės valdžios – kalbą. Be jos tada nebuvo įmanoma padaryti jokios tarnybinės karjeros. Ilgainiui ši kalba ėmė įsigalėti ir jų namuose, nors patys Lietuvos didikai ir toliau liko karšti savosios valstybės patriotai. Jie atkakliai gynė Lietuvos savarankiškumą nuo Lenkijos užmačių. Lenkiška savimonė juose ėmė rastis dar negreit, tik žlungant bendrajai valstybei, kai iškilo uždavinys abi jungtinės valstybės tautas sulieti į vieną bendrą naciją, kuri turėjo būti lenkiška. Kadangi to meto supratimu tautą sudarė kilmingieji (prastuomenės niekas nepaisė), tai lietuviškai kalbančių kilmingųjų išnykimas buvo traktuojamas kaip tautos išnykimas.
Sulenkėjusi Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos aukštuomenė įnešė didelį indėlį į lenkų kultūros lobyną. Vilniaus universitetas XIX a. pradžioje atliko labai svarbų vaidmenį lenkų literatūros raidoje, davė didžiuosius poetus Adomą Mickevičių ir Julijų Slovackį, daug žymių rašytojų, sukūrusių nemirtingus šedevrus, ištisą lenkų literatūrą Lietuvoje. Iš ano meto Lietuvos teritorijos kilo ar joje išaugo daug žymių Lenkijos visuomenės veikėjų, mokslininkų. Lenkų tautinių interesų gynimo požiūriu Vilnius buvo tapęs net kovingesnis už Varšuvą. Jeigu viso to nebūtų buvę, šiandien Vilniaus klausimas lenkams vargu ar būtų aktualus.
Sulenkėjusi Lietuvos diduomenė ilgainiui (maždaug nuo XVIII a. vidurio) ėmė lenkinti lietuviškai kalbančią liaudį. Svarbiausi valstiečių polonizacijos židiniai buvo d v a r a s, b a ž n y č i a ir m o k y k l a.
D v a r u o s e tada jau buvo kalbama bemaž vien lenkiškai. Į poną ar jo vietininką (dvaro prievaizdą, ekonomą) valstiečiai buvo priversti kreiptis tik lenkiškai, nes lietuvių kalbos daugelis dvariškių nebesuprato. Net ir tie, kurie mokėjo lietuviškai, šios kalbos viešai vengė. Jiems prosenelių kalbos vartojimas atrodė bajoriškos garbės įžeidimas. Taigi dvaras vykdė iš esmės priverstinę baudžiauninkų polonizaciją. Ji tam tikru mastu buvo tęsiama ir vėliau, panaikinus baudžiavą, nes valstiečių gyvenimas žymia dalimi liko susijęs su dvaru, nuo jo priklausė. Prasilavinusius buvusių baudžiauninkų vaikus ėmė stipriai veikti bajorų skelbiamõs kovõs prieš carizmą, už krašto laisvę idėjos. Būti laisvam anuomet reiškė tapti lenku. Net ir lietuviškuose 1831 m. sukilimo atsišaukimuose žmonės buvo raginami būti lenkais, nes „Dievas su lenkais“. Valstiečiams visą laiką atkakliai diegta mintis, kad gimtoji lietuvių kalba esanti „prasta“ ir „pagoniška“. Iš jos visaip šaipydavosi, pravardžiuodavo chamska mowa ir pan. Būta net smurto atvejų, kai kunigas valstiečius bausdavo už poterių kalbėjimą lietuviškai.
B a ž n y č i a – antrasis svarbus prastuomenės polonizacijos židinys. Lietuvių kalba joje buvo apšaukta „pagoniška“. Esą „Dievas ja kalbamų poterių nesuprantąs“. Melstis reikią tik lenkiškai. Joks kitas prasimanymas nepadarė lietuvių tautai tiek žalos, kaip ši ano meto kunigų išplatinta „tiesa“. Kunigas – autoritetas valstiečių akyse, negalima jo neklausyti. Žmonės juo tikėjo, vykdė jo nurodymus. O kas gi norės likti pagoniu, kad po mirties atitektų pragaro velniams? Tiesiausias kelias į išganymą – tai atsižadėti savo „pagoniškos“ kalbos ir melstis lenkiškai. Ir tamsūs žmonės stengėsi taip daryti, kad būtų išklausytos jų maldos, kurių patys dažnai nesuprato. Priverstinai mokytis poterių lenkiškai anuomet buvo normalus dalykas. Kai kurie kunigai neleido valstiečiams net eiti išpažinties lietuviškai. Lenkų kalbininkės Halinos Turskos, tyrusios lenkų kalbos atsiradimą Vilniaus krašte, žodžiais tariant, pamaldos buvo tapusios lenkų kalbos pamokomis. Lenkinimo akcijai vadovavo Vilniaus vyskupai ir kapitula. Katalikų tikėjimas buvo tapęs lenkų tikėjimu (polska wiara). Bemoksliai žmonės anuomet geriau skyrė kataliką nuo žydo ar stačiatikio negu lietuvį nuo lenko. Katalikas ir lenkas jų sąmonėje ėmė visai sutapti.
M o k y k l a tada Lietuvoje buvo tik lenkiška. Vėliau carinė valdžia ją pakeitė rusiška. Lietuviško rašto vasltiečio vaikas galėjo būti turiputį pamokomas tik vadinamojo daraktoriaus – keliaujančio iš sodybos į sodybą savamokslio švietėjo, kartais suburdavusio mokinių grupę ir įsteigdavusio neoficialią „mokyklėlę“, vadinamąją bakaloriją. Šio primityvaus liaudies švietimo valdžia ne tik nerėmė, bet atvirkščiai, jį persekiojo.
Lietuvių kalbos niekinimas visur – ir dvare, ir bažnyčioje, ir mokykloje – veikė valstiečių psichiką. Jie ėmė savo gimtosios kalbos gėdytis, vengė viešose vietose ją vartoti. Kuris pajėgė, stengėsi su savo vaikais kalbėti lenkiškai, kad jie nebūtų niekinami. Juk pagal viešąją opiniją lietuvių kalba tetinkanti „virtuvei ir tvartui“. Tai esanti šiurkšti, prasta, netašyta kalba. Ir taip buvo Lietuvoje tada, kai mokslo pasaulis indoeuropiečių lyginamosios kalbotyros dėka lietuvių kalboje atpažino geriausiai iš visų gyvųjų kalbų išlaikytą indoeuropiečių prokalbės modelį! Lietuvių kalbos „nereikalingumas“, „prastumas“ ir t. t. tada Lietuvoje buvo taip stipriai įkaltas žmonėms į galvas, kad jį išmušti buvo nelengva net kilus tautiniam atgimimui.
Ano meto lietuvių jaunuomenės tragizmas aiškiai matomas iš šių Juozo Čiuldos žodžių, 1854 m. įrašytų jo „Samprotavimų apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles ir apie lietuvių mitologiją“ (Pomisły o prawidłach gramatycznych języka żmudzkiego i nad Mytologią Litewską) lenkiškoje pratarmėje: „mažas berniukas, atiduotas į parapinę mokyklą, verčiamas, grasomas bausme atsisakyti tėvų kalbos; visą mokyklą ir lavinimąsi gaudamas svetima, ligi šiol nežinoma kalba, ilgainiui tampa pirma abejingas, o su laiku atvirai bjaurisi ta kalba, kuria jautri motutė, pamaldi žemaitė, jį mokė pirmųjų žodžių. Taip pradeda gėdintis savo tėvų ir šeimos, gėdintis savo luomo ir tėvynės. Nenori prisipažinti […], kad yra žemaitis, o priskiria save svetimai tautai, melagingai vadindamasis iš seno tikru lenku“.
Lenkinimą sustabdė tautinis lietuvių atgimimas ir nepriklausomos valstybės atkūrimas. Tačiau trečdalis Lietuvos su sostine Vilniumi buvo „brolių“ lenkų okupuota ir toliau paspartintais tempais lenkinama. 1939 m. atgavus Vilnių ir dalį okupuoto krašto, susidurta su pasibaisėtinais polonizacijos padariniais. Po to – Sovietų okupacijos laikotarpiu lietuvybės likučiai buvo čia toliau sparčiai naikinami. Tačiau net ten, kur lietuvių kalba buvo visiškai sunaikinta, vietinių žmonių pasąmonėje tebeglūdi protėvių dvasia ir noras pažinti tikrąją savojo krašto praeitį, nors dabartiniai lenkų ekstremistai siekia visomis išgalėmis sutrukdyti.
Taigi lenkų kalbos, Lietuvoje – kaip atneštinės, traktavimas negali kelti nė mažiausių abejonių. Dar neseniai Vilnijoje skleista nuomonė, kad tu żyli Polaki od wieków (čia nuo amžių gyveno lenkai) šiandien kelia tik šypseną.
Jogaila Lietuvoje buvo nepopuliarus- Gal ir taip. Jeigu kalbėti apie 1382 metus tai birželio 12 dieną Jogaila klasta užėmė Vlinių ir faktiškai tapo Lietuvos valdovu, tačiau formaliai jis valdovu dar nebuvo, nes Kęstutis buvo su Lietuvių kariuomene prie Naugardo Seversko( tiesa ten pralaimėjo, tačiau mūšyje nežuvo) Kęstutis ir Vytautas savo pusėje dar turėjo praktiškai visos visuomenės palankumą bei karines pajėgas tuo tarpu Jogaila nors ir tapo Lietuvos valdovu, tačiau jam dar reikėjo įtvirtinti savo valdžią- jis neturėjo Lietuvoje didesnės visuomenės paramos bei atramos, todėl rėmėsi kryžiuočiais. Kaip žinome Skirgaila tuo metu buvo Livonijoje- jis atvedė kryžiuočių ir kalavijuočių kariuomenes ir ne tik užėmė Trakus bet ir padėjo Jogailai( su vokiečių pagalba) įsitvirtinti valdžioje ir pašalinti Kęstutį su Vytautu. Jogaila 1381 metais nuverstas ir toliau palaikė slaptus ryšius su kryžiuočiais, kitaip tariant jis sudarė samokslą su jais ir šie padėjo jam ne tik nuversti kęstutį, bet ir įsitvirtinti valdžioje. Kodėl Jogaila nužudė Kęstutį? Tai įvyko dėl dviejų priežasčių. Pirmiausiai tai buvo 1382 metų perversmo dalis ir kęstučio nužudymas tai ir buvo perversmas. Visų antra Jogaila norėjo krikštyti Lietuvą, o Kęstutis tam priešinosi, todėl Jogaila jį ir pašalino, kad galėtų krikštyti Lietuvą, tuo tarpu Vytauto jis žudyti nenorėjo nes matyt jautė nuo jaunystės jam simpatiją, tai pat jo kalinimas Krėvoje priminė labiau namų areštą nei kalinimą, bet to jis sudarė sąlygas Vytautui pabėgti iš kalėjimo. Paskui kaip žinome Jogaila kryžiuočiams už pagalbą, nuverčiant kęstutį, atidavė Žemaitiją tačiau jis tų sąlygų nevykdė, nes jau buvo įsitvirtinęs valdžioje ir kryžuočiams nuolaidų nedarė, be to jis jau buvo sumanęs užvaldyti Lenkijos sostą- jis susitarė dėl Lenkijos sosto su kitais pretendentais t.y Mozūrų kunigaikščiu Ziemovitu, Vladislavu Opoliečiu ir Vilhelmu Habsburgu- jis juos papirko ir su 2 iš jų susigiminiavo. Tai tiek.
Jogailos pavyzdys tik patvirtina taisyklę: kiek vilką bešersi, jis vis tiek į mišką žiūri.
Jo motina buvo ir rusiškų, todėl priešiška Lietuvai – kokie yra ir tie, kuriuos Lietuvoje moko ne valstybinėmis kalbomis.
O Vilniaus pačiame centre turime Jogailos gatvę (?!)… Nonsensas!
Kaip bebūtų gaila, bet Jogaila buvo LDK karaliaus Algirdo sūnus ir Lietuvos Karalius.
Liūdniiausia, kad besiknaisiodami po istorinius faktus, prarandame istorinius LIETUVIŲ TAUTOS DIDVYRIUS. Todėl tikriausiai vertėtų daugiau kalbėti apie praeities DIdvyrių gerus darbus, o apie nevykusius – paprasčiausiai – nutylėti. Dėl tautos vertybių išsaugojimo.
Lietuvos karalius jis nebuvo – ne tik, kad neturėjo to pavadinimo, bet ir jo tokiu Lietuva nepripažino dėl jo įvykdytos Lietuvos karaliaus Kęstučio žmogžudystės, dėl ko jis nešė autus pas lenkus – Lietuvoje jam garantuotai galvą būtų nuėmę.
Teisingas straipsnis.
Pagarba autoriui.
Na, ką ir reikėjo įrodyti… Ar yra, ponai ir panowie, dar kokių nors klausimų?
Dėkoju akademikui už moksliškai pagrįstą straipsnį. Tik niekaip negaliu sutikti su kelių žodžių ,kaip ‘krikščionis”, “Kristus”, “baltas” “pagonis” žodžių vartojimais. Žydai sukurė ir pradėjo skleisti kitų tautų išnaudojimo Katalikų religija, o krikščionių religija, buvo viena pirmųjų pasaulyje religijų prieš visas kitas religijas; Jėzaus niekas neperkrištijo Kristaus vardu ir reikėtų vartoti jo tikrinį vardą; ligi 1854 metų visi lietuviai buvo vadinami AISČIAIS nuo 354 metų mūsų eros,- 1500metų, o kolėl mūsų kalbos GARBIAUSIAS akademikas prisiima vokiečių žydelio sugalvotą pravardžiavimą “BALTAI” . Lietuviai per amžius buvo ir išlieka BALTAVEIDŽIAIS. Mūsų senoji aisčių tauta tikėjo ir garbino vienintelį PASAULIO TVĖRĖJĄ – DIEVĄ. Tik katalikiško Vatikano valdovai,lenkiškai vadinami Papiež-iais, ligi X amžiaus Vatikaną valdę žydai, pasikeitę žydiškus vardus į savo sukurtus biblijinius vardus, kitatikius, dar jėga nepakrištytus kitataučius pravardžiavo ŽEMINANČIU PRAVARDŽIU – graikišku PAGANI- ų – liet. ŽEMDIRBIŲ. Senieji lietuviai buvo krikščionimis, ir lenkų buvo perkrišktyti į KATOLIKSUS – CATHOLICS- us (angl.klb.) nuo 1386 metų. Norėčiau tikėti,kad gal religiniai klausimai Lietuvių kalbos tyrinėjimus neliečia, tačiau tie barbarizmai – netinkami lietuvių kalbai, kaip ir Papiež-ius = šv.Tėvas – lietuviškai, o pasaulietiškai PAPA. Jei mūsų mokslininkai vartos tik lietuviškus žodžius, tai ir tauta seks Jais.
Nuo seno tikintieji į Kristų buvo vadinami žydais.
Štai lyvių (tauta, buvusi dabartinėje Latvijos teritorijoje ir išnaikinta kryžeivių), kuriuos užpuolė kryžeiviai, valdovas Dabrelė, išėjęs ant įtvirtinimų savo pilyje, taip drąsino saviškius:
”laikykitės ir kaukitės, kad netaptumėte žydų vergais!”
Šaltinis: Livonijos kronikos, Vilnius, 1991m., psl.46.
Ir dabar randasi nauja karta ”diduomenės”, kuri smaginasi perimdama svetimybes, lietuvišką šnektą nurašydama išnykimui…..Woūūūūūū, stūgauja iš ekranų naujieji ”intelektualai”. Verslininkai savo firmelėms ieško įmantriausių angliškų pavadinimų….., kad užsieniečiai suprastų……, Q, X, W – mes be jų – tamsuoliai…..- šaukia sovietinį išsilavinimą gavę inteligentai….