Su lenkų rašytoja ir keliautoja Katažina Veglicka (Katarzyna Węglicka) tęsiame pažintinę kelionę po Lietuvą. Palikę Antanavą riedame ratais gilyn į Šakių rajoną.
Svarbių Sūduvos kelių sankirtoje mus pasitinka Barzdų miestelis. Šis kraštas, jaukiai įsikūręs prie ramiai vandenis plukdančio Milupės upelio, Šešupės intako, iš pažiūros atrodo ramus, tačiau slepia itin turtingą, kovų ir kūrybos kupiną praeitį.
Žvalgantis po aplinkines lygumas, Katažina pastebi, kad miestelio pavadinimas skamba neįprastai ir kiek „vyriškai“. Tai asmenvardinis vietovardis, kilęs iš čia gyvenusių pirmųjų naujakurių – Barzdos ar Barzdžio pavardės. Panašiai kaip ir netoliese esantys Šakiai gavo pavadinimą nuo Šakaičių giminės, taip ir Barzdai išsaugojo pirmųjų savo gyventojų atmintį.
Nuo didžiojo kunigaikščio girios iki Griškabūdžio koplyčios
Sustojame miestelio centre, kur prasidėjo pirmieji Barzdų istorijos puslapiai, oficialiai datuojami 1688 metais. XVII–XVIII amžiuje šios žemės priklausė didžiojo kunigaikščio Vilkijos girininkijai. Senieji dokumentai rodo, kad kaimas augo pamažu: 1738 metais čia tebuvo devyniolika kiemų, o po kelių dešimtmečių jų skaičius išaugo iki keturiasdešimties.
Svarbiu dvasinio gyvenimo lūžiu tapo 1796 metai. Tuomet į Barzdus iš kaimyninio Griškabūdžio buvo perkelta medinė koplyčia, suteikusi vietos žmonėms ilgai lauktą dvasinę užuovėją.
Aplink šią šventovę pamažu pradėjo steigtis kultūros ir švietimo židiniai. Jau 1818 metais čia pradėjo veikti parapinė mokykla, vėliau pakeista valdine pradžios mokykla.
Ji ilgainiui išaugo į progimnaziją ir pagrindinę mokyklą, dešimtmečiais auginusią vietos šviesuolius. Tarpukariu merginos čia rinkdavosi į specialią žemesniąją mergaičių amatų ruošos mokyklą.
Knygnešių takais ir laisvės kovų aidais
Einame Barzdų gatvėmis, kurios mena daug skausmingų, bet didvyriškų XIX a. antrosios pusės įvykių. Kai carinė Rusija uždraudė lietuviškus rašmenis, šis nedidelis Sūduvos kaimas tapo vienu svarbiausių draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo centrų visame regione.
Čia gyveno ir veikė garsus knygnešys Motiejus Baltūsis, kuris ne tik drąsiai gabeno lietuviškas knygas, bet ir aktyviai priešinosi carinės valdžios bandymams surusinti aplinkinius lietuviškus vietovardžius.
Laisvės dvasia iš Barzdų niekur nedingo ir vėliau. Miestelis išgyveno 1905–1906 metų anticarinius bruzdėjimus. 1919 metais tapo savarankišku parapijos ir valsčiaus centru.
Už laisvę teko sumokėti didelę kainą. Juodi debesys virš Barzdų pakibo 1941 ir 1944–1952 metais. Net trisdešimt šeši vietos gyventojai buvo žiauriai ištremti iš savo gimtųjų namų.
Nepaisant teroro, aplinkiniuose miškuose virė partizaninis pasipriešinimas. Čia drąsiai su okupantais kovojo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Lietuvos partizanai. Vėliau sekė pilkas sovietinis kolūkio centrinės gyvenvietės laikotarpis, neatpažįstamai pakeitęs senąjį krašto veidą.
Architektūros puošmena – Kristaus Karaliaus bažnyčia
Didžiausias Barzdų pasididžiavimas ir pagrindinis architektūros bruožas, prie kurio šiandien su Katažina sustojame, yra Barzdų Kristaus Karaliaus bažnyčia.
Ši elegantiška šventovė iškilo 1934 metais, pačiu tarpukario Lietuvos suklestėjimo laikotarpiu. Ji tapo tikru vietos bendruomenės susitelkimo simboliu, liudijančiu apie barzdiškių pamaldumą ir norą turėti savo didingus maldos namus. Jos balti bokštai iki šiol matomi iš toli ir kviečia užsukti kiekvieną keliautoją. Šventovės durys, deja, uždarytos.
Miestelis didžiuojasi ne tik savo bažnyčia, bet ir iš čia kilusiais žymiais žmonėmis. Barzduose gimė kunigas ir visuomenės veikėjas Antanas Jusaitis, mokytojas bei filosofijos daktaras Juozas Izidorius Dailidė.
Tačiau viena ryškiausių asmenybių, kurios talentas pakilo tiesiai į padangę, yra Bronius Oškinis – legendinis Lietuvos sklandytuvų konstruktorius, kurio sukurti sparnai įkvėpė ne vieną lakūnų kartą.
Šiandien Barzdai, pasipuošę savo oficialiu herbu, patvirtintu 1998 metais, gyvena ramų naujo tūkstantmečio gyvenimą. Miestelio gyventojų skaičius per amžius kito. 1888 m. čia gyveno beveik aštuoni šimtai žmonių. Šiuo metu – vos pustrečio šimto.
Gyvenvietė, nors ir nedidė, išlaikė savo gyvastį. Čia veikia biblioteka, kultūros namai ir kt. įstaigos.
Milupės glaudžiamas miestelis palieka mums gerą įspūdį. Prisiminsime, kad Barzdai tai neįkainojamas Sūduvos istorijos deimantas, kuriame knygnešių drąsa ir konstruktorių svajonės sukūrė nemarią krašto atmintį.
Vykstame į Griškabūdį.
