Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos. Z. Zinkevičius. Lenkų kalbos atsiradimas Lietuvoje

Skelbiama iš: Zigmas Zinkevičius, Vilnijos lenkakalbių pavardės, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, p. 15–20. Ištraukos.

Mokslininkai baltų kilmės hidronimų (upių ir ežerų pavadinimų) randa dideliame plote į rytus, pietus ir vakarus nuo Lietuvos bei Latvijos – dabartinių baltų žemių. Pirmieji tai ėmė skelbti rusų mokslininkai Aleksandras Kočiubinskis ir Aleksandras Pogodinas dar XIX a. amžiuje. Toliau jų darbą tęsė lietuvis Kazimieras Būga, vokietis Maksas Fasmeris (Max Vasmer), lenkai Janas Rozvadovskis (Rozwadowski), Tadeušas Lėr-Splavinskis (Tadeusz Lehr-Spławiński), Janas Otrembskis (Otrębski) ir kiti. Tačiau didžiausi ir reikšmingiausi yra naujausių laikų rusų kalbininkų Vladimiro Toporovo ir Olego Trubačiovo darbai, kuriuose galutinai įrodytas didelės teritorijos, rytuose siekusios Volgos, Maskvos ir Okos aukštupius, o pietuose – Seimo upės baseiną, seniausių hidronimų baltiškumas. Vėlesni tyrėjai (R. Agajeva, J. Otkupščikovas ir kiti) tą teritoriją dar labiau išplėtė. Vokiečiai Hansas Krajė (Krahe) ir kiti baltiškų hidronimų rado vakaruose anapus Vyslos. Šiandien nėra abejonės, kad visuose tuose dideliuose plotuose buvo kalbama baltų kalbomis iki I tūkstantmečio po Kristaus vidurio, o vietomis ir vėliau.

Lietuviai gyveno senosios baltų žemės viduryje, iš visų pusių apsupti giminiškų genčių. Su lenkais tada jie nesisiekė – skyrė vakarų baltai jotvingiai. Tiesioginis kontaktas tarp lietuvių ir lenkų atsirado vėliau, kai kryžiuočiai pavergė jotvingius ir juos išnaikino. Netiesioginių kontaktų būta ir anksčiau, nes lietuviai organizuodavo karo žygius į Lenkijos gilumą ir iš ten parsivarydavo daug belaisvių. Antai didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino duktė Aldona, tekėdama už Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos sūnaus Kazimiero, kaip kraitį nusivedė net 24 tūkstančius lenkų belaisvių.

Tiesioginiai lietuvių ir lenkų kontaktai atsirado nuo XV amžiaus, kai jų gyvenamos teritorijos ėmė ribotis. Seniausi lietuvių kalbos polonizmai – iš XV amžiaus. Lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė, kitaip sakant, išmoktinė. Ji sudaro tam tikras salas lietuvių kalbos plote, kurios neprieina prie Lenkijos teritorijos. Kaip ji atsirado Lietuvoje?

Tai susiję su Lietuvai tragiškais įvykiais XIV amžiaus antrojoje pusėje. Tada lenkai gudriai pasinaudojo po Algirdo mirties kilusiais Lietuvos valdovų nesutarimais. Kęstutį nužudęs Jogaila Lietuvoje nebuvo populiarus. Lenkų ponai pasiūlė jam vesti 1384 m. karaliene paskelbtą Jadvygą ir tapti Lenkijos karaliumi. 1385 m. buvo padarytas susitarimas – Krevo (Krėvos) sutartis, pagal kurią Jogaila pasižadėjo priimti krikštą, tapti Lenkijos karaliumi ir prijungti Lietuvos žemes prie Lenkijos. Lenkų ponai sutartį traktavo kaip tariamai žemesnės pagoniškos šalies prijungimą prie krikščioniškosios Lenkijos. Sutartis kėsinosi į Lietuvos valstybės savarankiškumą. Grėsmė iš pradžių neatrodė reali, nes Lietuva tada buvo daug didesnė valstybė už Lenkiją. Lietuvių gyvenamas plotas tuomet buvo žymiai didesnis už dabartinį.

Siekdami pasinaudoti krikštu kaip politine priemone Lietuvai arčiau susieti su Lenkija, lenkai iš pat pradžių Lietuvos bažnyčią pajungė savo interesams. Ignoravo pirmąjį Lietuvos krikštą karaliaus Mindaugo laikais, nors jam valdant Lietuva jau buvo laikoma krikščioniška karalyste (Mindaugas popiežiaus nurodymu 1253 m. buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi). Tada nemaža lietuvių, bent valstybės centre, buvo jau krikščionys. Vilniuje veikė mažiausiai 5 bažnyčios ir pranciškonų vienuolynas. Krikščionys lietuviai vartojo Mindaugo laikais iš vokiečių kalbos išverstus poterius, kurių pirmykščio vertimo liekanos tebėra iki šiol, nepaisant vėlesnio jų lenkinimo.

Po Jogailos įvykdyto pakartotinio Lietuvos krikšto, daugiausia palietusio šalies gilumą (centre krikščionių tikėjimą Rytų ir Vakarų apeigomis išpažino daug gyventojų), nebuvo sudaryta atskirõs, nuo popiežiaus priklausomos, bažnytinės provincijos, kokią kūrė karalius Mindaugas. Abi tada įsteigtos Lietuvos vyskupijos – Vilniaus ir Žemaičių – pateko Gniezno arkivyskupo valdžion. Tuo buvo padėti pagrindai Lietuvos lenkinimui. Jau pirmosiose Jogailos pastatytose bažnyčiose šeimininkavo lenkai. Jie sudarė daugumą abiejų vyskupijų kapitulose. Lietuvių kalba jiems nerūpėjo. Tarpusavio santykiuose ir su didžiojo kunigaikščio dvaru bei jo dignitoriais jie galėjo apsieiti be lietuvių kalbos, nes lenkų kalba buvo artima Lietuvos valstybės raštinėse vartotai slavų kanceliarinei kalbai (apie ją netrukus), kuri Lietuvoje buvo labai populiari.

Lietuvos lenkinimas prasidėjo nuo diduomenės, kuri anksti pramoko lenkiškai ir ėmė vis dažniau šią kalbą vartoti. Didikais ilgainiui ėmė sekti plačiosios bajorų masės. Galutinis Lietuvos privilegijuotojo luomo perėjimas prie lenkų kalbos įvyko XVI a. viduryje, kai lenkų kalba pačioje Lietuvoje ėmė vis labiau įsigalėti, pakirsdama lotynų, iki tol buvusios Lenkijoje oficialios raštinių kalbos, pozicijas.

Vis labiau suartėjant abiem valstybėms ir pagaliau joms susijungus, bendri valstybės reikalai, bendras Seimas ir Senatas, giminystės ryšiai su lenkų feodalais vertė Lietuvos didikus ir kitus kilminguosius mokėti ir vartoti lenkų – centrinės valdžios – kalbą. Be jos tada nebuvo įmanoma padaryti jokios tarnybinės karjeros. Ilgainiui ši kalba ėmė įsigalėti ir jų namuose, nors patys Lietuvos didikai ir toliau liko karšti savosios valstybės patriotai. Jie atkakliai gynė Lietuvos savarankiškumą nuo Lenkijos užmačių. Lenkiška savimonė juose ėmė rastis dar negreit, tik žlungant bendrajai valstybei, kai iškilo uždavinys abi jungtinės valstybės tautas sulieti į vieną bendrą naciją, kuri turėjo būti lenkiška. Kadangi to meto supratimu tautą sudarė kilmingieji (prastuomenės niekas nepaisė), tai lietuviškai kalbančių kilmingųjų išnykimas buvo traktuojamas kaip tautos išnykimas.

Sulenkėjusi Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos aukštuomenė įnešė didelį indėlį į lenkų kultūros lobyną. Vilniaus universitetas XIX a. pradžioje atliko labai svarbų vaidmenį lenkų literatūros raidoje, davė didžiuosius poetus Adomą Mickevičių ir Julijų Slovackį, daug žymių rašytojų, sukūrusių nemirtingus šedevrus, ištisą lenkų literatūrą Lietuvoje. Iš ano meto Lietuvos teritorijos kilo ar joje išaugo daug žymių Lenkijos visuomenės veikėjų, mokslininkų. Lenkų tautinių interesų gynimo požiūriu Vilnius buvo tapęs net kovingesnis už Varšuvą. Jeigu viso to nebūtų buvę, šiandien Vilniaus klausimas lenkams vargu ar būtų aktualus.

Sulenkėjusi Lietuvos diduomenė ilgainiui (maždaug nuo XVIII a. vidurio) ėmė lenkinti lietuviškai kalbančią liaudį. Svarbiausi valstiečių polonizacijos židiniai buvo d v a r a s,  b a ž n y č i a  ir  m o k y k l a.

D v a r u o s e  tada jau buvo kalbama bemaž vien lenkiškai. Į poną ar jo vietininką (dvaro prievaizdą, ekonomą) valstiečiai buvo priversti kreiptis tik lenkiškai, nes lietuvių kalbos daugelis dvariškių nebesuprato. Net ir tie, kurie mokėjo lietuviškai, šios kalbos viešai vengė. Jiems prosenelių kalbos vartojimas atrodė bajoriškos garbės įžeidimas. Taigi dvaras vykdė iš esmės priverstinę baudžiauninkų polonizaciją. Ji tam tikru mastu buvo tęsiama ir vėliau, panaikinus baudžiavą, nes valstiečių gyvenimas žymia dalimi liko susijęs su dvaru, nuo jo priklausė. Prasilavinusius buvusių baudžiauninkų vaikus ėmė stipriai veikti bajorų skelbiamõs kovõs prieš carizmą, už krašto laisvę idėjos. Būti laisvam anuomet reiškė tapti lenku. Net ir lietuviškuose 1831 m. sukilimo atsišaukimuose žmonės buvo raginami būti lenkais, nes „Dievas su lenkais“. Valstiečiams visą laiką atkakliai diegta mintis, kad gimtoji lietuvių kalba esanti „prasta“ ir „pagoniška“. Iš jos visaip šaipydavosi, pravardžiuodavo chamska mowa ir pan. Būta net smurto atvejų, kai kunigas valstiečius bausdavo už poterių kalbėjimą lietuviškai.

B a ž n y č i a  – antrasis svarbus prastuomenės polonizacijos židinys. Lietuvių kalba joje buvo apšaukta „pagoniška“. Esą „Dievas ja kalbamų poterių nesuprantąs“. Melstis reikią tik lenkiškai. Joks kitas prasimanymas nepadarė lietuvių tautai tiek žalos, kaip ši ano meto kunigų išplatinta „tiesa“. Kunigas – autoritetas valstiečių akyse, negalima jo neklausyti. Žmonės juo tikėjo, vykdė jo nurodymus. O kas gi norės likti pagoniu, kad po mirties atitektų pragaro velniams? Tiesiausias kelias į išganymą – tai atsižadėti savo „pagoniškos“ kalbos ir melstis lenkiškai. Ir tamsūs žmonės stengėsi taip daryti, kad būtų išklausytos jų maldos, kurių patys dažnai nesuprato. Priverstinai mokytis poterių lenkiškai anuomet buvo normalus dalykas. Kai kurie kunigai neleido valstiečiams net eiti išpažinties lietuviškai. Lenkų kalbininkės Halinos Turskos, tyrusios lenkų kalbos atsiradimą Vilniaus krašte, žodžiais tariant, pamaldos buvo tapusios lenkų kalbos pamokomis. Lenkinimo akcijai vadovavo Vilniaus vyskupai ir kapitula. Katalikų tikėjimas buvo tapęs lenkų tikėjimu (polska wiara). Bemoksliai žmonės anuomet geriau skyrė kataliką nuo žydo ar stačiatikio negu lietuvį nuo lenko. Katalikas ir lenkas jų sąmonėje ėmė visai sutapti.

M o k y k l a  tada Lietuvoje buvo tik lenkiška. Vėliau carinė valdžia ją pakeitė rusiška. Lietuviško rašto vasltiečio vaikas galėjo būti turiputį pamokomas tik vadinamojo daraktoriaus – keliaujančio iš sodybos į sodybą savamokslio švietėjo, kartais suburdavusio mokinių grupę ir įsteigdavusio neoficialią „mokyklėlę“, vadinamąją bakaloriją. Šio primityvaus liaudies švietimo valdžia ne tik nerėmė, bet atvirkščiai, jį persekiojo.

Lietuvių kalbos niekinimas visur – ir dvare, ir bažnyčioje, ir mokykloje – veikė valstiečių psichiką. Jie ėmė savo gimtosios kalbos gėdytis, vengė viešose vietose ją vartoti. Kuris pajėgė, stengėsi su savo vaikais kalbėti lenkiškai, kad jie nebūtų niekinami. Juk pagal viešąją opiniją lietuvių kalba tetinkanti „virtuvei ir tvartui“. Tai esanti šiurkšti, prasta, netašyta kalba. Ir taip buvo Lietuvoje tada, kai mokslo pasaulis indoeuropiečių lyginamosios kalbotyros dėka lietuvių kalboje atpažino geriausiai iš visų gyvųjų kalbų išlaikytą indoeuropiečių prokalbės modelį! Lietuvių kalbos „nereikalingumas“, „prastumas“ ir t. t. tada Lietuvoje buvo taip stipriai įkaltas žmonėms į galvas, kad jį išmušti buvo nelengva net kilus tautiniam atgimimui.

Ano meto lietuvių jaunuomenės tragizmas aiškiai matomas iš šių Juozo Čiuldos žodžių, 1854 m. įrašytų jo „Samprotavimų apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles ir apie lietuvių mitologiją“ (Pomisły o prawidłach gramatycznych języka żmudzkiego i nad Mytologią Litewską) lenkiškoje pratarmėje: „mažas berniukas, atiduotas į parapinę mokyklą, verčiamas, grasomas bausme atsisakyti tėvų kalbos; visą mokyklą ir lavinimąsi gaudamas svetima, ligi šiol nežinoma kalba, ilgainiui tampa pirma abejingas, o su laiku atvirai bjaurisi ta kalba, kuria jautri motutė, pamaldi žemaitė, jį mokė pirmųjų žodžių. Taip pradeda gėdintis savo tėvų ir šeimos, gėdintis savo luomo ir tėvynės. Nenori prisipažinti […], kad yra žemaitis, o priskiria save svetimai tautai, melagingai vadindamasis iš seno tikru lenku“.

Lenkinimą sustabdė tautinis lietuvių atgimimas ir nepriklausomos valstybės atkūrimas. Tačiau trečdalis Lietuvos su sostine Vilniumi buvo „brolių“ lenkų okupuota ir toliau paspartintais tempais lenkinama. 1939 m. atgavus Vilnių ir dalį okupuoto krašto, susidurta su pasibaisėtinais polonizacijos padariniais. Po to – Sovietų okupacijos laikotarpiu lietuvybės likučiai buvo čia toliau sparčiai naikinami. Tačiau net ten, kur lietuvių kalba buvo visiškai sunaikinta, vietinių žmonių pasąmonėje tebeglūdi protėvių dvasia ir noras pažinti tikrąją savojo krašto praeitį, nors dabartiniai lenkų ekstremistai siekia visomis išgalėmis sutrukdyti.

Taigi lenkų kalbos, Lietuvoje – kaip atneštinės, traktavimas negali kelti nė mažiausių abejonių. Dar neseniai Vilnijoje skleista nuomonė, kad tu żyli Polaki od wieków (čia nuo amžių gyveno lenkai) šiandien kelia tik šypseną.