S. Birgelis. Kodėl yra blogai, jei yra gerai?

Lenkijos politikai dažnai kritikuodavo Lietuvą, esą ji galėtų imti iš Lenkijos pavyzdį ir sudaryti lenkams tokias sąlygas, kokias turi Lenkijos lietuviai.

Ar iš tikrųjų jie to norėtų? 2020–2021 mokslo metais Lietuvoje veikė 46 pradinės mokyklos, kuriose lenkų mokomąja kalba mokėsi 9,12 tūkst. mokinių.

Lenkijoje veikia 3 lietuviškos pradinės mokyklos, kuriose mokosi per 400 mokinių. Lietuvos lenkai nesiskundžia dėl vadovėlių, o Lenkijos lietuviams jų labai trūksta.

Ką pakeitė Lenkijos tautinių mažumų įstatymas?

Po Antrojo pasaulinio karo Lenkijoje veikė baltarusių, ukrainiečių, slovakų, žydų, lietuvių mokyklos dėstomąja kalba.

Ilgainiui valstybės politika privedė prie to, kad daugumoje jų gimtosios kalbos buvo mokoma tik kaip dalyko. Žydų ir vokiečių mokyklos septintajame dešimtmetyje buvo likviduotos.

Mokyklas dėstomąja gimtąja kalba pavyko išlaikyti tik lietuviams. Iki devintojo dešimtmečio lietuviškų mokyklų tinklas plėtėsi. 1988 metais įsikūrė lietuviškos klasės Krasnagrūdos mokykloje, o truputį vėliau – Krasnave.

1999 metų Lenkijos švietimo reforma Lenkijos lietuviams turėjo katastrofiškas pasekmes. Nebuvo atsižvelgta į lietuvių specifiką ir poreikius.

Nusistovėjęs lietuvių mokyklų tinklas ėmė griūti. Punsko, Seinų ir Krasnapolio valsčiuose imta uždarinėti lietuvių mokyklas. Buvo likviduotos Vaitakiemio, Lumbių, Klevų, Aradnykų, Ramoniškės ir kt. mokyklos.

Lietuviai bandė jas ginti. Taip gimė Lenkijos lietuvių švietimo plėtros strategija, kuri turėjo išgelbėti lietuvių švietimą, užtikrinti optimalų lietuviškų mokyklų tinklą, kokybišką egzaminų rengimą, vadovėlius.

Vietoj to netrukus pradėta kalbėti apie Vidugirių, Pristavonių ir Navinykų lietuviškų mokyklų likvidavimą.

Siūlė elektroninius vadovėlius

Lenkijos lietuvių mokykloms visada trūko vadovėlių. Šis klausimas pasidarė ypač opus po 2009 metais prasidėjusios naujos programinės švietimo reformos.

Pirmosioms pagrindinės mokyklos ir gimnazijos klasėms vadovėliai ėmė neatitikti bendrųjų planų, o senaisiais neleista naudotis.

Lietuviškų vadovėlių leidyba sulėtėjo. Lenkijos švietimo ministerijos šiam tikslui skirtos lėšos buvo per mažos, tad vadovėlių spraga darėsi vis didesnė.

Į lietuvių pasiūlymą kuo greičiau išleisti reikiamus bent lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos, pradinių klasių vadovėlius gautas atsakymas, kad vadovėliai leidžiami mažu tiražu, todėl daug kainuoja, tačiau ministerija stengsis juos finansuoti.

Lenkijos švietimo ministerijos atstovai prabilo apie elektroninius vadovėlius. Lenkijos valdžios atstovai teisinasi, kad tokio didelio kiekio lietuviškų vadovėlių leidimo kol kas finansuoti negali, todėl ketina finansuoti elektroninių jų versijų leidybą.

Pasak Lenkijos ministerijos, elektroninė versija lengviausiai pasiekiama mokykloms, kadangi tokį vadovėlį galima skaityti ne tik internete, bet ir kompaktiniuose diskuose ar elektroninių knygų skaitytuvuose.

Lenkijos lietuvių mokykloms sunku buvo įsivaizduoti, kad vaikai mokytųsi iš elektroninių knygų, nes neturėjo tam techninių galimybių.

Pritrūko pinigų

Kai Lenkijos švietimo ministerijos žinovų grupė pristatė naują tautinių mažumų finansavimo būdą, paaiškėjo, kad pagal jį savivaldybėms apsimoka turėti mokyklas, kur lietuvių kalbos mokoma tik kaip papildomo dalyko, o mokyklos, kur lietuviškai mokoma visų dalykų, finansiškai labai nuostolingos.

Išlaidos tokiose mokyklose buvo nepalyginamai didesnės nei ten, kur per savaitę pridedamos trys lietuvių kalbos pamokos.

Iškilo klausimas, ką darys Punsko savivaldybė: ar iš paskutiniųjų stengsis išlaikyti tas mokyklas, ar ieškos lėšų kitur.

Parama atėjo per vėlai

Maždaug prieš 10 metų Lenkijos lietuvių bendruomenė Lenkijos prezidentui Bronislavui Komorovskiui (Bronisław Komorowski) rašė:

„Pastaruoju metu Lenkijos lietuvių tautinės mažumos padėtis blogėja. Apie tai byloja mokyklų lietuvių mokomąja kalba tinklo mažėjimas, lietuviškų vadovėlių leidybos klausimo ignoravimas, nepakankamas lietuviškų mokyklų finansavimas.

Mokiniai, besimokantys lietuviškose klasėse, finansiniu požiūriu diskriminuojami tų, kurie lanko lietuvių kalbos, kaip papildomo dalyko, pamokas, atžvilgiu.

Tai liudija, kad trūksta geros valios spręsti gyvybiškas lietuvių bendruomenės problemas.“

Lietuviams buvo pasiūlyta atsisakyti mokyklų dėstomąja lietuvių kalba, o gimtosios kalbos mokyti kaip dalyko. Beje, tokia mokykla neprisideda prie tautinio tapatumo palaikymo.

Lietuviškos mokyklos dėl per mažo finansavimo negalėjo išsilaikyti Punsko ir Seinų krašte. Septynios mokyklos jau buvo uždarytos, kitoms trims grėsė likvidavimas.

Vieną rytą čia gyvenantys lietuviai galėjo atsibusti suvokdami, kad visame Punsko ir Seinų krašte turi tik dvi mokymo įstaigas.

Susikaupė per daugelį metų neišspręstos problemos. Galėjo pasirodyti, kad spręsti jas gali būti per vėlu.

Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas nerimavo, kad Punsko savivaldybė, dengianti lietuviškų mokyklų nuostolius, nueis į bankrotą. Jis argumentavo:

„Savivaldybės, kur daug baltarusių ir kurie turi tik papildomas baltarusių kalbos pamokas, o ne moko baltarusių kalba, papildomai gauna 800 tūkst. zlotų per metus.

O mes turime lietuviškas mokyklas, kartu turime vesti pamokas ir lenkiškai, bet mums papildomos lėšos yra apie 500 tūkst. zlotų.“

Navinykų, Pristavonių ir Vidugirių pagrindinių mokyklų vadovai, mokytojai ir mokinių tėvai kreipėsi į Lietuvos valstybę, kad tarpininkautų ir su Lenkijos valdžia padėtų spręsti sunkią lietuviškų mokyklų išlaikymo problemą.

„Neturime kitos išeities“, – rašė Punsko valsčiaus viršaitis premjerui Algirdui Butkevičiui, švietimo ir mokslo ministrui Dainiui Pavalkiui ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariams.

– Dėl lėšų stygiaus Punsko valsčius priverstas uždaryti paskutines lietuviškas pagrindines mokyklas (Navinykų, Pristavonių ir Vidugirių), kurios yra toli nuo Punsko ir Seinų, todėl, be pagrindinio vaidmens, atlieka ir kultūros židinių užduotis.

Pasiliks viena pagrindinė mokykla Punske su lenkiškomis ir lietuviškomis klasėmis. Tai bus didelis, staigus smūgis visam mūsų krašto lietuviškam tapatumui.

Sugriovus priešpilius, lietuviškas mokyklas, greitai grius ir pati pilis. Neliks mūsų krašto. Gerai žinom, kaip staigiai jis tirpsta ten, kur neliko lietuviškų mokyklų.“

Švietimo finansavimas tapo nepakeliama našta Punsko valsčiui. Lenkijos centrinė valdžia, žadėjusi padidinti lietuviškų mokyklų mokinio krepšelį 80 proc., jį padidino tik 20 proc.

Nebuvo kitos išeities, kaip kreiptis į Lietuvos valstybę, kad padėtų ir tarpininkautų derybose su Lenkijos valdžiomis.

Nedrįsta Lietuvoje ieškoti finansinės paramos, nes šio krašto lietuviai gerai suprato, kad Lietuvos valstybei sunku išlaikyti savo tautinių mažumų mokyklas.

Nors kai kuriose iš jų yra nedidelis moksleivių skaičius, tačiau rajonų savivaldybės sugeba išlaikyti jas, nes Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija skiria joms tinkamą finansavimą. Ne tik pagal vaikų skaičių, bet ir mokyklos poreikius.

Galutinį sprendimą Punsko valsčiaus taryba turėjo priimti vasario 27 d. Tądien ji, neatsižvelgdama į Lietuvos valdžios ir Lenkijos lietuvių organizacijų prašymus, nusprendė uždaryti Pristavonių ir Vaitakiemio mokyklas, paliekant Vidugirių mokyklą.

Nelengva buvo ir Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklai. Kaip teigė šios mokyklos direktorius Algirdas Vaicekauskas, jeigu ne lėšos iš Lietuvos, mokyklą būtų tekę uždaryti.

Kasmet Lietuva skiria kelis šimtus tūkst. litų. Grėsmė kilo ir Kovo 11-osios bendrojo lavinimo licėjui.

Lieps deginti „neteisingas“ knygas?

Atrodė, kad su naujais iššūkiais Suvalkų krašto lietuviams gali tekti susidurti po 2016 m. Kukiz’15 parlamentarai pareiškė norį tikrinti Lenkijos tautinių mažumų mokyklas.

Anot jų, istorijos mokymas tautinių mažumų mokyklose privalo būti toks pats, kaip ir kitose Lenkijos švietimo įstaigose, reikia joms atkreipti dėmesį, kad „gyvena Lenkijoje“.

Pavelo Kukio (Paweł Kukiz) parlamentarai Lenkijos mokyklose dėstomąja tautinės mažumos kalba panoro cenzūruoti tautinių mažumų mokymo programą ir bibliotekų fondus.

Kukizo aplinka siekė tautines mažumas pastatyti Lenkijos politikos įkaito vietoje.

Jie bandė daryti spaudimą nevyriausybinėms tautinių mažumų organizacijoms, nes, pasak jų, tautinės mažumos turėtų užsiimti tik dainomis ir šokiais, puoselėti folklorą, kitaip jos gali kelti pavojų Lenkijos valstybei (Lenkijoje tautinių mažumų yra tiek, kiek gaidžio ašara).

Parlamentarai „nematė“ išpuolių prieš tautines mažumas, kapų niokojimo ir kt. Tautinės mažumos atstovams atrodė, kad netrukus bus priversti deginti „neteisingas“ knygas.

Tarp įsipareigojimų ir jų vykdymų būna praraja

2019 m. lapkričio 20 d. Varšuvoje Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministras dr. Algirdas Monkevičius ir Lenkijos nacionalinio švietimo ministras Dariušas Piontkovskis (Dariusz Piontkowski) pasirašė deklaraciją „Dėl lenkų tautinės mažumos Lietuvos Respublikoje ir lietuvių tautinės mažumos Lenkijos Respublikoje švietimo“.

Joje abi šalys įsipareigojo intensyviau bendradarbiauti švietimo srityje: rengiant ir adaptuojant vadovėlius, rengiant kvalifikacijos tobulinimą mokytojams, stiprinant pagalbą mokykloms, specialiųjų ugdymo poreikių turintiems vaikams ir kt.

Šis dokumentas turėjo gerinti lietuvių tautinės mažumos Lenkijoje ir lenkų tautinės mažumos Lietuvoje ugdymo kokybę.

Įsipareigojimai apėmė beveik viską: ir ugdymo sąlygų gerinimą, aprūpinimą vadovėliais, mokymo priemonėmis, ir mokytojų kvalifikaciją, ir nuolatinę ugdymo stebėseną, rezultatų fiksavimą.

Dokumente pabrėžiama, kad abiejose šalyse reikia centralizuotu būdu aprūpinti mokyklas gimtosios kalbos vadovėliais, užtikrinti vadovėlių ir papildomų mokymo priemonių finansavimą.

Lenkijoje besimokantiems lietuviams mokiniams turi būti finansuojamas lietuvių kalbos, istorijos, kultūros ir Lietuvos geografijos vadovėlių įsigijimas.

Taip pat turėjo būti rengiami nauji vadovėliai, skirti tautinių mažumų mokykloms, o mokytojams rengiami mokymai, kaip veiksmingai dirbti su naujais vadovėliais ir mokymo priemonėmis.

Iki 2020 m. kovo 1 d. turėjo būti parengtas planas, kaip įgyvendinti deklaracijos nuostatas. Lietuva ir Lenkija įsipareigojo sudaryti darbo grupę, kuri būtų atsakinga už deklaracijos nuostatų realizavimą.

Tarp įsipareigojimų ir jų vykdymo neretai būna praraja. Pernai Lenkijos švietimo ir mokslo ministerija iš penkių Punsko „Aušros“ leidyklos paruoštų vadovėlių ir pagalbinių priemonių nenupirko nei vienos!

Suvalkų lietuviška mokykla padidins disproporcijas?

2020 m. Suvalkuose buvo įkurtas lietuviškas vaikų darželis. Lietuvių tautinei mažumai tokia ugdymo įstaiga yra didelis pasiekimas saugant vaikų tautinį identitetą.

Suvalkuose gyvena daugiau kaip 70 tūkstančių gyventojų, iš kurių, manoma, apie tūkstantį sudaro lietuviai. Vaikų darželis neatliks savo funkcijos, jei mieste nebus įkurta lietuviška mokykla.

Tuo rūpinasi Lenkijos lietuvių bendruomenė (LLB). Lietuvos valdžia stengiasi padėti. Lenkijos požiūrį šiuo klausimu išsako Lenkijos užsienio reikalų ministerijos, Europos politikos departamento direktorius Henrikas Litvinas (Henryk Litwin) (2021 m. rugsėjo 27 d. atsakymas į LLB raštą):

„Užsienio reikalų ministerija džiaugiasi, kad lietuvių tautinė mažuma gali naudotis daugeliu jai priklausančių teisių, tarp jų galimybe dokumentuose pagal gimtosios kalbos taisykles užrašyti vardą ir pavardę, teise bendraujant su savivaldybės administracija (šalia valstybinės kalbos) vartoti lietuvių kalbą kaip pagalbinę arba vietovėse, kur kompaktiškai gyvena, informacinėse lentose, kurios pagaminamos biudžeto lėšomis, topografinius pavadinimus užrašyti lietuvių kalba.

Džiaugiuosi taip pat, kad švietimo sąlygos, kurias Lenkija užtikrina savo lietuvių kilmės piliečiams, tarp jų galimybė laikyti lietuvių kalbos brandos egzaminą, kurio rezultato paisoma stojant į aukštąsias mokyklas Lenkijoje, atitinka europinius standartus.

Tuo pačiu apgailestaudamas konstatuoju faktą, jog tenkindami naujus lietuvių tautinės mažumos Lenkijoje prašymus dar labiau didintume disproporcijas.

Mat Lenkija, remdamasi vidaus teisėje įtvirtintomis nuostatomis, sukūrusi šalies lietuvių tautinei mažumai palankias sąlygas, tuo tarpu Lietuvos lenkų pagrindiniai postulatai daug metų neįgyvendinami.

Todėl norėčiau, kad vykstant Lenkijos ir Lietuvos dialogui, lietuvių kilmės Lenkijos piliečiai remtų Lenkijos požiūrį ir kiekvieną kartą pabrėžtų, jog žiūrint tautinės mažumos akimis, labai svarbu įgyvendinti dvišalėse sutartyse ir tarptautinėje teisėje įtvirtintus įsipareigojimus.“

Taigi, 2020–2021 m. m. Lietuvoje veikė 46 pradinės mokyklos, kuriose lenkų mokomąja kalba mokėsi 9,12 tūkst. mokinių.

Lenkijoje veikia 3 lietuviškos pradinės mokyklos, kuriose mokosi per 400 mokinių. Lietuvos lenkai nesiskundžia dėl vadovėlių, o Lenkijos lietuviams jų labai trūksta.

Parengta pagal „Dzūkų žinias“.